Reklama 1

IŠ ORTODOKSŲ SUSIRINKIMO KRETOJE – RAGINIMAS STIPRINTI TARPUSAVIO VIENYBĘ

Susirinkimas kaip metodas ir vienybė: tokie du pagrindiniai terminai apibūdina istorinį „Pan-ortodoksų Susirinkimą“ įvykusį Kretoje birželio 19-26 d. Nors šio įvykio buvo laukta ir jam ruoštasi apie 50 metų, tačiau prieš jam prasidedant kai kurios ortodoksų bažnyčios atisakė dalyvauti, sukeldamos nemenką skandalą. Itin stipriai jautėsi Maskvos patriarchato nebuvimas.

Dalyvavo10 iš 14 autokefalinių Bažnyčių: Konstantinopolio ekumeninis patriarchatas, Aleksandrijos ir Jeruzalės patriarchatai, Romunijos, Graikijos, Kipro, Albanijos, Lenkijos ir Slovakijos Bažnyčios. Nedalyvavo Maskva, Gruzija, Bulgarija ir Antiochija. Vis tik tenka pasakyti, jog šįkart teisūs buvo tie, kurie į susitikimą atvyko. Debatai buvo labai turiningi, o susitikimo eigoje pasirašyti dokumentai – svarbūs. Renginio pabaigoje buvo paskelbti du baigiamieji dokumentai: Susirinkimo enciklika ir bendroji Žinia, apibendrinanti Enciklikoje aptariamas temas.

Be abejonės, pagrindinis ženklas buvo ortodoksų bažnyčių vienybė, bendro ėjimo kūrimas, atsižvelgiant į daugybę šiuolaikinės visuomenės iššūkių. Bendrai vertinant, labai įvairios enciklikos temos – aplinka, imigracija, globalizacija, krikščioniškųjų tradicijų ir religijų dialogas, šeima – atrodo išties stipriai susišaukia su popiežiaus Pranciškaus mokymu.

Šia prasme, konsoliduotas tarpusavio supratimas tarp ekumeninio Konstantinoplio patriarcho Baltramiejaus ir popiežiaus, lygiai kaip susitikimas tarp pontifiko ir rusų ortodoksų vadovo Kirilo, turėjo ypatingą reikšmę; neveltui šalia įvairių Susirinkimo paskelbtų tekstų, vienas kalba išimtinai apie santykius su kitomis krikšičoniškomis tradicijomis.

Svarbus dėmesys parodytas ir Vidurio Rytų krizei, regiono krikščionių ir visų vietos gyventojų išgyvenamai dramai. Susirinkime paliestos sudėtingos bei įvairios temos, žinoma, bus plėtojamos ir gilinamos ateityje, – bet kuriuo atveju, jau dabar galima peržveglti keletą svarbiausių gvildentų klausimų, remiantis baigiamaisiais tesktais, kuriuos aatvirtino visų Kretoje dalyvavusių ortodoksų bažnyčių vadovai. Pradėkime iš eilės.

Pirmiausiai labai aiškiai apibrėžiama vienybės tema: „Pagrindinisšventojo ir didžiojo Susirinkimo prioritetas – skaitome baigiamojoje Žinioje – buvo skelbti ortodoksų bažnyčių vienybę. Eucharistija ir apaštaline vyskupų įpėdinyste paremta egzistuojanti vienybė turi būti pastiprinta ir nešti naujų vaisių“.

„Ortodoksų Bažnyčia – dar teigiama – savo vienybę ir savo visuotinumą (katalikiškumą) išreiškia Susirinkimu. Šis susirinkimiškumo principas lemia ir jos organizacijos pobūdį, būdą kaip ji priima sprendimus ir apibrėžia savo paskirtį.Autokefalinės ortodoksų bažnyčios nėra bažnyčių federacija, o viena, šventa, visuotinė (katalikiška) ir apaštalinė Bažnyčia“.

Dialogas, etika ir aplinka

Dialogas tarp ortodoksų bažnyčių ir kitų krikščioniškųjų tradicijų išlieka pamatinis. Tuo pačiu metu Žinioje išryškinama, jog „fundamentalizmo sprogimas, stebimas įvairiose religinėse tradicijose, išreiškia religingumą, atsiduodantį mirties tvaiku. Blaivus tarpreliginis dialogas reikšmingai prisideda prie tarpusavio pasitikėjimo sptirpinimo, taikos ir susitaikymo“.

Kalbant apie krikščionių tikėjimo santykius su mokslu, Ortodoksų Bažnyčia „vengia į savo globą imti mokslinių tyrinėjimų ir nereiškia pozicijos visais moksliniais klausimais“, vis dėl to, pabrėžia, jog mokslas negali atsakyti į pamatinius egzistencijos klausimus, gyvybės ir pasaulio prasmės ieškojimus. Šioje perspektyvoje „Ortodoksų Bažnyčia skatina bioetiką, paremtą krikščioniška etika bei Bažnyčios Tėvų mokymu. Tuo pačiu metu, gerbdama mokslinių tyrinėjimų laisvę, Ortodoksų Bažnyčia primygtinai atkreipia dėmesį į pavojus, kuriuos kelia tam tikras mokslinis progresas, ir deda akcentą ant žmogaus orumo bei dieviškos jo paskirties.

Daug vietos įvairiuose dokumentuose skriama ir aplinkosaugai, problemoms, susijusioms su kūrinijos išsaugojimu. Šioms temoms jau seniai didelį jautrumo rodė Baltramiejus I, kuriam vėliau paantrino Pranciškus, išleisdamas savo „žaliąją“ encikliką „Laudato si’ “. „Dabartinės ekologinės krizės priežastys – skaitome – akivaizdžiai yra dvasinės ir etinės. Jos šaknys maitinasi godumu, gobšumu, savanaudiškumu ir veda prie neracionalaus gamtinių išteklių vartojimo link, aplinkos teršimo nuodingų dujų emisijomis bei klimato atšilimo“.

Todėl turėtų būti vertinami prieš srovę einantys pasirinkimai, tokie kaip atsisakymas perdėto vartojimo, tam tikras susilaikymas nuo vartojimo, ir teikiama erdvės asketinei etikai, turint omenyje ir ateities kartas, kurioms teks perduoti kūriniją. Su šiuo aspektu artimai susijusi ekonimika, kuri jaučiasi esanti visagalė: „Ortodoksų Bažnyčia – aiškina įvairūs krikščionių vadovai – nesutinka su ekonomikos autonomija pamatinių žmonių poreikių akivaizdoje bei su jų pavertimu „tikslu“. Žmonijos progresas yra susijęs ne vien su pragyvenimo lygiu ar ekonomikos išsivystymu, dvasinių vertybių sąskaita“.

„Ortodoksų Bažnyčia – teigiama – nesikiša į politiką. Jos žodis lieka diskretiškas ir pranašiškas, skatinanatis žmogiškąjį įsikišimą, atitinkantį poreikiams. Žmogaus teisės dabar yra politikos dėmesio centre atsiliepiant į politinę bei socialinę krizę ir siekiant apsaugoti piliečius nuo Valstybės savivalės“.

Šia prasme konstatuojama, kaip yra svarbu užtikrinti kiekvieną religinės lasivės aspektą, pradedant pavienio žmogaus sąžinės ir baigiant kulto laisve. Tarp minimų temų, be abejonės, yra ir Vidurio Rytai, krikščionių ir kitų mažumų kentėjimai, ir visų to regiono žmonių kančios, visiems jiems reikalaujama vienodų teisių.

Vidurio Rytai ir migracija

„Pastaruoju metu Ortodoksų Bažnyčia – teigiama baigiamajame dokumente – išreiškė savo susirūpinimą dėl persekiojamų krikščionių ir kitų mažumų Vidurio Rytuose ir kitur. Ji kreipiasi į to regiono tarptautinę bendruomenę, kad būtų apsaugoti ortodoksai ir kiti krikščionys, bei visi to regiono gyventojai, turintys neliečiamą teisę gyventi savo gimtinėje kaip piliečiai, turintys lygias teises. Mūsų Susirinkimas skatina visas puses nepaliaujamai dirbti ir dėti visas būtinas pastangas, kad būtų išspręsti visi ginkluoti Vidurio Rytų konfliktai, kad jie būtų užbaigti ir į savo namus galėtų sugrįžti žmonės, kurie iš jų buvo išvaryti“. Be to, prašoma padaryti viską, kad būtų priimti bėgantys žmonės.

Galiausiai tarp įvairių iššūkių, kuriuos kelia šiuolaikinis pasaulis, minima vis labiau išsikerojanti sekuliarizacija. Šioje srityje aiškinama, jog būtų savavališka ir neteisinga kaltinti Bažnyčią konservatyvumu progreso akivaizdoje, žinant, jog krikščionių visuomenės atsineša neišdildomą, iš Bažnyčios gautą žymę, ne tik jų kultūriniam pavledui, bet ir jų raidai bei civilizacijai. Reikšminga vieta suteikiama ir šeimai, išryškinama jos esminė svarba ne vien kaip socialinio principo, bet ir tikėjimo plotmėje.

Migracijos tema dar kartą paliečiama kaip būdinga mūsų laikų problema, su kuria šių dienų visuomenės turi skaitytis: „Nenuspėjama mūsų dienų pabėgėlių ir migrantų krizė – teigiama Enciklikoje – dėl ekonominių, politinių bei klimatinių priežaščių nuolat sunkėja ir yra pasaulio dėmesio centre. Ortodoksų Bažnyčia nesiliovė žvelgti į tuos, kurie yra išvaryti, kurie gyvena pavojuje arba stokoja, laikydamasi Viešpaties žodžių: „Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane...“ Visais laikais Bažnyčios filantropija nesiribojo vien atsitiktiniu artimo meilės gestu stokojančiam ir kenčiančiam, – ji stengiasi pašalinti priežastis, kurios sukelia socialines problemas“.

FRANCESCO PELOSO

EPA nuotrauka

Pagal „Vatican insider“ parengė S. Žiugždaitė

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode