KUN. TEOL. DR. A. VAITKEVIČIUS - TRUMPAS APAŠTALIŠKOJO PARAGINIMO "AMORIS LAETITIA" AMPĄSTYMAS


Šiuo posinodiniu apaštališkuoju paraginimu popiežius Pranciškus užbaigė du metus trukusius apmąstymus skirtus atsiliepti į šiandienos iššūkius, kuriuos patiria šeima. Dokumentas siekia perteikti popiežiaus Pranciškaus mokymą ir begalinį pastoracinį susirūpinimą siekiant suaktyvinti Gerosios Naujienos apie Šeimą skleidimą, pabrėžiant gailestingumo aspektą. Dokumente raginama žvelgti į konkrečią situaciją, kurioje atsidūrė šiandieninė šeima, jos problemas, pažeidžiamumą, tokiu būdu atveriant visiems galimybę pradėti atsivertimo kelionę ir augti meilėje.

 


Tiek bažnytiniame lygmenyje, tiek visuotinėse informavimo priemonėse ypatingas dėmesys buvo skirtas vienam konkrečiam klausimui, kuris nebuvo pats esminis žvelgiant iš pastoracinio taško: leisti priimti komuniją išsiskyrusiesiems, gyvenantiems naujoje civilinėje sąjungoje. Tiek Sinodas, tiek popiežius Pranciškus pastebėjo, jog tai nebuvo esminis Sinodo metu analizuojamas klausimas. Dėmesys buvo sutelktas ties naujais iššūkiais kuriuos patiria Bažnyčia, gindama šeimą šiandieniniame kontekste: jauni žmonės vis rečiau tuokiasi; santuoka socialiniame lygmenyje vis labiau nuvertinama; naujos ideologijos, kurios menkina šeimą; o visų svarbiausia pats didžiausias iššūkis – skelbti Kristų visoms šeimoms naujosios evangelizacijos šviesoje.
Žinoma, Sinodo metu buvo skirtas ypatingas dėmesys tam ypatingam klausimui dėl Komunijos priėmimo galimybės suteikimo išsiskyrusiems ir naujoje sąjungoje gyvenantiems asmenims. Buvo siekiama pakeisti oficialią Bažnyčios poziciją, kaip kad buvo tvirtinama, susikoncentruojant į pastoracinį lygmenį, o ne į doktrininį. Šis siekis išsikeltas, norint priartinti, palydėti, integruoti tuos asmenis, kurie nutolę nuo dvasinio gyvenimo.
Tad teisėtai sau išsikeliame klausimą: ar ką tik išleistas dokumentas yra tradicinio Bažnyčios požiūrio pasikeitimo liudytojas, kuris pagaliau leido išsiskyrusiems ir naują civilinę sąjungą sudariusiems asmenims priimti komuniją, galbūt bent jau kai kuriose konkrečiose situacijose? Perskaičius apaštališkąjį paraginimą „Amoris laetitia“ ir ypač atkreipiant dėmesį į aštuntąjį jo skyrių galima daryti išvadą, jog šis dokumentas nepakeičia Bažnyčios, besiremiančios doktrinaliniais argumentais, normų, kaip kad ir anksčiau buvo nurodytaFamiliaris Consortio nr. 84, Sacramentum Caritatis nr. 29.
Aštuntasis Amoris laetitia skyrius, kaip ir visas dokumentas, netgi neužsimena apie galimybę eiti komunijos naujoje civilinėje santuokoje gyvenantiems asmenims, nebent jie iš tikro vadovautųsi gyvenimo kaip „brolis ir sesuo“ principu. Taigi, lieka galioti jau prieš tai Familiaris Consortio (Jonas Paulius II) ir Sacramentum Caritatis (Benediktas XVI) šiuo klausimu išaiškintos normos. Amoris laetitia dar kartą patikina, jog šiuo klausimu negali būti jokio dvilypumo ir jog negali kisti mokymas, kilęs iš tradicijos, ir nustatytas Bažnyčios magisteriumo kaip visuotinai galiojanti norma.
Tampa akivaizdu, jog popiežius Pranciškus, kuriam be galo rūpi Sinodiškumo principas Bažnyčioje, neturėjo intencijos paskelbti kažką radikaliai išeinančio už Sinodo numatytų ribų. Tačiau būtina prisiminti, jog po apaštališkojo paraginimo Amoris laetitia pasirodymo raginti išsiskyrusiuosius ir naujai susituokusius eiti komunijos, išskyrus jau anksčiau minėtuose dokumentuose Familiaris Consortio ir Sacramentum Caritatis numatytais atvejais, reikštų tik viena: ne tik eiti prieš Magisteriumą ir nepaisyti visuotinai galiojančių doktrinalinių normų, bet ir mokyti to, kas nesuderinama su Bažnyčios doktrina.
Naujovė, kurią siūlo popiežius Pranciškus, yra pakvietimas, integravimas į tikėjimo kelionę, kuri padėtų palaipsniui kiekvienam pakrikštytajam prisiartinti prie Evangelinio gyvenimo būdo. Iš tiesų, juk objektyvios normos neanalizuoja subjektyvių kalčių pobūdžio, kurių teisėjas yra pats Dievas nutyrinantis žmogaus širdį, tačiau parodo tikslą, kurio siekia evangelizacija: siekiama gyvenimo, pilnai atitinkančio Evangelijos mintį, kurį Bažnyčia pašaukta visiems pasiūlyti, vengdama pasinerti į išimtis ir kazuistiką. Tai tampa įmanoma dėl to, jog Bažnyčia stengiasi vykdyti tai, ko pati Evangelija iš žmogaus reikalauja (plg. Amoris laetitia, nr. 102). O kalbant apie negatyvias moralines normas, kurios draudžia bet kokį neigiamą, prasikalstamą veiksmą patį savyje, reikia pabrėžti, jog čia negali būti jokių išimčių ar blogio laipsniškumo, jokios priežasties, kuri pateisintų blogą veiksmą. Apie tai išsamiai kalbėjo Jonas Paulius II enciklikoje Veritatis splendor.
Koks tad yra aštuntosios dalies (paragrafo) naujumas? Kaip jau matėme, tai nėra doktrinos ar normatyvų pasikeitimas, tačiau gailestingosios popiežiaus Pranciškaus pastoracijos matymo kampas, jo noras paskelbti Evangeliją labiausiai nutolusiems asmenims. Tai jis ragina daryti taikant palaipsniškos integracijos logiką. Amoris laetitia primena, jog gali būti situacijų, kuriose asmuo iš tikro (objektyviai) gyvena nuodėmėje, tačiau žvelgiant iš subjektyvaus požiūrio taško, nėra pakaltinamas dėl baimės, netvarkingų jausmų ar kitų priežasčių, apie kurias kalba moralinė teologija ir Bažnyčios katekizmas. Šis klausimas popiežiaus dokumente labai svarbus, nes jis primena, jog mes negalime teisti ar pasmerkti asmenis, tačiau turime būti su jais kantrūs ir gailestingi, taip kaip dangiškasis Tėvas yra kantrus ir gailestingas su kiekvienu iš mūsų, ir padėti kiekvienam atrasti atsivertimo kelią, atsisakyti nuodėmės ir augti meilėje.
Žinoma, nors Amoris laetitia moko mus ir primena, kad nuodėmės sunkumas priklauso nuo asmeninio suvokimo lygmens, suvokimo, kuris gali būti nepilnas arba iškreiptas (Amoris laetitia, nr. 301), tačiau tai nepašalina pareigos įvardinti, jog asmuo iš tikro gyvena nuodėmėje (Amoris laetitia, nr. 305). Tačiau vengtina primesti taisyklių rinkinius kalbančius apie prigimtines žmogaus savybes (nors ir teisingas), o reikia ieškoti būdų, kaip suklupusiajam pateikti tiesą, kuri jam taptų įkvėpimo ir noro keistis šaltiniu.

 

Galime išskirti naują perspektyvą Bažnyčios pastoracijai

Ką gi popiežius Pranciškus, pakvietęs padėti į šalį kazuistinį ir labai tendencingą mąstymo modelį, nori pasakyti šiuo tekstu? Tikslas: nauju būdu skelbti Šeimos Evangeliją ir pakviesti visus, nepaisant kokioje situacijoje būtų atsidūrę, pradėti tikėjimo kelionę: „Eikime, šeimos, tęskime ėjimą!“ (Amoris laetitia, nr. 325).
Grįždamas iš Šventosios Žemės 2014 gegužę popiežius Pranciškus sakė, kad sušaukti Sinodą jį paskatino kazuistinio mąstymo įsišaknijimas, tačiau ne tik tai, bet ir noras bei būtinybė kalbėti apie tai, ką „Kristus suteikia šeimai“. Popiežius pradeda savo dokumentą nuo to, jog vakarų visuomenėse daugelis pakrikštytųjų nebesuvokia santuokos kaip gerosios naujienos. Tai ir yra pagrindinė pastoracinė problema, kurią analizuoja šis apaštališkasis paraginimas. Popiežiaus Pranciškaus iškeltas uždavinys – skelbti gerąją naujieną apie santuoką ir šeimą, bei jos gėrį tiek pačiai Bažnyčiai, tiek visoms visuomenėms ir valstybėms.
Taip pat turime pastebėti, jog popiežius į savo dokumento centrą iškelia apaštalo Pauliaus laiško (1 Kor 13) mintis apie meilę, kurią matome kaip patį geriausią kelią krikščionio gyvenime. Tuo būdu popiežiui meilė tampa keliu, kuriuo einant galima pasiekti visiško atsidavimo ir tapti „Dievo paveikslu“ žmogiškosios meilės srityje. Čia prisimename ir Jono Pauliaus II kūno teologiją, kuri kalba apie prigimtines ir natūralias žmogiškosios meilės prasmes (plg. Amoris laetitia, nr. 150 ir toliau), apie kurias ir popiežius Pranciškus ragina reflektuoti: lyčių skirtingumas, ištikima ir neišardoma sąjunga, atvirumas naujai gyvybei ir t.t..

Sekdami popiežiaus Pranciškaus nurodytu džiaugsmingu meilės keliu, galime išskirti keletą esminių punktų, kurie turi tapti dideliu įkvėpimo šaltiniu pastoracijos atnaujinimui:
1. Ugdymo, kaip pašaukimo meilei, centriškumas (VII dalis). Dokumente dažnai kalbama apie „istoriją“, „pasakojimą“, „ėjimą“. Tai yra terminai, kurie apibūdina laisvą savęs dovanojimą kitam: Bažnyčia ne tik išeina ir prisigretina prie asmenų, priimdama juos tokius, kokie yra, tačiau tampa jų tikėjimo kelionės bendrakeleive, pasiekdama juos ten, kokiose situacijose bebūtų atsidūrę ir padėdama priartėti prie tikslo. Matant koks yra neišprusimas, analfalbetizmas jausminėje srityje, nesugebėjimais jaustis laisvais priimant sprendimus liečiančius visą asmens gerovę, nesugebėjimas įsipareigoti „visam laikui“, kaip atsakymas tam turi būti atnaujinta formacija šeimos gyvenimui, Bažnyčios narių ir visuomenės ugdymas.
2. Aiškumas mokyme apie santuokinę meilę ir vaisingumą, pradedant nuo enciklikosHumanae vitae. Šia enciklika turi remtis visa evangelizacija, kalbanti apie lytinį intymumą. Šiandieniniame pasaulyje ir masių kultūroje tai yra būtina, nauja (arba užmiršta) kalba, norint bendrauti su žmonėmis, kurie pradedant nuo seksualinės revoliucijos laikų užmiršo kūno ir lytiškumo kalbą (plg. Amoris laetitia, nr. 222). Šis Magisteriumo mokymas turi pranašišką charakterį ir yra pilnai patvirtintas mąstant taip pat ir apie visuotinį žmogaus pašaukimo išpildymą šiame gyvenime.
3. Reikia pripažinti šeimos pastoracijos pirmenybiškumą Bažnyčios gyvenime: šeima visų pirma nėra pastoracinė problema, kurią drauge su kitomis pastoracinėmis problemomis reikia išspręsti, tačiau subjektas, gyvas, esantis ir kintantis: ji yra pagrindinis evangelizacijos šaltinis, mąstant apie familiaresnę Bažnyčią, kuri suvokiama kaip „Dievo šeima“. Taigi, popiežius Pranciškus ragina artimiau bendradarbiauti (sukurti abipusį bendradarbiavimą) tarp šeimos ir Bažnyčios. Taip, kaip šeima yra „maža namų bažnyčia“, taip pati Bažnyčia turi būti suvokiama kaip „Dievo šeima“ (plg. Amoris laetitia, nr. 86 – 87).
4. Sakramentinis krikščioniškojo gyvenimo charakteris: krikščionybė remiasi istoriniu įvykiu, kuris mus pasiekia per kūną ir pakeičią žmogiškąjį kūną. Ne pastoraciniai planai gali išgelbėti o tuo labiau ne bandymai pritaikyti krikščioniškąją moralę prie vakarietiško mąstymo modelių, su visomis jų krizėmis. Iš tikro reikia atsisakyti, nugalėti bet kokį emotyvistinį meilės suvokimą, ar tiesiog jos priėmimą kaip kontraktą. Reikia atstatyti santuokos prasmę, kuri mums padeda suvokti, kad tai yra krikščioniškojo gyvenimo, į kurį visi esame pašaukti, „širdis“. Nuvertinti santuoką, atsižvelgiant į įvairiausius naujojo pasaulio mąstymo modelius, arba pradėti suvokti Eucharistiją tik kaip įsijungimo į bendruomenę ženklą, reiškia prarasti tikrąją, ontologinę sakramentų reikšmę, dieviškąsias dovanas, kurios palaiko Bažnyčios gyvenimą.
Išsilaisvinant iš kazuistinio mąstymo modelio rėmų, atsiveria platus, pozityvus horizontas, kurį popiežius Pranciškus atveria kaip Bažnyčios misiją darbuojantis su šeimomis. Būtent dėl to, kad ugdomasis darbas yra pristatomas kaip pagrindinė pastoracinio ugdymo užduotis.

Keletas praktinių indikacijų darbui su šeimomis.

1. Problema: jog išsiskyrusios ir antroje civilinėje santuokoje gyvenančios šeimos dėl tokios situacijos dažnai jaučiasi tarsi ekskomuniką užsitraukusios ir de factum atskiria save ne tik nuo a) komunijos ir b) atgailos sakramentų priėmimo, tačiau atsitolina ir nuo dvasinio gyvenimo bei nebesijaučia Bažnyčios – bendruomenės nariais. Taigi, šeimoms, asmenims gyvenantiems tokioje situacijoje būdingas savi-ekskomunikos prisitaikymas, kas neatitinka Bažnyčios Magisteriumo ir nuostatų žvelgiant į keblioje situacijoje atsidūrusius asmenis. Taigi kunigo užduotis yra padėti priartėti prie dvasinio gyvenimo ir kaip sako popiežius Pranciškus – atnaujinti užsidegimą, troškimą eiti link gerosios naujienos gyvenimo šeimoje įgyvendinimo. Taip pat padėti atrasti asmeninį atsivertimo kelią, kuris veda link santykio su Dievu atnaujinimo.
2. Pagrindinė kliūtis – vyraująs kazuistinis mąstymas. Jis būdingas ne tik dvasininkams, bet ir pasauliečiams. Pagrindinis šio mąstymo bruožas – skirstymas į dvi griežtas kategorijas: a) gyvenančius santuokoje ir tuo būdu automatiškai priklausančius „išrinktųjų bendruomenei“ ir b) gyvenančius ne santuokoje, nuodėmėje ir atskirtus nuo tų, kurie užima „teisiojo poziciją“.
3. Popiežius Pranciškus ragina turėti ganytojišką širdį ir rasti švelnius būdus kaip parodyti asmenims gyvenimo šeimoje grožį. Reikia manyti, jog svarbiausias akcentas bendraujant su keblioje gyvenimiškoje situacijoje atsidūrusiais asmenimis turėtų būti dedamas ne į konkrečią probleminę situaciją, užakcentuojant, jog gyvenama nuodėmėje (nors tai ir atitinka tikrovę), tačiau akcentavimas tos malonės ir santykio, bei gyvenimo su Dievu grožis, kuris uždegtų troškimu artėti prie Dievo ir pradėti atsivertimo kelionę. Tai ir būtų gera startinė pozicija (vengiant pasmerkimo) norint tapti palydinčiais asmenimis ir padėti dvasiškai augti ir tobulėti.
4. Žinoma, popiežius, šalia kvietimo būti švelnesniais ir pademonstruojančiais didesnį supratingumą, kviečia nenueiti į kitą kraštutinumą. T.y. nereikia vengti įvardinti tiesos apie statusą, kuriame atsidūrė konkretūs asmenys (gyvenimas nuodėmėje). Esame raginami ieškoti būdų, kaip tai jiems pasakyti. Kaip jau minėjome, vengtinas tik tiesos įvardinimas, kuris dažniausiai ir tampa dar didesnės atskirties susikūrimo priežastimi. Konkrečioje situacijoje, šalia tiesos pasakymo, būtinas ir kelio link Dievo nurodymas, bei palydėjimas iš mūsų, kaip dvasininkų pusės.
kun. teol. dr. Andrius Vaitkevičius

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode