Reklama 2

Pavojingi krikščionys

2015-ieji baigėsi su neeiline žinia apie religijos laisvės suvaržymą. Ne pirmus metus pertekliniu valstybės kišimusi į vaikų auklėjimą garsėjančioje ir dėl to net tarptautiniuose teismuose pralaimėjusioje Norvegijoje, vaiko gerovės tarnyba „Barnevernet“ lapkričio viduryje atėmė iš krikščionių šeimos visus penkis jos vaikus ir atidavė juos globėjams. Sprendimas  motyvuotas tuo, jog vaikus biologinėje šeimoje žaloja „krikščioniška indoktrinacija“. Toks iš pažiūros absurdiškas argumentas yra ankstyva pirmoji kregždė, įspėjanti apie ateityje laukiantį naują marksistinę pasaulėžiūrą kaip normą priėmusių valstybių santykio su savo krikščionimis piliečiais raidos etapą.

 

Kuo valstybei gali kliūti „krikščioniška indoktrinacija“? Tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo pačių įsitikinimus yra laiduota tiek nacionalinėse konstitucijose, tiek ir visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Krikščioniškas auklėjimas visiškai atitinka šią teisę. Krikščionybė kaip moralinių normų sistema ugdo pavyzdinį pilietį – sąžiningą, rūpestingą, gailestingą, teisingą, darbštų. Atrodytų, toks ugdymas yra tik naudingas valstybei ir turėtų būti skatinamas. Ne visai taip.

Postmodernias hedonistines (tai yra vien troškimais, o ne objektyvia prigimtimi pagrįstas) „žmogaus teises“ ginančios Vakarų valstybės krikščionybėje įžvelgia esminę problemą. Tokia valstybė skelbia, jog moralinės normos yra subjektyviai pasirenkamos, objektyvaus gėrio ir blogio nėra, gyvenimo būdų ir vertybių įvairovė yra skatintina ir savaime vertinga. 

Krikščionybė moko iš esmės priešingai: egzistuoja objektyvus gėris ir blogis, moralės tiesa, dorybės ir nuodėmės. Krikščionybėje visada egzistuoja gailestingumo ir teisingumo balansas. Klasikinio krikščioniško ir (post)modernaus požiūrio į moralę praraja yra gili ir neperžengiama. Krikščionybė yra teisianti, nes teigia, kad konkrečius veiksmus sąmoningai padarę žmonės nusideda ir, jei neatgailaus ir tų veiksmų nenutrauks, tuo pasmerkia savo sielą pragarui. Mintis apie pragarą yra itin nemaloni ir smerkianti net tiems daugumai Vakarų šalių piliečių, kurie pragaro egzistavimu netiki. Juo labiau ji nepriimtina nominaliems krikščionims, kurie tiki Dievą, tačiau leidžia sau savavališkai atmesti mokymą ir patiems nuspręsti, kokie veiksmai smerktini. 

Nuoseklus krikščionis ne tik rūpinasi skurstančiais ir dalina senjorams sriubas (ši dalis valstybei patinka), bet ir pagal galimybes viešai liudija apie aplinkinių amoralius pasirinkimus bei siekia dorybes ugdančių viešųjų normų (ši dalis valstybei nepatinka). Tai nepatogu, nemalonu ir griauna atviros visuomenės iliuziją, jog visi galime patys pasirinkti, kas mums yra moralu ir teisinga. 

Krikščionis sunkiai pasiduoda objektyviai žmogaus prigimčiai prieštaraujantiems ideologiniams aiškinimams. Naują žmogų per švietimo monopolį mėginančiai sukurti postmoderniai valstybei tai neretai tampa neįveikiama kliūtimi. Šioje šviesoje tampa suprantami ir vaikus dėl „krikščioniškos indoktrinacijos“ tarnyboms paskundusios Norvegijos mokytojos žodžiai, jog Bodnariu šeimos vaikai yra „labai krikščioniški“ ir jų tikėjimas, kad Dievas baudžia už nuodėmes, „sukelia vaikų neįgalumą“. 

Tai neįgalumas suprasti ir priimti jiems peršamą radikaliai priešingą pasaulėžiūra, kurioje norma yra viskas, ką žmonės pasirenka, o nuodėmės neegzistuoja apskritai. Krikščionių vaikai neįgalūs ta pačia prasme kaip ir psichiatrinėse atsidurdavę sovietmečio  rezistentai – „neįgalūs“ suprasti jiems siūlomos dirbtinės visuomenės ir žmogaus vizijos tariamą pranašumą. 

Marksistuojančios Vakarų šalių vyriausybės senokai ieško geriausių strategijų krikščionybei pritaikyti prie kuriamos atviros visuomenės. SSRS nesėkmė aiškiai parodė, kad tiesmuka prievarta krikščionybės nepribaigia, kai kur net sustiprina. Subtilus Vakarų šalių marksizmas šiandien visur renkasi krikščionybės suprivatinimo strategiją. Manipuliuojant Bažnyčios ir valstybės atskyrimo mitu, krikščionys raginami nesikišti į viešuosius reikalus ir nemėginti savo pažiūromis grįsti įstatymo normų. Ši strategija nuostabiai veikia ir leidžia užtikrinti, kad katalikai netaptų ir net nenorėtų tapti girdima visuomenės grupe. 

Kuo privatesnė ir kuo labiau į teisę melstis bus redukuota krikščionybė, tuo lengvesnis bus krikščionybę paneigiančio „naujo žmogaus“ ir atviros visuomenės kūrimas. Tačiau tai – lėti procesai, kuriems kartais neužtenka kantrybės, matant, koks užsispyręs yra krikščionybės pasipriešinimas. Trūkus kantrybei gimsta valstybės drąsa išgydyti „krikščioniškai indoktrinuotų“ vaikų neįgalumą. Klausimas, kiek drąsos tam priešintis turės patys krikščionys. XXI amžiuje katakombose nebepasislėpsime. 

Vytautas Sinica

„Artuma“

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode