Reklama 2

Pakrikštytieji (teminis puslapis „Dvasios papėdėje“)

Patirtis

„Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos...“ (Mt 28, 19)

Esame pakrikštyti. Taigi, esame Jėzaus mokiniai. Nuo pat pakrikštijimo momento priimti į jo mokyklą. Mokytojas yra vienas – Jėzus. Tėvai ir krikštatėviai prisiima pareigą ugdyti pakrikštytuosius tikėjimo mokykloje.

 Antrosios sovietinės okupacijos pradžia. Ankstyvosios vaikystės metai, pilni įtampos ir nerimo. Žmonių gyvenimai virsta aukštyn kojom. Mūsų šeima vis dar gyvena pagal prieš karą išugdytas tradicijas. Kas vakarą tėvai klaupia vakarinei maldai. Su jais kartu ir mes, keturi vaikai, iš kurių mažiausia – aš. Per gavėnią penktadieniais šeimoje giedame Kalnus, spalio mėnesį kalbame rožinį, gegužės – Marijos litaniją. Iš lūpų į lūpas perduodamos šiurpios naujienos: areštavo, nušovė, suėmė, išvežė... Pilnos baimės visų akys su viltimi krypsta į dangų, į nematomą, negirdimą, visur esantį Dievą. Kodėl jis mus apleido?

Į tą patį Dievą kreipiame žvilgsnius per 1945 metų Kūčias, kai liepsnose skęsta kaimyno, gyvenančio vos už kelių dešimčių metrų, namai – juose atrado partizanų bunkerį. Visai čia pat trata kulkosvaidžiai ir sproginėja granatos.

Vieną dieną tėtė negrįžta iš miestelio. Jį su kitais vyrais, ten buvusiais, suima ir kažkur išsiveža. Su ašarom ir maldomis mama vis krauna maistą į paketus ir veža į artimiausią kalėjimą. Okupacinė valdžia jį įsteigė savo štabe Šiluvoje. Suvažinėti arkliuku per 30 kilometrų ten ir atgal – netrumpas kelias. Siuntinius priima, nors tėtės ten nėra. Tik vėliau paaiškėja, kad jis jau kitą dieną po arešto išvežtas į Kauną. Populiariausias mano žaidimas – apversta, už kojos virvute pririšta grindimis traukiama taburetė. Atėjusi kaimynė kalbina mane: „Kur tu čia dabar, vaikeli, važiuoji?“ „Tėvelio iš kalėjimo parsivežti.“ „Dieve, Dieve“, – atsidūsta ji ir apsipila ašarom.

Tėtė grįžo po dviejų ar trijų mėnesių pėsčias iš Kauno, apžėlęs, išsekęs, utėlėtas. Nepažinau, išsigandau. Nors taip lauktas...

Mus „išbuožino“, įtraukė į vežtinų į Sibirą asmenų sąrašus. Pažįstami patarė pasitraukti iš namų... Palikome juos1947 metų rugsėjo mėnesį jau po saulėlydžio. Pakelėje žaliavo ką tik sudygę rugiai. „Juk tėvelis sėjo. Kas juos pjaus?“ – dingtelėjo mano mažoj galvelėj mintis.

Prisiglaudėme pas mamos tėvus. Už dešimties kilometrų. Du broliai liko tęsti mokslų Vadžgiryje ir gyveno miestelyje, nuomojamame kambaryje.

Nebuvo ramybės ir ten, pas senelius. Partizanų vizitai naktį, stribų – dieną. „Vaikai, tik niekam nepasakokit, niekam neprasitarkit.“ Pasklidus žiniai, kad bus vežimai, slėpdavomės kas pas kaimynus, kas javų laukuose.

Ėmė kurti kolūkius. Buožių nepriima. Vėl reikia ieškoti naujos vietos. Bėgame į kitą kaimą, susimetę mantą į vienkinkį vežimą, kurį tempia Sartoji – pagrindinė pagalbininkė visuose darbuose. Vedamės ir Šėmargę – visų mūsų maitintoją ten, kur kolūkių dar nekuria. Bet neilgai – vieną žiemą.

Vėl darbo ir gyvenamosios vietos paieškos. Mama sukasi, kaip išmano: šešių asmenų šeimai valgyti reikia kasdien, ir dar moksleiviams, išeinantiems iš namų savaitei, reikia įdėti – sriubos neįpilsi.

Priima tėtę su keturiolikmečiu sūnumi į darbą miškų ūkyje Girdžių girininkijoje. Suranda prieglobstį ir šeimai. Mane palieka pas močiutę – mat esu jau mokinė, o ten mokykla toli, ir per mišką reikia eiti.

Guliu vienoj lovoj su teta. Taip, kaip ir su mama kad gulėdavau. Bet su mama būdavo kitaip: mes susiglausdavome, kad būtų šilčiau, viena kitą apkabindavom. Būdavo jauku ir saugu. Net tada, kai tekdavo miegoti žiemą svirne. Palįsdavom po šaltais patalais, prisispausdavome viena prie kitos, viena kitai kojas šildydavome. Prie tetos glaustis nedrįstu. Guliu šalia ir tiek.

Jaučiu, kaip teta man kiša ranką po užpakaliuku. Man tokia gėda. Tokia didelė, o lovą prišlapinau. Apsimetu mieganti. Manęs nežadina.

      Kai atsikeliu, nedrąsiai įsėlinu į virtuvę. Prie plytos triūsia močiutė. Gal mane bars? Gėdys? Niekas nieko nesako. Teta kaip visada susuka sumuštinį į mokyklą. Ji rūpinasi manimi, myli mane. Žinau, bet vis tiek ne mama. Jos labai išsiilgstu...

Po pietų grįžtu iš mokyklos, matau ant virvės padžiautą paklodę. Su nerimu laukiu nakties. Kad tik taip neatsitiktų. Bet kur tau. Rytą vos atsibudus čiuopiu po savimi... Drėgna. .. Teta man vėl nieko nesako. Kitą naktį vėl viskas kartojasi. Ir vėl...

Grįždama iš mokyklos vis matau ant virvės džiūstančias paklodes. Man labai negera. Taip tęsiasi gal savaitę, kitą. Ir štai vieną vakarą man šauna mintis: reikia paprašyti Dievulio pagalbos. Nelaukiu tetos, su kuria visuomet vakarais kartu melsdavomės, klumpu ant kelių ir iš visos širdies imu prašyti Dievą, kad man padėtų mano bėdoj.

Ir...rytą aš atsibundu sausa. Puolu ant kelių ir dėkoju gerajam Dievui, išklausiusiam mano maldos. Apie tai niekam, net mamai nepasakojau. Ir teta, kaip supratau, apie mano bėdą nieko jai nesakė.

Šita patirtis labai pravertė vėliau. Kiekvienas atvejis, kai Dievas mus paliečia, giliai įsirėžia į mūsų sąmonę. Netgi vaikui, dar nesimokiusiam tikėjimo tiesų, nepriėjusiam Pirmosios Išpažinties, kaip buvo šiuo atveju. Svarbiausia pamoka – Dievas tikrai išklauso mūsų maldų. Dabar aš ne tik tikėjau, kad yra Dievas. Aš tiesiog žinojau, kad jis yra. Jaučiau, kad jis mane saugo. Kai sunku, galiu į jį kreiptis. Jis padės. Tuo įsitikinau ir ne kartą vėliau.

O mokykloje mums bruko ateizmą. Sakė – nėra Dievo. Žinojau – jie sako netiesą. Balsu prieštarauti drąsos neturėjau, bet širdyje visuomet ieškojau kontrargumentų, nors tai nebuvo paprasta.

Dabar, kai nugirstu sakant: kam tuos mažus vaikus krikštyti, kam po tas bažnyčias tampyti, paaugs, supras ir patys apsispręs, kokį tikėjimą pasirinkti, negaliu tylėti...

Tik piktžolės auga nepasėtos...

Angelė RAUDIENĖ

www.bernardinai.lt

Plytos

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode