Reklama 2

Kunigas atskleidė kalinių kasdienybę: iki kraujo apgraužtomis kojomis, maitinami koše ir papuvusiais vaisiais

Toronte gimęs lietuvis Edmundas Putrimas (56 m.), kurį į kunigus lygiai prieš trisdešimt metų Romos Šv. Petro bazilikoje įšventino popiežius Jonas Paulius II ir kuris asmeniškai pažįsta dabartinį popiežių Pranciškų, daugiau nei dešimtmetį rūpinasi užsienio lietuvių sielovada.

Apie valandas, praleistas lėktuvuose, tolimuose trečiojo pasaulio šalių kalėjimuose ir akistatą su Aukščiausiuoju – pokalbis su E.Putrimu.

– Greitai bus dvylika metų, kai esate Lietuvos Vyskupų Konferencijos deleguotas rūpintis lietuvių katalikų sielovada. Kitaip sakant, jūsų paskyrimas beveik sutapo su didžiąja emigracijos banga. Jūsų nuomone, ar užsienyje atsidūrę lietuviai – arčiau Dievo nei mes čia, Lietuvoje, ar priešingai? – Didžiausia lietuvių bėda vadinčiau tai, kad mes linkę per greitai nusivilti ir pasiduoti. Baimė, abejingumas, nusivylimas, alkoholizmas ir noras pabėgti nuo realybės – ne mažesnės grėsmės nei pašonėje snūduriuojantis priešas.

Žinoma, negalime užsimerkti ir prieš kaimyninių kraštų keliamas grėsmes. Ji yra, tai matome iš įvykių Ukrainoje, Čečėnijoje, Gruzijoje, Sirijoje. Pradėkime kiekvienas nuo savęs, savo šeimos, savo valstybės. Honkongo, Šveicarijos ar Singapūro šalių teritorijos mažesnės ir už Lietuvos, tačiau jos klesti. Dažnai vis dar klaidingai manoma, kad stiprios tik tos valstybės, kurios gali pasigirti gausiais žemės ištekliais ir turtais. Savigarba – daug svarbiau.

– Apie ką dažniausiai kalbatės su emigrantais? 

– Lietuviams be galo svarbu išlaikyti religinę ir tautinę tapatybę nepriklausomai nuo to, kur jie šiandien – Šiaurės Amerikoje, Brazilijoje ar Kanadoje. Integruodamiesi į kitas kultūras turime išmokti vietines kalbas, bet jokiu būdu neturėtume atmesti savo kilmės. Net ir emigracijoje gyvenant įmanoma šeimose išsaugoti lietuvių kalbą, tačiau ji nuolat silpnėja. Žmonės pamiršta tėvų ir senelių vertybes, vis daugiau laiko skiria pinigams uždirbti. Taip, lietuviai be galo darbštūs, apsiimantys dirbti juodžiausius ir sunkiausius darbus, bet jų vaikai auga be tėvų dėmesio, palikti likimo valiai. Pamiršę savo šaknis ir tiek persidirbę, kad nebelieka laiko nė su šeima pabendrauti. Būtent tai veda mus į pražūtį. Gal žmonės ir praturtės, bet kas iš tų pinigų, jei sutrūkinės ryšiai su šeima? Nerimą kelia ir tai, kad labai susilpnėjo ryšys su parapija. Jei dar kunigas lietuvis, bažnytinė veikla gyvybingesnė. Tai galima pasakyti apie Čikagos, Toronto, Bostono bendruomenes. Bet jei kunigas vietinis, bažnyčioje telikęs mišių ritualas. Dar vienas nejaukus momentas – po nepriklausomybės atgavimo užsienyje nėra įkurta nė viena nauja lietuviška parapija. Jei perverstumėte lietuviškų parapijų sąrašą išeivijoje, pamatytumėte, kad jų steigimo tradiciją pradėjo pirmieji emigrantai, tačiau šiandien, atrodo, tai niekam nebeaktualu. Kaip lengvai užmiršome esminę jų funkciją.

– Esate atstovas profesijos, kurią Lietuvoje kasmet renkasi vos vienas kitas absolventas. Ar sutinkate su nuomone, kad jei ir toliau taip bus, ganytojų neliks?

 – Daug katalikiškų kraštų išgyvena pašaukimo krizę: visi prašo kunigų, parapijų kapelionų, bet iš kur jų ištraukti? Visuomenė dar nėra subrendusi skirti savo laiko ir dėmesio kitam žmogui, jei už tai nieko negauna. Taip pat smarkiai sumažėjo šeimos, persimaišė vertybės, be to, gerokai smuktelėjo Bažnyčios įvaizdis, pirmiausia dėl dvasininkų vardą suteršusių kunigų pedofilų. Krikščionis kritiškai ir nepatikliai žvelgia į Bažnyčios veidą, juolab kad ir spaudoje tas veidas pristatomas ne visuomet teigiamai. Tačiau neturėtume pamiršti tikrojo Dievo namų pašaukimo, stiprybės turime pasisemti iš pačios Bažnyčios šaknų.

– O gal visuomenė iš kunigų tikisi kitokio bendravimo?

 Regis, tikinčiųjų lūkesčiai prasilenkia su dvasininkų galimybėmis. Rezultatas – tuštėjančios bažnyčios. – Taip, bažnyčios perpildytos tik tris kartus per metus – per Kalėdas, Velykas ir Vėlines, o likusį laiką saujelei tikinčiųjų bažnyčios jau per erdvios. Padidėjus atstumui tarp Bažnyčios ir šeimos religija nebetenka visuomenės telkėjos funkcijos. Mes uždarome Kristų tarp sienų ir nebeišleidžiame.

– Tą patį pasakytumėte ir apie JAV katalikus? 

– Amerikiečių katalikai statistiškai labiausiai lanko mišias. Jie itin dosnūs ir savo parapijoms. Netgi ant dolerio parašyta: „Mes pasitikime Dievu“. Krikščionys sudaro per 40 proc. JAV gyventojų. Taigi jie neatmeta maldos ir religinės tradicijos. O ko reikia sėkmingai pastoracijai? Gerų pamokslų, patrauklios liturginės muzikos ir gero bendravimo su tikinčiaisiais. Tai sėkmingos veiklos raktas. Lietuvoje tikėjimas suprantamas labai siaurai. Galbūt tai susiję ir su sovietų okupacijos metais, kai jis buvo siejamas su mąstymu, kad tikintis žmogus yra tas, kuris ateina į bažnyčią ir joje būna. Toks tikėjimas vyresnei kartai išties teikė atramą, pasitikėjimą ir ramybę. Bet šiuolaikinis žmogus išgyvena tikėjimą kitaip, nesitenkina pabuvimu pamaldose.

– Kodėl pats pasukote dvasininko keliu?

 – Juokaudamas sakau, kad jau gimiau su kunigo sutana, bet iš tiesų vedė stipri vidinė jėga. Šis kelias įdomus ir kupinas iššūkių. Nuo mažens neabejojau, kuo noriu būti: jutau pašaukimą. Kalbėdamas apie jį visada galvoju apie žmones. Apie juos turėtume galvoti ir švęsdami šv. Kalėdas. Žmogiškumas itin svarbus bendraujant su artimaisiais, draugais, bendradarbiais. Neturėtume pamiršti, kad Dievas gyvena kiekviename mūsų.

– Lietuvą pažinojote tik iš tėvų, kurių kelias driekėsi iš tėviškės per perkeltųjų asmenų stovyklas Vokietijoje į Kanadą, atsiminimų. Kokią Lietuvą įsivaizdavote?

 – Ilgą laiką Lietuva man buvo tik iš tėvų pasakojimų pažįstamas pasakų kraštas. Per naktį pasitraukę iš Lietuvos, ryšį su likusiais namuose jie palaikė per retus laiškus ir telegramas. Pasiekdavo jos mus ypatingomis progomis, dažniausiai kažkam mirus. Paėmęs telegramos lapelį rankon svarstydavau, prieš kiek valandų jis dar buvo Lietuvoje. Vis mėgindavau girdėtus pasakojimus mintyse sujungti su popierine telegramos skiaute. Tik 1978-aisiais, prieš vykdamas studijuoti į Romą, gavau 5 dienų vizą apsilankyti Lietuvoje. Man įstrigo sovietinės Lietuvos pilkuma, žmonių baimė kalbėti, iš paskos vizito metu paskui mus vaikščiojo saugumo „arkangelai“.

– Ar tiesa, kad prieš tris dešimtmečius jus į kunigus įšventino pats popiežius Jonas Paulius II?

 – Tai viena giliausių ir įsimintiniausių mano gyvenimo akimirkų. Lietuvius Jonas Paulius II labai mylėjo. Studijuojant Romoje bent kartą per metus tekdavo patarnauti mišioms, taigi kartkartėm tekdavo laimė būti šalia jo

O kaip susipažinote su dabartiniu Romos Katalikų Bažnyčios vadovu popiežiumi Pranciškumi? 

– Pirmą kartą su juo susitikau lankydamas Argentinos lietuvius. Tuo metu Jorge Mario Bergoglio buvo Buenos Airių arkivyskupas. Siekdamas, kad jis susipažintų su lietuvių bendruomene, surengiau susitikimą. Atėjome truputį anksčiau, raštinėje mus pasitiko neaukštas žmogelis, kuris stumdė kėdes, ruošė stalą ir kaitė kavą. Pasiteiravome, kada ateis pats kardinolas, o jis nusišypsojo ir atsakė esantis tas, kurio laukiame. Kuklus arkivyskupas mus ne tik nustebino, bet ir priėmė labai šiltai, pavaišino.

– Lankote ne tik legaliai užsienyje dirbančius, bet ir Peru, Brazilijos, Ekvadoro, Urugvajaus kalėjimuose atsidūrusius lietuvius. Ar yra prasmės tai daryti?

 – Savo vizitais siekiu praskaidrinti ten kalinčiųjų kasdienybę, palaikau juos maldomis, atnešu ir maisto, o kalėjimo administracijai bandau priminti, kad rūpinamės savo žmonėmis. Noriu parodyti, kad mums ne vis tiek, kokiomis sąlygomis jie kali. Pietų Amerikos šalyse kalėjimai tikrai baisūs. Ankštose kamerose po kelis ant vieno čiužinio susirietę, iki kraujo parazitų apgraužtomis kojomis, maitinami koše ir papuvusiais vaisiais, tik per Kalėdas į jų dubenėlį įmetamas koks gabalėlis mėsos. Tai paaiškina, kodėl per pietus į kalėjimą nusidriekia ilgiausios lankytojų eilės su maisto nešuliais. Kalinių lietuvių motinos kitapus Atlanto savo vaikų nepasiekia. Išimtį mačiau vos viename kalėjime. Ten turėdamas lėšų gali sau leisti gardesnį kąsnį nusipirkti, bet lietuviams tai maža paguoda. Papuolus į Peru kalėjimą atliekama lagamino krata, po kurios dalis daiktų tiesiog dingsta negrįžtamai. Įvyksta amžinasis pasiskolinimas. Taigi jei draugai ar giminės kaliniui kažką siunčia, jam tai nebūtinai perduodama. Papuolęs ten labai greitai supranti, ką reiškia vienatvė. Kitas dalykas – kalėjime nieko negausi veltui. Jei nenori miegoti ant plikos žemės, pirk čiužinį. Norėdamas nusišluostyti veidą – rankšluostį. Jei neturi pinigų, dalysiesi čiužiniu su panašaus likimo kaimynu. Be to, Peru kalėjimų sistema labai korumpuota. Prižiūrėtojai iš kalinių sunkia paskutinius grašius, o paleisdami į laisvę negrąžina vertingesnių asmeninių daiktų. Išėjęs iš kalėjimo ne visuomet išvyksi ir iš šalies, nes kalėjime atimto paso dažnai tiesiog neberandama. Mat juodojoje rinkoje Lietuvos pasai irgi turi paklausą. Man svarbu, kad žmonės nesutriktų, žinotų, jog gali kreiptis į Lenkijos ambasadą Limoje, ir jiems bus suteiktas laikinas asmens dokumentas, kurio pakaks sugrįžti namo. Taip pat yra galimybė kreiptis į San Paulo konsulę Laurą Guobužaitę. Šiuo metu tai vienintelė mūsų diplomatinė atstovybė Pietų Amerikoje.

– Kaip sužinote apie Lotynų Amerikos kalėjimuose atsidūrusius lietuvius? 

Kiek jų iš viso ten kali? – Anksčiau esu dėstęs Vasario 16osios gimnazijoje Vokietijoje, kur mokėsi nemažai lietuvių išeivijos jaunuolių iš tų kraštų. Prieš keletą metų teko lankytis Urugvajuje ir padėti vietos lietuvių bendruomenei surengti sąskrydį, taigi apie lietuvių kilmės kalinius sužinojau, galima sakyti, atsitiktinai. Apytiksliais duomenimis, kuriuos lankantis kalėjimuose pavyko surinkti iš tų šalių teisėsaugos institucijų, Pietų Amerikos šalyse šiuo metu sėdi per 100 lietuvių, nors iš tiesų jų gali būti ir daugiau.

– Ko jūsų prašo kaliniai? 

– Dažniausiai tiems žmonėms reikia tiesiog išsikalbėti ar drauge sukalbėti maldą. Jie psichologiškai palūžę, pasmerkti nežiniai, praradę žmogiškąjį orumą. Tai žmonės, kalintys už narkotikų gabenimą ar bandymą tai daryti. Pernai per Kalėdas Limos kalėjimo administracijai leidus surengti mišias lietuviškai kaliniai nenorėjo skirstytis nė pietų. Tokie apsilankymai psichologiškai sunkūs net ir dvasininkui.

Jūsų nestebina ten įkliuvusių lietuvių naivumas?

 Juk kalbame apie narkotikus. Anglai mėgsta sakyti, kad nemokamų pietų nebūna. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie lengvų pinigų uždirbimą. Jeigu jais susiviliojama, prasideda tragedijos. Vieni į kriminalinio pobūdžio istorijas pakliūva dėl savo naivumo ar avantiūrizmo, kiti bėgdami nuo vargingo gyvenimo ir skolų. Kalbėdamas apie lietuvius, turėčiau minėti dviejų tipų lagaminus: vienus – su asmeniniais daiktais, kitus – įbrukamus narkotikų prekeivių. Narkotikų kurjeriai vietinių vadinami mulais arba gyvaisiais konteineriais, bet man – tai pirmiausia gailesčio verti ir už savo nuodėmes atgailaujantys žmonės. Pavyzdžiui, tolimas Prezidento Kazio Griniaus giminaitis parūpino leidimą aplankyti Montevidėjaus kalėjime kalintį lietuvį. Į susitikimą su manimi ten atvedė apgailėtinai atrodantį, suvargusį ir išsekusį vyrą iš Panevėžio. Viso pokalbio metu akis badė grandinėmis surakintos jo rankos. Paklaustas, kaip čia atsidūrė, kalinys papasakojo savo istoriją: Panevėžyje draugo draugai pasiūlė jam lengvai užsidirbti krūvą pinigų, pažadėjo apmokėti kelionę iki Brazilijos, pasirūpinti nakvyne, o į Lietuvą atgabenus lagaminėlį su milteliais dosniai atsilyginti. Toliau visų kalinių istorijos, o gal reikėtų sakyti dramos, kone identiškos: narkotikų perdavimo operacijai nepavykus – sulaikymas ir kalėjimas. Viena užsienyje kalinti lietuvė dalijosi patirtimi, kaip prieš skrydį narkotikų prekeiviams turėjo įrodyti, kad moka gerai „krovinį“ praryti. Nedaug trūko, kad būtų ir į lėktuvą įlipusi, bet sukėlė įtarimų policijai, todėl buvo nuvežta į ligoninę išplauti skrandžio, o vėliau sulaikyta.

– Kaip šie žmonės įsivaizduoja savo gyvenimą po kalėjimo?

 – Dauguma supranta padarę didelę klaidą, tačiau dalis ir toliau žada rizikuoti, sako, kad niekas laisvėje jų vis tiek nelaukia. Kiekvieno istorija vis kitokia. Kai kada net sunku pasakyti, kas pastūmėjo griebtis nusikaltimo – skurdas ar noras pralobti.

Rūpindamasis lietuvių sielovada įvairiuose pasaulio kraštuose gyvenate nuo skrydžio iki skrydžio?

 – Jei tik nestreikuoja oro bendrovių pilotai ir leidžia oro sąlygos – skrendu. Pasitaiko, kad lėktuvui sugedus tenka rymoti oro uostuose. Tokias akimirkas vadinu Dievo pirštu: jos suteikia laiko pasimelsti, pabūti tyloje su savimi, leidžia daug ką apmąstyti. Panašiai jaučiuosi ir skrydžių metu: aplinkinių nepažįstu, telefonu ir elektroniniu paštu naudotis negaliu, taigi visą savo laiką išnaudoju ruošdamasis pamokslams.

– Jei tik skrydis sėkmingas. Bet juk ne visi jie tokie?

 – Yra pasitaikę labai nemalonių momentų. Vienas tokių ištiko netoli Grenlandijos, kai lėktuvas įskrido į stiprią liūtį: keleiviai sulaukė raginimo skubiai prisisegti diržus, o lėktuvo pilotas situacijai pagerėjus atskleidė, kad buvome pakliuvę į stiprią oro duobę, jis nė radaro (įrenginio objektams erdvėje aptikti ir koordinatėms nustatyti) įžiūrėti negalėjęs. Kitą kartą lėktuvas mėgino leistis, bet dėl per didelio vėjo dukart iš eilės nesėkmingai, teko skristi į kitą oro uostą. Įgula į mane žvilgčiojo leisdama suprasti: kunige, dirbkite. Priėjusi italų kilmės stiuardesė išreiškė viltį, kad mano malda išgelbės lėktuvą ir juo skrendančius žmones. Mažoje lėktuvo erdvėje, kur kiekvienas – su savo norais ir kaprizais, nelengva tiek pilotams, tiek kunigams. Bet, ačiū Dievui, atomazga buvo sėkminga. Esu dėkingas nepriekaištingai savo darbą atlikusiems pilotams. 

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ


Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode