SSC

Antroji katechezė apie maldą: krikščionio malda

Malda būdinga visiems, kiekvienos religijos žmonėms ir, turbūt, visiems, kurie neišpažįsta jokios religijos. Malda užgimsta slapčiausioje žmogaus vietoje, širdyje, iš jos kyla ieškojimo ilgesys. Ieškojimas „To“, („Kažko“), ieškojimas Dievo. Krikščionio maldoje „To“ ieškojimas yra apreikštas: Jėzus mums apreiškė Dievą, sakė Pranciškus trečiadienį, katechezių apie maldą antrajame pašnekesyje. Šį kartą Pranciškus kalbėjo apie krikščionio maldą.

Malda užgimsta mūsų slėpiningame viduje, toje jo vietoje, kurią dvasingumo mokytojai vadina „širdimi“. Malda yra intymiausias mūsų slėpinys: jausmai „melžiasi“, bet malda nėra tik jausmai; protas „meldžiasi“, bet malda nėra tik išminties veiksmas; kūnas „meldžiasi“, bet galima kalbėtis su Dievu turint rimčiausią negalią. Taigi, žmogus meldžiasi visas, jei meldžiasi jo širdis. Malda užgimsta žmogaus viduje todėl, kad iš ten kyla susitikimo ilgesys. Šis ilgesys yra daugiau nei poreikis – tai ieškojimas „To“.

Krikščionio malda užgimsta „To“ apreiškimu. „Tasai“ nėra slėpiningas, o bendrauja su mumis. Jono Evangelijos prologas tvirtina: „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Tėvo prieblobstyje esantis, mums jį apreiškė“ (Jn 1, 18): „Jėzus mums apreiškė Dievą“, sakė Pranciškus.

Krikščionio malda jungiasi su švelnios išvaizdos Dievu, nenorinčiu gąsdinti žmonių. Krikščionis į Dievą kreipiasi su pasitikėjimu drįsdami vadinti jį „Tėvu“.

Krikščionybė santykiuose su Dievu pašalino bet kokius feodalinius ryšius: mūsų tikėjimo pavelde nėra tokių išsireiškimų kaip „pavergimas“ „vergovė“, „vasalavimas“, o tokie žodžiai kaip „sandora“, „draugystė“, „pažadas“, „bendrystė, „artumas“. Jėzus, atsisveikindamas su mokiniais pasakė: „Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų“ (Jn 15: 15–16). „Tai yra dovanų kuponas! Ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis visa jums duotų!“ – pakartojo Pranciškus. Popiežius tęsė:

„Dievas yra ištikimas sąjungininkas. Jei žmonės nustoja mylėję, Jis vis vien trokšta gero, net jei jo meilė mums jį nuveda ant Kalvarijos kalno. Dievas yra visuomet arti mūsų širdies durų ir laukia, kad jas atvertume jam. Kartais jis beldžiasi į širdies duris, tačiau jis nesiveržia vidun: jis laukia. Dievo kantrybė mums yra kaip tikrojo tėvo, mus labai mylinčio tėvo kantrybė. Sakyčiau, kad tai kartu sudėjus yra ir tėvo, ir motinos kantrybė. Jis visada arti mūsų širdies, o kai į ją beldžiasi, pasibeldžia švelniai ir itin meilingai“.

„Toks yra Dievas, į kurį kreipiamės maldoje. Tai kievienos krikščioniškos maldos degantis branduolys. Meilės Dievas, mūsų Tėvas, mūsų laukia ir mus palydi“, – sakė trečiadienio katechezėje Pranciškus. (SAK / Vatican News)

Taip pat skaitykite:

Powered by BaltiCode