Reklama 2

Evangelijų pasakojimai apie Jėzaus vaikystę – legendos ar tikrovė?

Vėl artėja Kalėdos, vėl skaitysime ir girdėsime Kalėdų laiko Evangelijos skaitinius, vėl kai kam galbūt kils klausimas ar įsismelks abejonė, kas yra evangelijų pasakojimai apie Jėzaus vaikystę – legendos, pasakos, išgalvotos istorijos teologinio pobūdžio žiniai perteikti ar tikrovę atspindinti žinia, juoba per pastaruosius penkiasdešimt metų požiūris į šių pasakojimų istoriškumą kardinaliai pakito istoriškumo nenaudai. Tokią pervartą, pasak popiežiaus Benedikto XVI, lėmė ne naujos istorinės žinios, bet pakitusi nuostata Šventojo Rašto ir krikščioniškosios žinios apskritai atžvilgiu. Klausimas juo aktualesnis mūsų dienomis, kai net kai kurie Bažnyčiai artimi egzegetai tokį istoriškumą neigia ar klausimą palieka atvirą.

Prie minėtų pasakojimų istoriškumo problematikos čia artintasi pirmiausia vadovaujantis 2009 m. Vokietijoje pasirodžiusia ir didelio populiarumo sulaukusia Michaelio Hesemanno knyga Jesus von Nazareth. Archäologen auf den Spuren des Erlösers („Jėzus iš Nazareto. Archeologai ieško Atpirkėjo pėdsakų“). Michaelis Hesemannas (gim. 1964) yra istorikas, dokumentinių filmų kūrėjas ir žurnalistas, rašantis mokslo populiarinimo ir Bažnyčios istorijos temomis. Getingeno universitete studijavo istoriją, kultūros antropologiją, etnografiją, literatūrologiją ir žurnalistiką, yra daugelio knygų autorius. Knygos karkasas – popiežiaus Benedikto XVI vizitas Izraelyje 2009 m. gegužės 8–15 d. Benedikto XVI lankymasis įvairiose Jėzaus gyventose vietose leidžia autoriui pateikti pastabų apie šių vietovių dabartį, domėtis įvairių tikėjimui reikšmingų objektų istorija ir pan. Žurnalistiškai grakščiai suręstame pasakojime skaitytojai supažindinami su naujausiais archeologijos kasinėjimais ir radiniais krikščionybei svarbiose vietose, su naujausių tyrimų, susijusių su Jėzaus asmeniu bei evangelijomis, rezultatais. Autoriaus nuomone, nauji archeologiniai duomenys patvirtina evangelijų tikslumą. Mūsų pateikiama problematikos apžvalga paremta ir kitų Biblijos žinovų bei populiarintojų įžvalgomis.

Kvirino problema

Jau kone šimtą metų Naujojo Testamento studijų srityje intensyviai aptarinėjama vadinamoji Kvirino problema. Jos esmė yra prieštara: mums prieinama informacija neleidžia daryti išvados, kad Erodo Didžiojo laikotarpiu Kvirinas valdė Siriją. Iš to kyla problema, kaip suderinti chronologinę Luko nuorodą su Mato evangelija ir jo paties nuoroda, kad su Jėzaus gimimu susiję įvykiai nutiko „Judėjos karaliaus Erodo dienomis“ (Lk 1, 5).

Luko nuoroda į Kviriną ir surašymą

Evangelistas Matas nedviprasmiškai teigia, kad Jėzus gimė „karaliaus Erodo dienomis“ (Mt 2, 1). Lukas irgi patvirtina, jog su Jėzaus gimimu susiję įvykiai nutiko „Judėjos karaliaus Erodo dienomis“ (Lk 1, 5). Šis Romai ištikimas Judėjos karalius valdė 37–4 m. pr. Kr. Kai Erodas mirė, Jėzus dar buvo kūdikis. Vadinasi, jis turėjo gimti paskutiniais Erodo valdymo metais.

Lukas mini, kad Marija ir Juozapas į Betliejų keliavo todėl, kad imperatorius Augustas išleido įsakymą surašyti visus valstybės („oikumenos“, „viso apgyvento pasaulio“) gyventojus. Po ištaros apie Augusto įsakymą (Lk 2, 1) Lukas priduria: „Toks pirmas surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją“ (Lk 2, 2).

Iš kitų istorijos šaltinių, pavyzdžiui, Juozapo Flavijaus, žinoma, kad Judėjos gyventojų surašymas, siekiant apmokestinti, buvo atliktas 6–7 m. po Kr., ištrėmus ligi tol Judėją valdžiusį etnarchą Archelają ir Judėją tiesiogiai pajungus Romos administracijai. Tokia pertvarka ir buvusi dingstis atlikti gyventojų surašymą, davusį pradžią tautos sukilimui, kuriam vadovavo Judas Galilėjietis. Pats Kvirinas Sirijos legatu buvo paskirtas 6 m. po Kr. ir Siriją valdė iki 12 m. po Kr.

Taigi Erodo ir Kvirino valdymo laikotarpius skiria dešimt metų. Tačiau čia pat pats Lukas Jėzaus gimimo įvykius nukelia į karaliaus Erodo valdymo laikotarpį. Iš to ir kyla chronologinio suderinamumo problema, duodanti dingstį suabejoti evangelinių pasakojimų istoriškumu.

Galbūt Lukas suklydo? Juk kai rašė evangeliją, tie įvykiai jau buvo pakankamai nutolę, kad būtų galima tiksliai atsiminti. Sunkiai įtikima. Pasak Marko D. Smitho (Catholic Biblical Quarterly, April 2000), jei Lukas evangeliją rašė, kaip mano daugelis mokslininkų, aštuntajame ar devintajame dešimtmetyje, tada dar turėjo būti gana daug žmonių, pamenančių Erodo Didžiojo sūnaus Archelajo nušalinimą, Kvirino paskyrimą, surašymą ir žydų sukilimą. Šie įvykiai atrado reikšmingą vietą Juozapo Flavijaus istoriografijoje. Tie įvykiai buvo tokie reikšmingi, kad vargu ar kas nors juos išgyvenęs ar girdėjęs apie juos pasakojant būtų supainiojęs juos su Erodo Didžiojo valdymo laikotarpiu. Smithas pastebi, kad I amžiaus žydams supainioti tuos du laikotarpius būtų tas pat, kas XX a. amerikiečiui painioti Antrąjį pasaulinį karą su Korėjos karu. Negana to, daugelis mokslininkų atkreipia dėmesį į tai, kad Lukas neprilygstamai tiksliai perteikia Romos provincijų valdymo struktūrą ir pareigūnus, tad sunku patikėti, kad jis būtų padaręs tokią šiurkščią klaidą.

Vienas iš problemos sprendimo variantų yra ypač pastaraisiais dešimtmečiais madingu tapęs tvirtinimas, kad Lukas pasinaudojęs Kvirinu ir jo surašymu kaip dingstimi leisti Marijai ir Juozapui nukeliauti į Betliejų, kad atrodytų, jog išsipildžiusi Mch 5 ir t. pranašystė („O tu, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, iš tavęs kils tas, kuris valdys Izraelį“ ir t. t.). Kitaip tariant, nei Marija su Juozapu keliavo į Betliejų, nei Jėzus ten gimė, Lukas šia istorija tenorėjęs perteikti teologinę žinią, kad Jėzus yra Šventajame Rašte išpranašautas lauktasis karalius.

2006 m. perleistame daugiatomiame vokiškajame katalikų teologijos žinyne Lexikon für Theologie und Kirche pateikiamas panašus požiūris. Ten rašoma: „Lukas aiškiai turėdamas pasakojamųjų bei teologinių sumetimų paankstino anuomet plačiai žinoto surašymo datą. Tad Juozapas su Marija atkeliauja į Betliejų, kad Jėzus, Dovydo sūnus, gimtų Dovydo mieste.“ Iš pirmo sakinio sužinome, kad Lukas datą paankstino, bet dar lieka galimybė, kad Juozapo ir Marijos kelionė bei Jėzaus gimimas Betliejuje galbūt istorinis faktas. Tačiau jau antras sakinys perša mintį, jog Lukas čia vis dėlto perteikia teologinę žinią be istorinio pagrindo.

Jei norime laikytis požiūrio, kad ir Mato, ir Luko evangelijoje pateikti įvykiai, susiję su Jėzaus gimimu, yra istorinė tikrovė, būtina surasti įtikinamą šios Luko nuorodos į Kviriną ir surašymą paaiškinimą.

Pasak Brooko W. R. Pearsono (Catholic Biblical Quarterly, April 1999), nuo  škotų archeologo ir Naujojo Testamento mokslininko sero Williamo Ramsey (1851–1939) išsamių darbų šioje srityje diskusija dėl naujų šaltinių stygiaus iš esmės sustojusi. Išsikristalizavusios dvi stovyklos – tų, kurie laikosi nuomonės, kad Lukas šiuo klausimu istoriškai tikslus, ir tų, kurie tai neigia. Pirmiesiems neišvengiamai tenka įrodinėti:

1) kad surašymas Kvirinui valdant Siriją įvyko prieš jo garsųjį Sirijos valdymo laikotarpį 6–7 m. po Kr., t. y. kad Kvirinas valdė Siriją ir anksčiau, tuo pačiu metu, kai Judėją valdė Erodas Didysis;

arba

2) kad surašymas įvyko pirma negu Kvirinas buvo Sirijos legatas 6–7 m. po Kr.

Antrosios stovyklos atstovai atremia:

1) nėra jokių šaltinių, patvirtinančių, kad Kvirinas buvo Sirijos legatas daugiau negu vieną kartą; remiantis neginčijamais šaltiniais, jis  tik tą vieną kartą surengė katastrofiškai pasibaigusį surašymą Judėjoje;

2) net jei Kvirinas ir būtų valdęs Siriją kada nors anksčiau, romėniškas surašymas Erodo Didžiojo karalystėje būtų buvęs neįmanomas.

Taigi problema galiausiai yra Kvirino valdymo laikotarpio ir surašymo klausimai.

Kvirino problemos sprendimo variantai

Pasiūlyta įvairių galimų šios problemos sprendimų. Paminėsim kelis pagrindinius:

Lukas nesuklydo, pirmas Judėjos gyventojų surašymas tikrai įvyko Kvirinui valdant Siriją 6 m. po Kr. Lukas tiksliai aprašė Marijos ir Juozapo kelionę į Betliejų, o Jėzus gimęs ne 4 m. pr. Kr. ar anksčiau, bet 6–7 m. po Kr. Tokį sprendimą, pavyzdžiui, siūlo Markas D. Smithas (Catholic Biblical Quarterly, April 2000). Bet tada kyla keli keblumai:

a) Kaip paaiškinti Luko ištarą „Judėjos karaliaus Erodo dienomis…“? Nesileisdami į Smitho argumentus, tik pasakysim, kad Smithas daro išvadą, jog tą ištarą galima pritaikyti ir Erodo Didžiojo sūnui Erodui Archelajui, kuris irgi dažnai vadintas vien Erodu ir galėjo kartais būti pavadintas karaliumi, nors tebuvo etnarchas.

b) Kitą keblumą kelia Luko ištara, kad Jėzus viešąją tarnybą pradėjo būdamas „apie trisdešimties metų“ (Lk 3, 23). Smitho atsakymas: turint galvoje, kad penkioliktieji imperatoriaus Tiberijaus metai, kuriais savo tarnybą pradėjo Jonas Krikštytojas, atitinka 28–29 m. po Kr., o Jėzus turėjęs gimti apie 6-uosius, tai tuo laiko momentu jis turėjo būti dvidešimt ketverių ar dvidešimt penkerių metų amžiaus. Kadangi Lukas nenurodo, kiek laiko truko Krikštytojo veikla, visiškai galima manyti, kad Jėzus buvo pakrikštytas galbūt kokių dvidešimt septynerių. Jau gana arti „trisdešimties“, juolab, jei jis gimęs 4 m. pr. Kr. ar anksčiau, tai tuo metu turėjęs būti 32–36 m.

c) Didžiausia problema ta, kad Luko pasakojimas tada visiškai nederėtų su Mato versija, kur Judėjos karalius nedviprasmiškai yra Erodas Didysis. Smithas, spręsdamas šią problemą, renkasi Luką, o Mato pasakojimus apie Jėzaus gimimą tada neišvengiamai tenka nurašyti į legendas.

Kokie galimi sprendimai, išsaugantys abiejų evangelistų pasakojimų istoriškumą?

Luko sakinys: „Toks pirmasis surašymas padarytas Kvirinui valdant Siriją“verčiamas neteisingai. Žodis protos (verčiamas kaip „pirmasis“, bet reiškia „anksčiausias“) taip pat gali reikšti „ankstesnis, pirmesnis“. Kai kurie mokslininkai įžiūri šiame sakinyje palyginimo kilmininką ir mano, kad Luko sakinį reikėtų versti ar suprasti taip: „Toks surašymas buvo padarytas pirma negu Kvirinas valdė Siriją.“ Kai kas dar priduria, kad tą sakinį galima suprasti dar ir taip: „Toks surašymas buvo padarytas pirma to surašymo, kuris buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją.“ Vieningo sutarimo šiuo klausimu nėra, tačiau diskusijoje šis variantas ginamas ne vieno mokslininko. Grynai lingvistinis ginčas baigiasi lygiosiomis, niekam nieko neįtikinus, todėl ypatingas vaidmuo atitenka istoriniam kontekstui, kurio dėmesio centre atsiduria surašymo problema. Bet apie tai vėliau.

Kvirinas Sirijos legatu buvo du kartus, antrą kartą 6 m. po Kr., kai ir įvyko tas garsusis surašymas. Pagrindą svarstyti šia kryptimi duoda 1765 m. Tibure atrastas įrašas, kuriame minimas du kartus valdęs Siriją romėnų pareigūnas. Ir vokiečių istorikas Theodoras Mommsenas (1883), ir minėtas Ramsey identifikavo tą pareigūną kaip Kviriną. Hesemannas mini, jog garsusis įrašų tyrinėtojas Geza Alfödy 1997 m. patvirtinęs, kad įrašas tikrai susijęs su Kvirinu.

Ar tai įmanoma, turint prieš akis tai, kas žinoma apie Kvirino gyvenimą? Žinomos kelios Kvirino (arba tiksliau Publijaus Sulpicijaus Kvirinijaus) gyvenimo datos. 12 m. pr. Kr. – Romos konsulas, apie 6–5 m. pr. Kr. tikriausiai Galatijos legatas, Galatijos ir Kilikijos kalnuose kovojo su homonadensų gentimi, pagerbtas už pergalę; 1 m. pr. Kr. – 4 m. po Kr. Gajaus Cezario, Augusto anūko, 2-aisiais metais prieš Kristų paskirto Orientis praepositus (Rytų viceimperatoriumi ar ypatinguoju įgaliotiniu), rektorius („patarėjas“) Sirijoje ir Armėnijoje. Nuo 12 m. pr. Kr. Rytuose praleido 27 metus. Remiantis tokiais menkais duomenimis, galima mėginti kur nors įterpti dar vieną Kvirino kaip legato kadenciją Sirijoje.

Tačiau, kitų tyrinėtojų nuomone, rimti argumentai verčia daryti išvadą, kad tas pareigūnas buvęs garsusis Kvinktilijus Varas, vėliau, 9 m. po Kr., kritęs nuo germanų Teutoburgo mūšyje. Varas tikrai buvo Sirijos legatas 7/6–4 m. pr. Kr., nes būtent jis malšino iškart po Erodo Didžiojo mirties kilusius maištus, aprašytus Juozapo Flavijaus. 4 m. pr. Kr. jį pakeitė Kalpurnijus Pizonas. Iki Varo kadencijos Sirijai 10/9–7/6 m. vadovavo Sencijus Saturninas, tai paliudijo Tertulijonas. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, rastos monetos liudija, kad iki Saturnino už Siriją buvo atsakingas tas pats Varas.

Perspektyvesnė kita kryptis. Hesemannas atkreipia dėmesį į teisininko Tertulijono (apie 200 m.), patikrinusio duomenis Romos archyve, liudijimą: „Parašyta, kad surašymą Judėjoje valdant Augustui įgyvendino Sencijus Saturninas.“ Tada visos datos gerai dera. Bet kur Kvirinas? Hesemannas pabrėžia, jog nemažai istorikų įsitikinę, kad Kvirinas tuo metu buvęs Orientis praepositus ir tiesioginis Saturnino viršininkas, taigi, nors ir netiesiogiai, valdė ir Siriją. Jamesas Kieferis atkreipia dėmesį, kad Orientis praepositus pareigas nuo 23 m. pr. Kr. iki 12 m. pr. Kr. ėjo Agripa. Kaip tik 12 m. pr. Kr. Augustas atleido Kviriną iš konsulo pareigų. 2 m. pr. Kr.–4 m. po Kr. Orientis praepositus pareigas ėjo Agripos sūnus Gajus, 4 m. po Kr. miręs 23 metų. Galimas daiktas, kad jis valdė padedamas Kvirino, o po Gajaus mirties tas pareigas Kvirinas ėjo iki 16 m. po Kr., kai Orientis preapositus tapo Germanikas. Šaltiniuose niekur neminima, kad Kvirinas buvo Orientis praepositus. Tačiau ligi tol tas pareigas ėjo Pompėjus, Markas Antonijus, Agripa, o paskui nuo 12 m. pr. Kr. iki 16 po Kr. niekas neminimas, išskyrus penkerius Gajaus valdymo metus per to laikotarpio vidurį. Visiškai įmanoma, kad Augustas, 12 m. pr. Kr. atleisdamas Kviriną iš konsulo pareigų, paskyrė jį Orientis praepositus.

Pagaliau paminėtina dar viena galimybė – kopijuotojo klaida. Perrašant visada gali rastis ir perrašymo klaidų. Negana to, kopijuotojas vardus sukeisti galėjo ir sąmoningai. Galbūt Lukas buvo parašęs „Saturninas“, o kopijuotojui, žinojusiam tik apie pagarsėjusį Kvirino surašymą, galėjo pasirodyti, kad Lukas čia suklydęs, ir jis tekstą pataisė. Jei būtų išlikę evangelijos rankraščių, kur būtų minimas „Saturninas“, tai tvirtai pagrįstų tokią hipotezę. Tokių rankraščių kol kas nesurasta. Kita vertus, Tertulijonas, pavartęs Romos archyvus ir įsitikinęs, jog surašymas tikrai įvyko Siriją valdant Saturninui, traktavo Luko sakinį kaip patvirtintą. Ar jis kaip teisininkas būtų tuo pasitenkinęs, jei Luko evangelijos kopijoje būtų nurodytas „Kvirinas“? Galimas daiktas, kad Tertulijonas turėjo kopiją, kur figūravo „Saturnino“ vardas.

Bet tada prieš akis iškiltų du variantai: a) originale buvo parašyta „Saturninas“, bet pernelyg uolus kopijuotojas pataisė į „Kvirinas“ apeliuodamas į žinomą surašymą; b) originale buvo parašyta „Kvirinas“, bet kopijuotojas žinodamas, kad Erodas Didysis jau buvo miręs, kai Kvirinas valdė Siriją, tą vardą pakeitė į „Saturninas“, ir kaip tik viena iš tokio pobūdžio kopijų buvo patekusi Tertulijonui į rankas.

Viską pasvėrus, turbūt patraukliausia yra hipotezė, kad tą Luko sakinį reikėtų versti kitaip. Tada savo vietą savaime atranda ir Tertulijono ištara: pirmasis surašymas iš tiesų atliktas Siriją valdant Saturninui, t. y. anksčiau negu Siriją valdė Kvirinas, surengęs kitą, sukilimą sukėlusį surašymą. Verta dėmesio ir Kvirino kaip Orientis praepositus hipotezė.

Apibendrinkime:

Tyrinėtojai sutaria, kad šiuo metu Luko sakinio iškeltos „Kvirino“ problemos neįmanoma patenkinamai išspręsti dėl duomenų stygiaus. Galimi tik daugiau ar mažiau pagrįsti spėjimai. Kita vertus, pabrėžiama, jog Luko pasakojimas labai tiksliai atitinka turimus duomenis apie romėnų vykdytus surašymus ir apskritai šis evangelistas labai preciziškai perteikia romėnų imperijos tikrovę. Koją kiša tik ta „Kvirino“ problema. Bet galbūt tas Luko sakinys mums atrodo toks „problemiškas“ todėl, kad per mažai turime istorinių duomenų apie tą laikotarpį. Todėl nuomonės, nors ir galimos kaip spėjimo, kad Lukas čia kažkokiais sumetimais chronologiškai manipuliuoja ar nori perteikti vien teologinę žinią, neturinčią istorinio pagrindo, nevalia piršti kaip galutinio mokslo žodžio, nes tokia pozicija dažniausia paremta tik išankstiniu nusistatymu.

Tačiau dar lieka daug diskusijų tebekelianti surašymo datos problema.

(II)

Toliau dalimis publikuojame straipsnį, pasirodžiusį 2012 m. "Bažnyčios žiniose" Nr. 11, kuris analizuoja evangelijų pasakojimus apie Jėzaus vaikystę. Ar tai – legendos, pasakos, išgalvotos istorijos teologinio pobūdžio žiniai perteikti ar tikrovę atspindinti žinia?.

Judėjos gyventojų surašymas

Turint prieš akis Tertulijono ištarą apie Judėjos gyventojų surašymą Saturninui valdant Siriją, o Luko sakinį, kur minimas Kvirinas, suprantant taip, kad toks pirmas surašymas įvyko pirma negu Kvirinas valdė Siriją, vadinamoji „Kvirino“ problema savaime elegantiškai išsisprendžia. Negana to, dėl minėtos Tertulijono ištaros toks vertimo variantas siūlosi tiesiog savaime. Tačiau ar toks surašymas anuomet galėjo apimti ir Erodo Didžiojo karalystę?

Keli žodžiai apie surašymus

Augusto laikų Romos imperijoje gyventojų surašymai (census) būdavo dvejopi – Romos piliečių ir provincijų gyventojų. Pastarieji paprastai rengti įsteigus naujas provincijas. Toks provincijos gyventojų surašymas ir buvo atliktas Judėjoje 6 m. po Kr., nušalinus Archelają ir Judėją prijungus prie Sirijos, kurią tuo metu valdė Kvirinas. Gyventojų surašymais, be kita ko, siekta surinkti duomenų, būtinų apmokestinimui. Romos imperijoje tuo laikotarpiu egzistavo galvos mokestis ir žemės mokestis. Iš Sirijos paliudyta, kad galvos mokestį mokėdavo vyrai nuo 14-ųjų iki 65-ųjų gyvenimo metų, moterys – nuo 12-ųjų iki 65-ųjų. Jau vien todėl visa šeima turėdavo pasirodyti surašinėtojams, kad šie galėtų nustatyti, kam privalu mokėti mokesčius. Tai būdavo daroma toje vietoje, kur asmenys turėdavo žemės, kad kartu būtų galima nustatyti ir žemės mokestį. Po tokio pirmojo surašymo kiti būdavo organizuojami pagal poreikį ir skirtingu laiku įvairiose provincijose. Egipte gyventojus reguliariai surašinėdavo kas 14 metų.

Srityse, kur surašymas būdavo atliekamas pirmą kartą, procesas galėdavo užtrukti ne vienus metus. Pirma reikėdavo surašyti visą nekilnojamąjį turtą ir jo savininkus. Tas etapas vadintas apographe. Paskui tas nekilnojamasis turtas būdavo apmokestinamas (apotimesis). Todėl vadinamajam census reikėdavo laiko: štai Egipte jis truko kelerius metus, Galijoje – keturiasdešimt metų.

Visuotinis surašymas

Jei laikomės pozicijos, kad Judėjos gyventojų surašymas vyko valdant Erodui Didžiajam, kaip liudija evangelistai, tai, savaime suprantama, tas surašymas negalėjo būti vadinamasis provincijos gyventojų surašymas. Bet tada koks? Nuorodą pakiša jau pats Lukas: „Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus“ (2, 1). Ir tikrai, iš vieno Ankaroje 1555 m. atrasto antikinio lotyniško įrašo, kuriame vardijami Augusto nuveikti darbai, paaiškėja, kad surašyti imperijos piliečius Augustas buvo liepęs tris kartus – 28 m. pr. Kr., 8 m. pr. Kr. ir 14 m. po Kr. Iš nurodytų datų tinkamiausi mūsų atveju yra, žinoma, 8-ieji metai pr. Kr.

Pagrindinė prieštara

O pagrindinė keliama prieštara yra štai tokia: visuotinis surašymas Erodo Didžiojo karalystės apimti negalėjo, nes ji nebuvo imperijos dalis. Paprastai dar priduriama, kad Juozapas Flavijus aprašydamas Erodo Didžiojo paskutinius valdymo metus nė žodeliu neužsimena buvus kokį nors surašymą.

Čia Hesemannas atkreipia dėmesį, jog pirmiausia nevalia užmiršti, kad, anot Tacito, Augustas rūpestingai vedęs apskaitą („visa tai savo ranka buvo surašęs“), „kiek laivynų, karalysčių, provincijų, surenkamų mokesčių ir duoklių, kiek būtinų išlaidų ir kiek išdalijama dovanų“ („Analai“ I, 11). Jo aistringas domėjimasis vasalinių karalysčių turtu beveik neleidžia abejoti, jog tas turtas Judėjoje jau buvo surašytas seniai iki 6 m. po Kr. Pasak Hesemanno, skaičių iš Judėjos Augustas turėjo pareikalauti vėliausiai po Romos piliečių surašymo 8 m. pr. Kr.

Mat Erodo karalystė buvo ne savarankiška, bet Romos griežtai kontroliuojama vasalinė valstybėlė, privalanti mokėti mokesčius imperijai. Nors ir ne Romos provincija, bet vienaip ar kitaip Romos imperijai priklausanti. O ir Erodas už valdžią ir savo padėtį turėjo būti dėkingas romėnams ir visiškai nuo jų priklausė. Tai rodo kad ir tai, kad be Romos leidimo jis negalėjo su niekuo kariauti. Po žaibiškos karinės kampanijos prieš kaimynus nabatėjus 8 m. pr. Kr., kai nebuvo atsiklausta imperatoriaus Augusto, šis Judėjos karaliui pareiškė, „jog ligi šiol elgėsi su juo kaip su draugu, o dabar traktuos jį kaip pavaldinį“. Augustas kišdavosi į Erodo šeimos reikalus, o po jo mirties iškart pasiuntė imperatoriško turto prokuratorių Sabiną į Judėją prižiūrėti Erodo turto. Vasalinio karaliaus testamentas imperatoriui irgi tebuvo tuščias garsas.

Tikra tiesa, Juozapas Flavijus jokio tokio surašymo Judėjoje nemini, tačiau, pasak Hesemanno, nutylėti tai jis galėjo propagandiniais sumetimais.

Liudijimai surašymo Erodo Didžiojo karalystėje naudai

Tiesioginis, sunkiai išjudinamas liudijimas yra jau minėta Tertulijono ištara, kad, pasitikrinęs Romos archyve, jis nustatė, jog Judėjos gyventojų surašymas atliktas Siriją valdant Saturninui (apie 7–5 pr. Kr.).

Netiesioginiai liudijimai:

a) Juozapas Flavijus mini priesaiką: visa žydų tauta apie 7–5 m. pr. Kr. turėjo prisiekti ištikimybę „imperatoriui ir jo karaliui“. 6000 fariziejų viešai atsisakė prisiekti ir neteko gyvybių. Hesemannas, ir ne tik jis, tą priesaiką sieja su gyventojų surašymu. Prisidengdamas ja Erodas galėjęs kartu atlikti ir gyventojų bei jų turto surašymą. Mat Erodas Didysis, ypač žiauriai siautėjęs paskutiniais savo gyvenimo metais, nes paniškai baiminosi galinčio paveržti iš jo sostą konkurento, negalėjo savęs galutinai nesukompromituodamas įsakyti tautai įsitraukti į imperijos mokesčių mokėtojų sąrašus.

Kai kurių mokslininkų teigimu, galimas daiktas, kad Erodas surašymą atliko savo administracijos pajėgomis ir apskritai buvo perėmęs romėnų apmokestinimo metodiką bei procedūras. Tada tai paaiškintų, kodėl Luko aprašymas taip tiksliai atitinka romėnų surašymams būdingą „formuliarą“. Daug antikos tyrinėtojų patvirtina, kad Lukas puikiai išmanė romėnų mokesčių administravimo sistemą.

b) Surašymo galimybę Erodo Didžiojo karalystėje rodo analoginiai atvejai. Panašus surašymas atliktas mieste valstybėje Apamėjoje, Sirijoje. Ši valstybėlė, kaip ir Judėja, oficialiai buvo autonomiška, bet, nepaisant to, surašymas joje buvo atliktas (valdant Kvirinui). Romėnų apmokestinimo sistemai priklausė ir kaimyninė nabatėjų Petros karalystė. Paliudyta, kad 6 m. pr. Kr. ten darbo ėmėsi kažkoks Fabatas, Juozapo Flavijaus nedviprasmiškai vadinamas dioketes, Romos mokesčių pareigūnu. Įdomu, kad Petros karalystei romėnai buvo suteikę teisę kaldinti sidabrines monetas, o Erodui teko tenkintis tik varinėmis monetomis.

c) Pagaliau Erodui Didžiajam mirus, Augustas samariečius atleido nuo dalies mokesčių. Tai rodo, kad Augustas jau 4 m. pr. Kr. turėjo disponuoti duomenimis apie mokesčius.

Turint visa tai prieš akis, net nesiremiant Luku visiškai pagrįsta manyti, kad toks romėniškasis surašymas įvykdytas Palestinoje 7–5 m. pr. Kr.

Kodėl Juozapui reikėjo keliauti į Betliejų?

Juozapas į Betliejų keliavo tik todėl, kad ten turėjo žemės. Galbūt ta žemė neturėjo didelės komercinės vertės, bet jam buvo brangi kaip protėvių paveldas. Jei Betliejuje besidarbuojantys surašinėtojai tą sklypą įtrauktų į sąrašą, o jo savininkas ar dalinis savininkas asmeniškai neprisistatytų pareikšti savo teisių, jis rizikuotų tos žemės netekti.

Bet kodėl Juozapą turėjo lydėti Marija?

Jamesas Kieferis pastebi: jei surašymas vyko pagal Egipto taisykles, Marija privalėjo vykti bet kuriuo atveju, o jeigu ne, ji galėjo likti ir namie. Bet jeigu Betliejuje Marija būtų turėjusi žemės ir norėjusi, kad jos nekonfiskuotų, tada ji būtų privalėjusi vykti į Betliejų. Turint galvoje, kad Nazarete buvo įsikūrę Dovydo palikuonys, visiškai galimas daiktas, kad ir Marija Betliejaus apylinkėse buvo paveldėjusi žemės.

Dar vienas kartais pasigirstantis klausimas: kodėl Marija ir Juozapas apsistojo „tvartelyje“, o ne kur nors padoriau? Hesemanno manymu, tikrai ne dėl viešbučių stygiaus. Ten tikrai buvo karavansarajus (pandocheion), tačiau jame visi svečiai apsistodavo vienoje bendroje patalpoje. Juozapui niekada nebūtų kilusi mintis leisti Marijai ten gimdyti. Beje, Lukas pavartoja kitą graikišką žodį – katalyma. Tai šeimininko svečiams suteikiama patalpa. Marija ir Juozapas tikriausiai kaime turėjo giminaičių. Tačiau pas juos atskirų svečių kambarių nebuvo, svečiai su namo gyventojais miegodavo vienoje didelėje patalpoje. O štai ola, kur laikomi galvijai, galbūt net savame sklype, kuriam laikui teikė apsaugos ir intymumo.

Be išankstinio nusistatymo apžvelgus istorinius duomenis, pateikiamas interpretacijas ir svarstomas galimybes, visiškai nesuprantama, kodėl gi Luko pasakojimas negalėtų tiksliai atspindėti istorinės tikrovės paskutiniaisiais Erodo Didžiojo valdymo metais. Bet ar tą pat įmanoma pasakyti apie Mato pasakojimą apie trijų išminčių apsilankymą Betliejuje?

„Bažnyčios žinios“

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode