Reklama 2

Vienuolynas tapo ne tik auka, bet ir jaukiu prieglobsčiu

Jaunystėje vienuolės kelią pasirinkusi panevėžietė stebisi, kad žmonės ją atpažįsta net vilkinčią ne abitą, o suknelę. Galbūt ją išduoda akys – tas pats žvilgsnis, kuriuo ji valandų valandas stebi jūros horizontą. Ji sako, kad greičiausiai tai – Dievo ilgesys.

Vienuolynas kvepia kalėdaičiais

Panevėžio Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolyne, iki Kūčių ir Kalėdų likus gerai savaitei, jau pakvimpa kepamais kalėdaičiais. Taip vienuolės ruošiasi vienoms didžiausių metų švenčių.

Kongregacijos generalinė vyresnioji 41 metų Jūratė Marcinkevičiūtė veda į koplytėlę, supažindina su seserimis. Vienuolyno patalpos išpuoštos minimaliai – skulptoriaus Algirdo Varžinsko kūriniais, bet alsuoja jaukumu, tyla, švara.

Šešerius metus J.Marcinkevičiūtė studijavo Italijoje, garsiame Romos saleziečių universitete, jaunimo pastoraciją ir socialinę komunikaciją, prilyginamą žurnalistikai.

Spontaniškas jos juokas, pasakojimas apie seserų gyvenimą įrodo, kad vienuolės nėra savyje užsisklendusios, nuo negandų tarp vienuolyno sienų besislapstančios, savo kasdienybę po devyniomis spynomis užrakinusios merginos ir moterys.

Apvaizdos take įsikūrusiame vienuolyne šiuo metu gyvena 12 seserų.

Paslaptis – užrakintoje spintelėje

– Vienuole tapote labai jauna, būdama vos 19 metų. Ar buvote religingai šeimoje auklėjama, ar tai jūsų pačios kelias? – klausėme J.MARCINKEVIČIŪTĘ.

– Į tikėjimą atsiverčiau per vieną vakarą. Ir dar – žiūrėdama televizorių.

Buvau tokia pat padykusi paauglė kaip ir kiti jaunuoliai, todėl net keista, už ką Dievas būtent man suteikė malonę. Nežinau, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jeigu ne šis atsivertimas. Už viską, ką dabar turiu, esu dėkinga Dievui.

Augau tradicinėje katalikų šeimoje Viešintose, Anykščių rajone. Nei apie religiją, nei apie šalies laisvę sovietmečiu nebuvo garsiai šnekama, bet švęsdavome Velykas ir Kalėdas, per Kūčias susėsdavome prie bendro stalo. Mūsų augo

7 vaikai, aš – jauniausioji.

Labiausiai laukdavome, kol šių švenčių proga tėvukas savo miegamajame atrakins žalią spintelę ir leis pavartyti joje laikomas religines knygeles ir žurnalus. Po to ant spintelės jis uždėdavo spynelę iki kitų švenčių.

Nei apie Vytautą Didįjį, nei Antaną Smetoną, nei Trispalvę, nei šventuosius tėvai niekad nekalbėjo, bet tai visuomet būdavo šalia mūsų.

Visa siela pavydėjo tikintiesiems

– Tai kas gi jums nedavė ramybės, kad ieškojote ir radote tikėjimą? Juk viskuo patenkintas, laimingas žmogus dažniausiai apie tai nemąsto. Galbūt ta paslaptis žalioje spintelėje kurstė vaizduotę apie kitokį, dvasingesnį, gyvenimą?

– Didžiulę nuostabą man sukėlė mokytojas, vedęs ateizmo pamokėlę. Pirmąkart išgirdau kalbant apie Dievą, ir nesvarbu, kokias tiesas mokytojas įrodinėjo.

Jau tuomet mane kankino klausimas, o kas nutinka mirus? Kokia gyvenimo prasmė? Svarsčiau – gerai, jeigu sėkmingai ištekėsiu, auginsiu sveikus vaikus. O jeigu ne?

Dar nesupratau, kad bandau spręsti sudėtingą kančios klausimą. Tuomet atsakymo nesuradau. Juk kančia nereligingam žmogui, neturinčiam savo filosofijos, atrodo kaip visiškas absurdas.

Jautriai išgyvenau ir dėl tariamos širdies ligos – kasmet ją tyrę medikai pripažindavo neįgalumą, bet tai slėpdavau, o pažymas suplėšydavau. Man buvo gėda, nes ligone visai nesijaučiau. Tokia ir nebuvau.

Visa siela pavydėjau tikintiesiems. Tik jie žino, kad pasaulis nėra chaosas ir beprasmis. Norėjau ir aš tikėti aukštesne galia, bet nepajėgiau – tuomet dar buvau per toli nuo Dievo.

Iki vieno lemtingo vakaro, po kurio mano gyvenimas iš esmės pasikeitė.

Viskas įvyko per vieną vakarą

– Argi tai įmanoma – gyventi kaip ir visiems, o tikėjimą surasti vos per vieną vakarą? Pavydėjote tikintiesiems, vadinasi, protu jau suvokėte, ko trokštate, bet koks postūmis pakeitė jūsų jausmus?

– Tą vakarą, kaip ir daugelį kitų, ruošiausi susitikti su draugais. Prašiau seserį paskolinti kažkokį daiktą, kurio sesuo nenorėjo duoti, nes sugadinsiu, suplėšysiu ar išpurvinsiu.

Mat paauglystėje buvau tikra nelaimėlė – priprašiusi duoti panešioti, sakykim, laikroduką ir prižadėjusi jį saugoti kaip savo akį, sugebėjau pamesti jo detalę. Tad sesers nenoras rizikuoti savo daiktu buvo visai suprantamas.

Tuo metu per televiziją rodė tiesioginę transliaciją iš Kauno Santakos slėnio, kur vyko popiežiaus Jono Pauliaus II susitikimas su jaunimu, jam jis tuomet ir kalbėjo.

Žiūriu į popiežių ir kad imsiu raudoti. Gyvenime nesu taip verkusi, emocijos nevaldomai veržėsi iš vidaus. Pirma į galvą šovusi mintis – man kažkas negerai.

Sesuo atlėkė raminti, nes pamanė, kad verkiu dėl to daiktelio, bet ne tai man berūpėjo – pati nesuvokiau, kas man nutiko, bet dar tą patį vakarą draugui pasakiau, kad ketinu eiti į vienuolyną.

Dėl tiesos galėjo mirti

– Kartais jausmai spontaniškai prasiveržia, o po to – ir vėl nuslūgsta, gyvenimas grįžta į senas vėžes. O jums su laiku noras tapti vienuole nepraėjo. Ar taip būna, kad pasaulio suvokimas pasikeičia per kelias akimirkas ir visam gyvenimui?

– Po to vakaro man tarsi šydas nuo akių nukrito, pamačiau, koks gražus yra pasaulis.

Pasakiau tai savo mamai. Ši nutęsė: „Gal... Tikriausiai prieš popiežiaus vizitą miestai apsitvarkė.“ Supratau, kad kažkas, ko kiti akimis nemato, persivertė mano viduje, negrįžtamai pasikeitė.

Ėmiau dažniau lankytis bažnyčioje. Prieš šv. Mišias parūkiusi nuėjau išpažinties. Kunigas mane draugiškai pabarė, kad tapsiu moterimi, gimdysiu vaikus, todėl turiu galvoti apie jų sveikatą.

Kitą sykį kunigui išpažinau ir vėl tą pačią nuodėmę. Supykęs kunigas mane išbarė, liepė eiti prie Marijos altoriaus ir pasižadėti, kad daugiau neberūkysiu. Taip ir padariau.

Bet ne tai yra svarbiausia, jog mečiau rūkyti, o tai, kad pajutau Eucharistijoje esant Jėzų. Aš tai žinojau, tuo tikėjau. Galėjo mane kankinti – būčiau sutikusi numirti už šią tiesą.

Staiga atėjus suvokimui, kad dėl žmonių kentėjo ir mirė Jėzus, kitaip ėmiau vertinti gyvenimą ir mirtį – ramino vien mintis, kad gailestingas Dievas manęs laukia.

Paprastai mes lengvabūdiškai įsivaizduojame, kad nuodėmių nedarome – nežudome, nevagiame. Gal pameluojame, bet argi tai nusikaltimas, juk visi meluoja, kartais netgi vedini esą kilnių tikslų. Bet aš nebegalėjau taip galvoti suvokusi Jėzaus auką.

Ėmiau svarstyti: o ką aš galiu Dievui duoti už jo meilę? Paaukoti jam gyvenimą, tapti vienuole – toks buvo atsakymas sau pačiai.

Tikėjosi aukos, rado šilumą

– Kaip reagavo mama dėl tokio sprendimo? Neįkalbinėjo pagalvoti, patikėjo, kad ketinimai – labai rimti? Ir kokios pirmos dienos jums buvo vienuolyne?

– Motina, išgirdusi mano kalbas apie tai, kad stosiu į vienuolyną, nusijuokė, esą pabūsiu metus kitus ir grįšiu. Ne toks juk mano charakteris, aš – nenuorama, o vienuolės – ramios, kuklios, tylios.

Aš ir pati kitaip įsivaizdavau vienuolyną. Maniau, kad tai bus auka.

Buvau pasiryžusi iškentėti viską – drėgmę, šaltį, išmokti būti paklusni. Bet vienuolyne radau visai kitus dalykus – ramybę, dvasinę harmoniją. Tai nebuvo viduramžiškai įsivaizduotas vienuolynas, bet šilta, jauki ir šeimyniška aplinka. Gerai joje jaučiausi.

Su tikėjimo malone išnyko mirties baimė. Anksčiau galvodavau, kad už gyvenimo ribos – juoda, tuščia, o atsivertusi patikėjau, kad po mirties kiekvienas sulauks paguodos, supratimo ir kad niekas nebus atstumtas.

Tikiu, kad po mirties bus atversta gyvenimo knyga, ir kiekvienas sulauks Dievo teisingumo.

Buitis atrodė lyg tuštybė

– Neapniko mintys: „Oi, ką aš padariau?“ Netraukė grįžti prie ankstesnio – padykusios merginos – gyvenimo? Ką veikdavote vienuolyne, kuo užsiimdavote?

– Pirmus 5 metus gyvenau apimta tikėjimo euforijos. Stebėdavausi, kad netgi vienuolės gaišta laiką kalbėdamos apie duoną, buities dalykus. Tai man prilygo tuštybei, siaubui, nes mintyse nuolat buvo Dievas. Apie jį, pasitaikius progai, kalbėdavau dieną naktį, norėdavau galvoti ir šnekėti vien tik apie tikėjimą ir Dievą. Juk gyvenimas toks trumpas, toks laikinas.

Bet tai nebuvo vien entuziazmas – tiesiog tai buvo tikra ir turėjo prasmę.

Tokiomis mintimis nuolat dalinausi su viena iš savo šeimos seserų. Kai nekalbėdavau, tai rašydavau jai laiškus, nes užvis labiau bijojau, kad artimieji nepražudytų savo sielos.

Galop santūresnė ir gilesnė už mane sesuo pasuko mano pėdomis, pasirinkdama sudėtingesnį kelią – vienuolyną su uždaru, labiau asketišku gyvenimu.

Ar vienuolės gyvenimas yra tavo kelias, nereikia pasirinkti per akimirką. Sesuo iš pradžių sakydavo, kad jai netinka toks griežtas ritmas, bet vos išvykusi iš vienuolyno pajusdavo nostalgiją. Ji tapo ikonas.

Keistas sutapimas – ir sesuo, ir aš į vienuoles buvome priimtos gruodžio 8 dieną.

Abejonė kilo dėl žmogaus

– Ir niekada nepasigailėjote, nesusimąstėte, kad neturėsite šeimos, vaikų? Juk žmogui būdinga keisti nuomonę, o ypač – tokio jauno amžiaus.

– Vienuolės patiria ir abejonių, ir tikėjimo krizių – kaip ir visi gyvi žmonės dėl kažkokių dalykų.

Niekada nesigailėjau dėl savo pasirinkimo, bet kartą vis dėlto apniko abejonės. Tai atsitiko dėl žmogiškųjų santykių.

Buvau gal 22 metų. Jaučiausi nesuprasta, įskaudinta, tariau sau, jeigu taip, tai visai išeisiu iš vienuolyno. Dar nebuvau davusi amžinųjų įžadų. Bet eidama per perėją išgirdau vidinį balsą, klausimą, dėl ko aš atėjau į vienuolyną.

Dėl Dievo – atsakiau pati sau. Kitą klausimą aš jau nujaučiau, ir jis man nepatiko: o dėl ko rengiesi iš jo išeiti?

Dėl žmogaus – toks buvo mano atsakymas. Suvokiau: jeigu atėjau dėl Dievo, tai tikrai neišeisiu dėl žmogaus.

Silpnesnio negalima niekinti

– Ar supratusi, kad pasirinko klaidingą kelią ir vienuolės gyvenimas nėra jos pašaukimas, mergina ar moteris laisva bet kada išeiti? Antraip gyvenimas virstų pragaru ir nesibaigiančiu melu.

– Vienuole tampama per 7 metus. Iš pradžių mergina į vienuolyną gali ateiti kelioms – 2–3 dienoms, pabendrauti su seserimis, įsitikinti, ar aplinka joms tinka.

Kai kurios džiaugiasi pasijutusios tarsi namuose, bet kitas apima slogutis, jos nepritampa. Daugiau ir nebeateina, kai kurios jų išteka ir būna puikios mamos.

Merginas vertina kitos seserys, pataria joms, jei būtina, drauge išsiaiškina klaidas.

Besirenkančios vienuolės kelią privalo laikytis skaistumo įžado. Tai reiškia, kad jos niekada neištekės ir nepagimdys vaikų, o savo meile dalinsis su seserimis ir silp-naisiais, ligoniais, benamiais, priklausomybių turinčiais žmonėmis. Jų negalime pasmerkti.

Gyvenimo palaužtas žmogus ateina irgi Dievo atsiųstas, todėl privalome padrąsinti, padėti tiek, kiek galime. Negalime kelti prieš jį balso, niekinti.

Kaip tik tokių – iki pat dugno kritusių – žmonių liudijimai, kad išgelbėti nuo pražūties gali tik tikėjimas ir Dievas, – patys įstabiausi ir patikimiausi.

Su seserimi Klara-Hana Bivil esame vežusios automobiliu du alkoholikus į reabilitacijos centrą.

Kai tik jie to paprašė, metėme visus darbus, įsodinome į mašiną, pasakėme – jūs tik sėdėkite, o mes vairuosime ir melsimės.

Kaune Petrašiūnų reabilitacijos centrui vadovaujantys buvę narkomanai patvirtino: priklausomybės žmogus pats neatsisakys, nebent trumpam laikui. Pasveikti įmanoma tik su Dievo pagalba.

Ne tik baudė, bet ir gelbėjo

– Bet Senajame Testamente yra skaitinių, kurie į religiją neįsigilinusiam žmogui kelia siaubą – argi Dievas gali būti toks negailestingas, kad reikalauja aukoti vaiką?

– Tikriausiai turite omenyje, kaip Dievas išbandė Abraomo ištikimybę paprašęs jo sūnaus aukos? Bet prisiminkime – Dievas sulaikė jo ranką.

Senasis Testamentas buvo rašomas, kai aukojimas laikytas normaliu dalyku. Tik humanizmo epochoje vaikas imtas laikyti atskirtimi, iki tol jis be gailesčio buvo išnaudojamas.

Neįsigilinusiam žmogui tokie skaitiniai išties gali būti nepriimtini, bet visi jie veda į vieną tašką – Dievas irgi paaukojo savo sūnų, kad išpirktų žmonių nuodėmes. Jėzus sutiko mirti, būti nukryžiuotas tų pačių žmonių, už kuriuos kentėjo.

Norintys suprasti religines tiesas kviečiami ateiti į sausį prasidėsiančias paskaitas.

Aukojimas buvo ir pagonybės dalimi, net dabar tai egzistuoja vienoje indų gentyje.

Kaip bebūtų, geriau, kad iš bažnyčios žmogus išeitų su ramybės neduodančiomis mintimis, nes galbūt jis ieškos atsakymų ir veikiausiai juos suras, negu tas, kuris svajoja nieko negirdėdamas.

Kančia, praradimo, ypač vaikų, skausmas itin skaudus, bet pamirštame, o kiekgi kartų Dievas yra mus išgelbėjęs, apsaugojęs nuo pražūties.

Religingu savęs nelaikantis žmogus savo mintimis, darbais gali būti švaresnis už save laikantį labai pamaldžiu. Bet tikiu, kad Dievo akivaizdoje bus atlyginta ir už gerus, ir už blogus darbus.

Kuo tikėti – privalo pasirinkti

– O gal atlyginama jau šiame gyvenime? Kaip kitaip paaiškinti, kad vieniems gyvenimas, atrodo, lyg sviestu pateptas, o kitą nelaimės seka viena po kitos. Gal tai praėjusio gyvenimo pasekmės?

– Krikščionybė nepripažįsta reinkarnacijos. Joga užsiiminėti su Rytų filosofija taip pat negalima, nes neaišku, į kokius kraštutinumus tai nuves. Mes – ne Indija.

Mes tikime prisikėlimu, mūsų tikėjimas – lyg linija, o indų įsitikinimu, gyvybė sukasi ratu. Nuo žemiausio iki tobuliausio. Gal kažkam lengviau galvoti, kad po mirties ir vėl gyvensi, jei ne žmogumi, tai bent jau kokiu gyviu.

Bet painioti į vieną dviejų religijų negalima, žmogus privalo pasirinkti.

Bažnyčia neneigia mokslo, pripažįsta ir evoliucijos teoriją. Pažiūrėkime, koks stebuklas yra ir kosmosas, ir žmogus, kiekviena jo kūno ląstelė.

Paklusdamas niekad nesuklysi

– Ko reikalaujama iš vienuolių, ar jos nebegali rodyti tikrųjų savo jausmų, vien tiktai melstis? Tuomet visos vienuolės atrodytų vienodai, bet juk tikriausiai skiriasi būdu, charakteriu, vienos yra uždaresnės, o kitos labiau linkusios bendrauti.

– Seniai nebereikalaujama nerodyti jausmų, kaip tik laikomasi požiūrio, kad vienuolė turi atsiskleisti, kokia ji iš tiesų yra. Bet ir peržengti tam tikrų taisyklių negalima.

Pati esu ekspresyvaus charakterio, bet stengiuosi nekelti tono kalbėdama su silpnesniu. Girdėdama kitos sesers pakeltą balsą, nuoširdžiai su ja pasikalbu, susitariu, kad abi bandysime valdytis.

Laimei, dar nė vienai merginai neteko parodyti į duris – būtų baisu įskaudinti. Bet jeigu būsimoji sesuo rūpintųsi tik savimi, niekintų gyvenimo palaužtuosius, rasčiau jėgų pasakyti tiesą, kad vienuolyne jai ne vieta.

Kiti du įžadai – neturtas ir klusnumas.

Vienuolės negali turėti prabangių daiktų. Gavusios dovanų ar palikimo, sakykime, butą, perrašytų jį kaip bendrą turtą, bet jeigu taip nutiktų, kad vėliau išeitų, butą vėl atgautų.

Svarbiausius klausimus sprendžiu su 5 tarybos narėmis. Baigusi generalinės vyresniosios kadenciją, paklusiu naujosios vyresniosios sprendimams. Jeigu būtų nuspręsta mane perkelti į kitą vietą, taip ir padaryčiau, neprieštaraučiau. Lygiai taip elgiasi ir kunigai – gal ir pripranta savo parapijoje, gal ir nebenori pokyčių, bet tokį – paklusnumo vyskupui – kelią patys rinkosi.

Paklusdamas niekad nesuklysi. Klysti gali tiktai tas, kuris tau liepia, o tau už paklusnumą bus dvigubai atlyginta.

Horizontas – Dievo ilgesys

– Ar niekada nekyla noras, kaip ir bet kuriai moteriai, pasipuošti suknele ir išeiti pasivaikščioti? Ar laisvalaikiu irgi būtina dėvėti abitą?

– Seserys vienuolės per metus turi dvi savaites atostogų. Kartais su drauge ar seserimis nuvažiuoju prie jūros. Valandų valandas galiu žiūrėti į jūros tolį, horizontą. Galbūt tai Dievo ilgesys?

Esu atostogavusi prie vandenyno su šveicarų šeima, auginančia dvi protingas ir šaunias mergaites.

Tuomet supratau, kaip patogiai ir ramiai mes gyvename vienuolyne ir kiek kantrybės turi turėti vaikus auklėdami tėvai. (Juokiasi.)

Esu ir mieste sudrausminusi paauglius, kurie nuskriaudė močiutę. Pasikalbėjome – ir geruoju išsiskyrėme. Bet gatvėje abitas dažniausiai užkliūna kaip tik paaugliams. Vis dėlto tai nėra blogai – svarbiausia, kad žmonės nepraeina lyg pro tuščią vietą, pastebi ir reaguoja.

Į parduotuvę pirkinių dažniau važiuojame vilkėdamos pasaulietiškus rūbus, tik ne per daug madingus. Taip darome, kad nepiktintume žmonių. Juk jie nežino, kad geresnį maistą perkame ligoniams, nenutuokia, kad mūsų daug, tad ir pirkinių daugiau.

Matydama, kaip senukai renkasi nukainotas prekes, nejaukiai jaučiuosi.

Keista, bet ir suknelėmis vilkinčias vienuoles dažniausiai žmonės vis viena atpažįsta, ypač Romoje.

Abito taip pat nedėvime plaukdamos baidarėmis ar važiuodamos dviračiu – būtų nepatogu.

Slaugo sunkias ligones

– Kokių pareigų vienuolės turi, be maldų ir pamokų mokyklose? Retai matome vienuoles gatvėje, o jų kasdienybė daugeliui – visiška paslaptis.

– Seserys daug meldžiasi, bet turi ir darbų – slaugo ligones. Mūsų vienuolyno antrame aukšte – 7 sunkiai sergančios ligonės. 4 iš jų neišeinančios iš kambario.

Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos misija yra evangelizacija, krikščioniškas ugdymas – vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų katechezė.

Vienuolės ruošia sakramentams, dėsto tikybą mokyklose, organizuoja susikaupimo, maldos vakarus, proginius renginius, piligrimines ir pažintines keliones, rūpinasi socialinės rizikos vaikais Panevėžio vaikų dienos užimtumo centre, padeda bažnyčiai ruošdamos liturginę atributiką, rūbus, vėliavas ir kalėdaičius, rengia procesijas.

Vienuolės draugauja su miesto žydų bendruomene, lanko kalines pataisos namuose ir ligonius Utenoje, katalikiškoje Šv. Klaros ligoninėje.

Iš viso Dievo Apvaizdos seserų yra 24 amžinųjų įžadų, dvi laikinųjų įžadų seserys ir viena novicija – besiruošianti įžadus duoti naujokė. Panevėžyje yra keli apvaizdiečių vienuoliniai namai: Smėlynės, M.Valančiaus gatvėse, taip pat Utenoje ir kelios seserys gyvena Vilniuje ir Kaune.

Lina RUŠĖNIENĖ,

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode