Reklama 2

Mažiau griežtumo, daugiau pasitikėjimo gailestingumu

Pirmadienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje popiežius Pranciškus kalbėjo apie atsivertimą ir apie kai kurių Dievo tarnų kietumą. Apie tai pasakoja ir šios dienos Mišių Žodžio liturgija – skaitinys iš Skaičių knygos, kuriame kalbama apie Balaamo pranašystę ir evangelisto Mato pasakojimas apie Jeruzalės šventyklos aukštuosius kunigus, reikalaujančius, kad Jėzus pasakytų kieno vardu jis moko.

Moabitų karalius Balakas pasamdė žynį Balaamą, kad jis prakeiktų Izraelį. Tačiau Balaamui prisiartinus prie dykumoje pastatytų izraelitų palapinių, jis atsivertė, pamatė Izraelio laukiančią ateitį, suprato anksčiau klydęs, o dabar matąs tiesą. Jo širdyje apsigyveno viltis.

Viltis, - sakė Pranciškus, - tai Viešpaties mums dovanojama dorybė, kurios dėka mes sugebame žiūrėti į priekį, matome tai, kas yra už visų problemų, skausmų, sunkumų, kas yra toliau negu gali siekti mūsų nuodėmės. Ir mes sutinkame tokių žmonių, kurie nors ir slegiami sunkumų, ligų, susirūpinimo dėl savo vaikų, su viltimi žiūri į ateitį, mato gerokai toliau negu siekia problemos. Tai ir yra viltis. Esame apdovanoti šia pranašystės dovana. Bažnyčia nori, kad tarp įvairių gyvenimo problemų mes būtume vilties žmonės. Viltis praplečia mūsų akiračius, viltis išvaduoja, viltis padeda išspręsti visus sunkumus.

Evangelija šiandien kalba apie aukštuosius kunigus, kurie reikalauja, kad Jėzaus pasiaiškintų kieno vardu jis moko. Jų akiračiai labai siauri, - sakė Pranciškus, - jie užsidarę tarp savo smulkmeniškų skaičiavimų. Jie yra savo pačių griežtumo vergai. Jie kieti ir apsunkę, nes jiems stinga vilties ir laisvės.

Kokia graži laisvė. Koks gražus didžiadvasiškumas. Kaip gražu kai Bažnyčios žmonės gyvena viltimi. Ir kaip bloga ir negražu, kai Bažnyčios žmonės kieti, kai jie gyvena ne viltimi, bet užsidaro klerikaliniame griežtume. Šiais Gailestingumo metais turime rinktis vieną iš dviejų kelių: arba tikime Dievo gailestingumu, tikime, kad Dievas yra Tėvas, kad jis visada ir viską atleidžia, kad už kiekvienos dykumos laukia Tėvo apkabinimas ir atleidimas, arba esame kaip tie, kurie užsidaro savo vergystėje, savo griežtume, kurie nežino kas yra Dievo gailestingumas. Jie buvo tautos mokytojai, buvo išsilavinę žmonės, bet jų mokslas jų neišgelbėjo.

Galiausiai pirmadienio Mišių homilijoje popiežius papasakojo vieną atvejį iš savo kunigiškosios tarnystės laikų Argentinoje. Tai įvyko 1992 m. Buenos Airėse. Jam baigiant klausyti išpažinčių, atėjo prie klausyklos senyvo amžiaus moteris. „Ir jūs, močiute, atėjote išpažinties... betgi jūs neturite nuodėmių“, - tarė jis jai. „Visi jų turi ir Dievas visas atleidžia“, - atsakė moteris. „Iš kur jūs tai žinote?“. „Jei Dievas visko neatliestų, pasaulio jau nebūtų“.

Šios dienos liturgija mums kalba apie du kelius: laisvo žmogaus, gyvenančio viltimi ir pasitikinčio Dievo gailestingumu kelią ir legalisto, egoisto, kietaširdžio žmogaus kelią. Prisiminkime ir tos aštuoniasdešimtmetės močiutės pamoką: Dievas viską atleidžia, jei tu tik prie jo prisartini, - sakė Pranciškus. (Vatikano radijas)

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode