SSC

Vidudienio malda. Šviesa akims, tikėjimas dvasiai

Sekmadienio vidudienio maldos susitikime, kuris, kaip jau įprasta šiomis savaitėmis, vyko nuotoliniu būdu, popiežius Pranciškus komentavo išraiškingą IV gavėnios sekmadienio skaitinį, pasakojusį apie neregio pagydimą ir apie grupės fariziejų bei Rašto aiškintojų pastangas paneigti ir iškraipyti Jėzaus stebuklą (žr. Jn 9, 1–41).

Pasak popiežiaus Pranciškaus, galima pasakyti, jog dienos Evangelijos skaitinio centre – šviesa

„Aš esu pasaulio šviesa! (Jn 9, 5)“, kuri išsklaido tamsumas, sako Viešpats ir patvirtina tai regėjimo sugrąžinimu nuo pat gimimo aklam žmogui. Jis veikia dviejuose planuose. Neregys visų pirma atgavo regėjimą, o po to buvo palydėtas iki tikėjimo pačiu Jėzumi. Jo stebuklai nėra vien ypatingi veiksmai, tačiau yra skirti tam, kad sužadintų vidinį pokytį ar atvestų į tikėjimą. 

Fariziejai užsispyrusiai nenori pripažinti stebuklo ir pagydytam žmogui uždavinėja įtarius klausimus. Jis juos išmuša iš vėžių tikrovės jėga: „Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu.“ Susidūręs su aplinkinių abejonėmis ir priešiškumu buvęs neregys palaipsniui atskleidžia tapatybę To, kuris jį pagydė, ir išpažįsta tikėjimą. Iš pradžių jis Jėzų pavadina pranašu, vėliau žmogumi iš Dievo, galiausiai Mesiju, kurį pagarbina.

„Kad ir mes patirtume kažką panašaus!“, – palinkėjo popiežius. Tikėjimo šviesa tam, kuris buvo aklas, padėjo atrasti naują tapatybę. Jis jau yra „naujas kūrinys“, naujoje šviesoje matantis savo gyvenimą ir jį supantį pasaulį, nes užmezgė bendrystę su Kristumi. Jis nebėra bendruomenės atstumtas išmaldos prašytojas, aklumo ir išankstinių nusistatymų vergas.

Jo kelias į šviesą simbolizuoja išlaisvinimo iš nuodėmės kelią, kuriuo eiti esame pašaukti. Nuodėmė yra tarsi tamsi skraistė, kuri uždengia mūsų veidą ir trukdo aiškiai matyti save pačius ir pasaulį. Viešpaties atleidimas nutraukia šį tamsos ir šešėlių uždangalą, dovanoja mums naują šviesą. Dabartinis gavėnios laikas yra tinkamas ir vertingas tam, kad artėtume prie Viešpaties, prašytume Jo gailestingumo tais būdais, kuriuos Motina Bažnyčia mums siūlo. 

Išgydytas neregys, kuris dabar jau gali regėti tiek kūno, tiek dvasios akimis, yra kiekvieno pakrikštytojo, panardinto į malonę, išplėšto iš tamsos ir apšviesto tikėjimo, vaizdinys. 

Tačiau nepakanka gauti šviesos, reikia tapti šviesa. Kiekvienas iš mūsų yra pašauktas priimti dieviškąją šviesą ir išreikšti ją savo gyvenimu. Tai dienos skaitinyje primena ir apaštalas Paulius.

„Tad elkitės kaip šviesos vaikai. O šviesos vaisiai reiškiasi visokeriopu gerumu, teisumu ir tiesa (Ef 5, 8–9)“.

Krikštu mumyse pasodinta naujo gyvenimo sėkla yra kibirkštis, kuri įžiebia ugnį, ištyrinančią mus, sudeginančią blogį širdyje, leidžiančią šviesti ir žibėti, palygino Šventasis Tėvas, melsdamas, kad su Dievo Motinos užtarimu elgtumėmės kaip Evangelijos neregys, būtume užlieti Kristaus šviesos ir pasuktume kartu su Juo išgelbėjimo keliu. (RK/ Vatican News)

Taip pat skaitykite:

Powered by BaltiCode