Reklama 2

Ko nedaryti, norint grąžinti savo nutolusį vaiką į bažnyčią

Jeigu jūsų sūnus ar dukra nutolo nuo Bažnyčios, esate ne vienas. Katalikų Bažnyčia stipriai nukraujuoja jaunais žmonėmis. Pusė jaunų amerikiečių, kurie buvo užauginti katalikiškai, nebetapatina savęs su katalikų tikėjimu. Maždaug aštuoni iš dešimties metusiųjų tikėjimą yra jaunesni nei 23 metų amžiaus.

Dalis jų nutolsta būdami paaugliai ir ieškodami savo pačių tapatybės. Kitus įžeidė Bažnyčios bendruomenėms priklausantys žmonės. Dalis nuslysta į gyvenimo būdą, kuris prieštarauja Bažnyčios mokymui. Daugelis pradeda mokytis koledžuose, kur susipažįsta su nekrikščionimis ir skeptiškais dėstytojais, ir iš lėto netenka tikėjimo. Kiti sukuria šeimą, panyra į darbą ir pomėgius, prarasdami tikėjimą veiklų verpete. Yra daugybė istorijų, tačiau dauguma jų turi vienodą pabaigą: jauni žmonės palieka Bažnyčią.

Žinoma, kad desperatiškai norime juos susigrąžinti, tačiau ši desperacija gali paskatinti mus naudoti blogus metodus geram tikslui pasiekti. Taigi, jeigu norite sugrąžinti savo vaiką į Bažnyčią, pažiūrėkime į tris strategijas, kurių neturėtumėtenaudoti. Kiekviena iš šių klaidų pastatys sieną tarp jūsų vaiko ir tikėjimo.

1 klaida: versti eiti į Mišias

„Ak, jeigu tik galėčiau jį paskatinti vėl eiti į Mišias, – sakė man draugė, verkšlendama dėl savo paauglio sūnaus. –Nesvarbu, ką darau – maldauju, prašau, įsakau, verkiu – niekas nepadeda. Keletą kartų man pavyko jį priversti grasinant užblokuoti telefono sąskaitą ar nebeduoti kišenpinigių, bet tuomet jis tiesiog sėdėjo suole aiškiai nenorėdamas ten būti.“

Tai yra esminis principas: nustokite versti savo vaiką dalyvauti šv. Mišiose.

Tai prieštarauja jausmams? Žinoma. Tačiau jeigu norite ilgalaikio rezultato, dalyvavimas Mišiose turėtų būti paskutinė, o ne pirmoji dėlionės detalė. Eucharistija yra galutinis tikslas, asmeninio santykio su Jėzumi Kristumi pasekmė ir vaisius, o ne priežastis.

Neseniai vienas kunigas man pasakė: „Jeigu kas nors ateina į Mišias nenorėdamas ir nepasiruošęs, jam gresia didelis dvasinės ligos pavojus. Kol mūsų tikslas tėra paprasčiausiai atvesti žmones į Mišias, jeigu bandome padaryti tik tai, nedėdami jokių tarpinių pastangų, žvelgiant iš dvasinės perspektyvos, mes juos tik dar labiau traumuojame.“

Ši idėja gali atrodyti nepatogi, tačiau ji kyla iš šv. Pauliaus laikų, minima jo Laiške korintiečiams. Jis rašė: Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties Kūnu ir Krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą.  Todėl tarp jūsų daug silpnų bei ligotų ir nemaža užmigusių (1 Kor 11, 27–30).

Paulius užsimena, kad korintiečiai kenčia fizinius skausmus kaip nepagarbaus šv. Mišių šventimo pasekmę, ypač perspėja dėl netikėjimo tikru Jėzaus buvimu Eucharistijoje. Mūsų dienomis reta, kad Dievas parblokštų liga ar mirtimi vien dėl užsnūdimo per Mišias ar atsainaus Švenčiausiojo Sakramento priėmimo. Tačiau, jeigu ateiname į šv. Mišias nepasiruošę, nesusitelkę ar nenorėdami dalyvauti, gali sulaukti rimtų dvasinių pasekmių. Užuot suvienijusios su Dievu, Mišios gali dar labiau susilpninti tą santykį.

Žinoma, kad dauguma tėvų to nesiekia. Versdami savo vaikus eiti į Mišias, jie veikia vedami gerų intencijų ir žino, jog Jėzus yra Mišiose ypatingu būdu ir kad jie turėtų daryti viską, kas įmanoma, kad vaikai į jas ateitų.

Šis sureikšminimas ateina iš protestantiškosios kultūros, kurioje šlovinimo tarnystė yra vertinama kaip vartai į visavertį krikščionišką gyvenimą. Jeigu mūsų broliai ir sesės protestantai nori palydėti savo nuklydusius draugus atgal pas Viešpatį, jų pirmiausias žingsnis yra atvesti jį į bažnyčią. Jie žino, kad atėję žmonės bus šiltai priimti, išgirs svarbią ir galingą žinią, bus pakviesti prisijungti prie mažos bendruomenės grupės. Kitaip tariant, jeigu mokinystės takas yra piltuvėlis, protestantai padeda bažnyčios tarnystę viršuje, į piltuvėlio pradžią, o katalikai Mišias deda dugne, piltuvėlio pabaigoje.

Taigi kitą kartą, kai kils pagunda versti savo vaiką eiti į Mišias, net jei žinote, kad jis stipriai priešinasi, atsitraukite. Neverskite jo ir nekartokite, kad Mišių praleidimas yra mirtina nuodėmė – tai tiesa, bet šioje stadijoje visiškai nenaudinga. Pirmiau pasodinkite kitas sėklas.

2 klaida: kritikuoti jo gyvenimo būdą

Abrahamas Piperis, kuris nutolo nuo Bažnyčios būdamas paauglys, turi gerą patarimą tėvams, kurių vaikai priima blogus moralinius sprendimus: nepradėkite nuo moralinio nepritarimo. „Jeigu jam sunku tikėti Jėzumi, mažai ką reiškia jo pripažinimas, kad negerai vartoti alkoholį ar narkotikus. Tiesa, kad norite jį apsaugoti, bet pavojingiausia jo problema yra netikėjimas, o ne vakarėliai. Nesvarbu, kaip jūsų vaiko elgesys įrodo netikėjimą, visada sutelkite dėmesį į jo vidinį širdies negalavimą, o ne į simptomus.“

Pradėti nuo moralinių imperatyvų jaunimui paprastai neveikia. Jeigu pirmiausia jūsų vaikas išgirsta „nustok tai daryti“ arba „keisk savo gyvenimą“, arba „nutrauk tą santykį“, jis greitai ims jus ignoruoti. Niekada neturėsite progos panaudoti įtikinamesnio būdo patraukti jį atgal prie Dievo ir Bažnyčios. Tai nereiškia, kad turite tiesiog tyliai ir pasyviai stebėti, kaip jūsų vaikas priima blogus sprendimus. Tai reiškia, kad jūsų pirmasis priėjimas turėtų būti kupinas švelnumo ir kantrybės, o ne kritikos.

Popiežius Pranciškus dažnai kalba prieš tokią „moralinių įsakymų“ prieigą. Savo pirmajame, kaip popiežiaus, interviu jis paaiškino, kad supažindinti žmogų su Jėzumi Kristumi prieš pereinant prie moralinių imperatyvų, kurie plaukia iš to susitikimo, yra geriausia strategija: „Svarbiausias dalykas yra pirmiausia paskelbti: Jėzus Kristus tave išgelbėjo... Skelbimas yra misionieriškas stilius, kuris koncentruojasi į pagrindus, reikalingiausius dalykus: tai, kas labiau patraukia, uždega širdį, kaip uždegė Emauso mokiniams. Turime rasti naują pusiausvyrą; kitaip net moralinis Bažnyčios rūmas sugrius kaip kortų namelis, prarasdamas evangelinį naujumą ir aromatą. Evangelijos pasiūlymas turi būti paprastesnis, gilus ir švytintis. Iš Evangelijos išplaukia visi moraliniai padariniai... Išganančios Dievo meilės skelbimas yra prieš moralinius ir religinius imperatyvus. Tačiau kartais atrodo, kad šiuo metu vyrauja priešinga tvarka.“

Dauguma jaunų žmonių šiandien tiki kažkuo, vadinamu „moraliniu terapiniu deizmu“, kuris koncentruojasi į leistinus ir neleistinus dalykus. Tačiau jūsų, kaip tėvų, vaidmuo yra ne paprasčiausias moralinis patobulinimas ar elgesio pokyčiai. Jūsų tikslas yra atsivertimas – grąžinti vaiką į maitinantį santykį su Jėzumi Jo Bažnyčioje. Kai tai pasieksite, iš paskos neišvengiamai ateis moraliniai pokyčiai.

Tačiau būkite nuoširdūs: tai nėra lengva. Teks daugelį kartų prikąsti liežuvį, kai kils noras priekaištauti savo vaikui, žinant, jog tai jį tik atitolins nuo jūsų ir Kristaus.

(Tiesa, kartais vaikui reikia išgirsti moralinius priekaištus, kad grįžtų į Bažnyčią. Aikštingiems vaikams kartais reikia, kad kas nors pažadintų juos iš moralinio sutrikimo ir pasakytų, jog „šie sprendimai griauna tavo gyvenimą“ arba „gali pasiekti daug daugiau pasirinkęs kitą kelią“. Tačiau labai svarbu, kad panašios frazės nebūtų pirmieji vaiko išgirsti žodžiai. Be to, labai svarbu, kad šiuos žodžius ištartų patikimas draugas, mokytojas ar kitas jam svarbus asmuo. Nerizikuokite savo santykiu su vaiku žarstydamas stiprius priekaištus.)

3 klaida: įkyrėti savo vaikui

Daugelis tėvų graužia, įkyri ir persekioja savo vaikus – netgi jiems seniai tapus pilnamečiais – kad priverstų dažniau eiti į bažnyčią ar pakeisti gyvenimo būdą. Šios strategijos beveik niekada neveikia ir paprastai turi priešingą poveikį: daugelis žmonių lieka atokiai nuo Katalikų Bažnyčios vien todėl, kad tėvai nuolatos daro spaudimą.

Taigi įsipareigokite dabar pat atsisakyti tokių klausimų: „Kodėl šitaip su mumis elgiesi?“ arba „Kada nustosi būti toks tinginys ir grįši į Bažnyčią?“ Beveik neįmanoma, kad vaikas jaus jūsų skausmą žinodamas, kaip desperatiškai norite jį susigrąžinti į Bažnyčią. Taigi neverta gaišti laiko ir siųsti jį į kaltinamojo kėdę.

Dar blogesnis už įprastą įkyrėjimą yra pasyvus ir agresyvus priekaištavimas. Sara, viena jauna mergina, nustojusi eiti į Mišias, man sakė: „Negaliu apsikęsti, kai mama įkyri man dėl bažnyčios, tačiau dar labiau nepakenčiu, kai ji žarsto mažus komentarus, ženklus ar net kai pliaukšteli liežuviu. Ji vis kartoja ir kartoja, kaip mano sesuo eina į Mišias ir verčia suprasti, kad ji yra geresnė duktė. Och! Tai mane taip skaudina! Geriau ji tiesiog ateitų ir pasakytų, ką galvoja, o ne apsimestų norinti padėti.“

Šv. Jonas Paulius II, galbūt įtakingiausias XX a. evangelizuotojas, apibendrino geresnę alternatyvią strategiją. Jis sakė: „Bažnyčia siūlo, bet nieko neprimeta.“ Tėvai, sėkmingai patraukę savo vaikus atgal į Bažnyčią, jų negraužė ir neprimetinėjo religijos. Priešingai – jie kvietė juos švelniai ir pagarbiai, per šiltą pokalbį ir besąlygišką meilę. Nekaltinkite vaikų dėl jų trūkumų – verčiau pakvieskite į kažką geriau. Siūlykite, bet neprimeskite.

Teksto autorius yra katalikų rašytojas Brandonas Vogtas. Tekstas publikuotas www.wordonfire.org. Parengė Monika Midverytė OFS

 

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode