Reklama 2

Antrasis Advento sekmadienis

Penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, jo broliui Pilypui – Iturėjos bei Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui – Abilėnės tetrarchu, prie vyriausiųjų kunigų Ano ir Kajafo, pasigirdo Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje. Jis apėjo visą Pajordanę, skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti, kaip parašyta pranašo Izaijo kalbų knygoje: Tyruose šaukiančiojo balsas: Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus! Kiekvienas slėnys tebūna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalnelis – nulygintas. Kreivi keliai taps tiesūs, o duobėti – išlyginti. Ir visi žmonės išvys Dievo išgelbėjimą. (Lk 3, 1-6)

Dievo žodis

Dykuma, vienas žmogus, vienas žodis… Tai labai nedaug, tačiau viso to pakanka pakeisti istoriją.

Penkioliktaisiais Tiberijaus valdymo metais, tada, kai Romoje buvo sprendžiamas tautų likimas, o Jeruzalėje ir Damaske sėdintys marionetiniai valdovai rūpinosi kuo tiksliau vykdyti imperatoriaus įsakymus, kuomet Palestinoje Pilotas, Erodas ir Kajafas dalijosi valdžia, į tą milžinišką gerai suteptą mechanizmą įkrito dykumos smėlio grūdelis. Tada Dievo Žodis, tarsi erelis, nusileido ant savo grobio – Zacharijo sūnaus Jono, kad padarytų jį stebuklo ženklu dykumoje.

Nuo tos akimirkos dykumoje iš naujo buvo pradėta skaičiuoti žmonijos ateitis, o Judo dykuma tapo nauja pasaulio sostine. Žinoma, joje niekas nepastatė didelių rūmų, ir ten nesubėgo gabūs biurokratai, trokšdami užsitikrinti vietą valdovo sosto pavėsyje. Gali susidaryti įspūdis, kad Dievas savotiškai žaidžia su mūsų susikurtąja istorija, tačiau iš tiesų šie įvykiai liudija amžiną Dievo pasirinkimą. Jis visuomet rodo palankumą silpniesiems, suteikia privilegijas tiems, kurie nieko nereiškia pasaulio akyse, ir istoriją kuria su tais, kurie yra tolimi pasaulio galybei. Drauge tampa aišku, kodėl tikėjimo vertę geriausiai suvokia žmonės, savo širdies neatidavę tam, kas gali pasotinti vien tik kūną.

„Viešpaties žodis pasigirdo Zacharijo sūnui Jonui“. Šiame sakinyje slypi mūsų pašaukimas. Pakanka tik vietoje paskutiniojo Senojo Testamento ir pirmojo Naujojo Testamento pranašo vardo įdėti savąjį, kas suprastume, jog daug kartų Dievo žodis buvo aplankęs mus, tačiau mūsų širdyje nesurado sau namų. Pakanka įdėti vietoje Jono vardo savąjį ir žinosime, kad Dievo žodis ir dabar ieško mūsų, ateidamas per slėnius, kalnus ir kalnelius. Dievas ieško mūsų kasdienybėje, ten, kur, kaip mes manome, nėra vietos aukštesniems polėkiams. Jis švelniai ir atkakliai liudija savo meilę, kuri niekada nepavargsta ieškoti mūsų. Pakanka savo širdyje pasakyti: „Dievo žodis pasigirdo man“,- ir suprasime, kad mes galime tapti laisvu nuo bet kokios prievartos balsu, smėlio kruopele mūsų nevykusioje istorijoje. Žodis ateina pas kiekvieną iš mūsų, jei tik mes esame tokie, kaipo Jonas – laisvi, nepasiduodantys ir nepataikaujantys pasaulio galybėms.

Kiekvienas tikintysis privalo tapti Dievo žodžiu. Apaštalas Paulius tai vadina „apsivilkimu Kristumi“. Jei nežinome, kaip tai gali įvykti, pakanka perskaityti pirmąjį šio sekmadienio Evangelijoje skambantį nurodymą: „Taisykite Viešpačiui kelią“! Tai visų pirma reiškia: rasti galimybę išgirsti Žodį.

Tam pakanka, kad savo širdyje nutildytume skambančius asmeninius troškimus, kasdien, tegul ir po truputį, skaitytume Evangeliją. Atkakliai ir nuolat to laikydamiesi, suprasime, kad visa tai mums tampa normalu, kad Dievo žodis mums yra kaip duona, kaip kvėpavimas, kad  be jo negalime gyventi.

O tada tik nebereikia priešintis žodžiui. Kaip pirmajame Mišių liturgijos skaitinyje sako pranašas Baruchas, ateina Dievas ir priverčia nuslinkti mūsų širdies kalnus. Paskui, anot Jono Krikštytojo, Jis leidžia mums išvysti mūsų sielos slėnių  labirintą. Tada pradedame ir savo kelią pas Jį.

Iš tikrųjų mes priešinamės Dievo žodžiui todėl, kad jis reikalauja mūsų pastangų. Pasidavimas jam ne kartą reiškia kančią, ugnies krikštą, ir tikrai nelengva tapti gyvenimą skelbiančiu Dievo balsu. Vis tiktai drauge jis reiškia ir džiaugsmą, nes Dievo žodis yra tiesus, spindintis, kaip šviesa, tylus, kaip širdies balsas ir didingas, suteikiantis prasmę visam gyvenimui…

(Mons. Adolfas Grušas)

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode