Reklama 2

Advento vainikas: istorija, simbolika. Užduotys vaikams.

ADVENTO VAINIKO KILMĖ

Funkcijos
Tik atsiradusi Advento vainiko idėja turėjo grynai religinę funkciją: pranešti, ypač vaikams, kad artėja Kalėdos, pasiruošti joms, paskatinti bendrai maldai, priminti, kad Jėzus yra tikroji šviesa, kuri nugali tamsumas ir blogį.
Šiais laikais yra sukurta įvairių Advento vainiko formų. Populiariausia – kalėdinio papuošalo motyvas, kurį galima rasti ne tik namuose ir bažnyčiose, bet ir parduotuvėse, aikštėse, koncertų metu. Įsivaizduokite didelį Advento vainiką centrinėje Strasburgo aikštėje! Vis dėlto Advento vainikas, kokioje aplinkoje bebūtų, nepraranda savo simbolinės reikšmės. Jis nuolat primena, skatina ieškoti prasmės. Kaip tik dėl šios savo vertės jis įsišaknijo ir išplito per trumpą laiką.

 

Šviesos ir gyvybės troškimas
Yra daug aiškinimų, kaip atsirado Advento vainiko tradicija ir kodėl ji per pusantro šimto metų išplito po visą pasaulį.
Kai kas mano, kad Advento vainikas – tai senovės pagonių ritualo, kuris buvo švenčiamas gruodžio mėnesį, tęsinys: gyventojai rinkdavo eglišakes, viršūnėles ir uždegdavo pavasario sugrįžimo vilties, šviesos pergalės prieš žiemos tamsą ženklan. Analogiškų ritualų, susijusių su žiemos solsticija, yra daugelyje šalių.
Suprasti ikikrikščioniškas tradicijas nesunku, jei įvertinsime tai, kad Šiaurės Europoje gruodžio mėnesį naktys būna ilgos ir šaltos, žmonės nekantriai laukia, kad situacija greičiau pasikeistų. Kai dienos pradeda ilgėti, daromi įvairūs esamos situacijos keitimo ir naujos realybės paankstinimo ritualai, skirti žiemos pabaigai ir naujo metų laiko pradžiai. Tie ritualai atsirado trokštant, kad nugalėtų ne šaltis, tamsa ir mirtis, bet šiluma, šviesa ir gyvybė.
Advento vainiko tradicija šiek tiek pakeitė šių ritualų prasmę: trokštamos šviesos, šilumos, gyvybės laukiama ne iš saulės, bet iš Kristaus; pergalė, kurios laukiame, yra Kristaus pergalė prieš tamsybes ir mirtį. Tačiau ši tradicija ne išsivystė evoliucijos būdu iš jau esančio ritualo; jos kilmė yra šiuolaikinė, ši tradicija gimė pedagoginiais ir katechetiniais tikslais.

Pedagoginis tikslas
Advento vainikas pirmą kartą buvo uždegtas XIX a. Hamburgo uostamiestyje. Mieste buvo daug našlaičių vaikų, kurie neturėjo namų, elgetaudavo ir miegodavo gatvėse. Gyvenimo nepritekliaus prispausti kai kurie tapdavo nusikaltėliais ir patekdavo į kalėjimą.
Vienas jaunas evangelikų bažnyčios pastorius Johannas Heinrichas Wichernas (1808–1881 m.) įsigijo Hamburge didelį namą, jį perstatė ir pradėjo iš gatvės rinkti vaikus, suteikė jiems pastogę ir maisto. 1833 metus galime laikyti įstaigos, kuri buvo pavadinta „Rauhe Haus“ įkūrimo metais. Pastorius rūpinosi, kad vaikai įgytų profesiją: vieni tapo batsiuviais, kiti dailininkais, sodininkais, siuvėjais… Jie nustojo elgetauti ir išmoko užsidirbti pragyvenimui.
Kiekvienais metais, per Adventą, jaunasis J. H. Wichernas organizuodavo maldos grupelę. Per 1838 metų Adventą, norėdamas, kad jo svečiai išgyventų gražesnį Adventą, sugalvojo, kad nuo gruodžio pirmos dienos maldos grupelės metu kiekvienas berniukas galėtų uždegti po spalvotą žvakutę. Nuo 1840 metų kasmet tuose namuose vykdavo trumpa religinė ceremonija: susirinkdavo pastorius su savo mokiniais, J. H. Wichernas pasakodavo apie Adventą ir Kalėdas; visi giedodavo giesmes. Kadangi kasdien būdavo uždegama po vieną žvakę, tai buvo pavadinta „Kerzenandacht“ (Žvakių šventė). Vienas pastoriaus draugas padarė medinį ratą ant kurio paskui buvo sudėtos žvakės. Tai atrodė lyg didelis šviesos vainikas „Lichterkranz“. Atėjus Kalėdoms, degdavo visos dvidešimt keturios žvakės.
Berniukams tai labai patiko, todėl nuo 1851 metų jie patys pradėjo vainiką puošti eglės šakomis – gyvybės simboliu.
Daugeliui žmonių Advento vainikas taip pat patiko, taigi Šviesos vainiko idėja išplito, ypač šeimose. Tačiau iškilo viena problema: kas gi namuose galėjo patalpinti vainiką su dvidešimt keturiomis žvakėmis? Aštuonioliktojo šimtmečio pabaigoje jau liko tik keturios žvakės, atitinkančios keturis Advento sekmadienius: trys violetinės ir viena rožinė.

Žvakių simbolika
Keturios žvakės reiškia keturias Advento savaites. Vienos po kitos žvakių uždegimas reiškia artėjimą prie Jėzaus gimimo, augančią šviesos pergalę prieš tamsą. Norint, kad ritualas išreikštų visą savo simbolinę reikšmę, geriau žvakes uždegti vakare, kai tamsu, arba pasistengti sukurti kuo tamsesnę aplinką.
Žvakės yra dviejų spalvų: trys violetinės ir viena rožinė. Violetinė išreiškia atgailą ir atsivertimą į Dievą, rožinė – džiaugsmą dėl tuoj gimsiančio Jėzaus. Dėl to rožinė žvakė uždegama trečiąjį Advento sekmadienį, skirtą džiaugsmui „Gaudete“ („Džiūgaukite“).
Švedijoje visos žvakės yra baltos spalvos, Austrijoje violetinė, raudona, rožinė, balta. Kiekviena žvakė pakeitė savo religinę reikšmę pagal Advento kalendorių. Pagal labai paplitusią tradiciją pirmoji yra Pranašo žvakė, antroji – Betliejaus, trečioji – Piemenų, ketvirtoji – Angelų.
Tačiau yra ir kitų reikšmių, pavyzdžiui: pirmoji yra Atleidimo, pažadėto Adomui ir Ievai, kad jie iš mirtingųjų taps gyvenantys Dieve; antroji yra Patriarchų tikėjimo, kad jiems atiteks Pažadėtoji žemė, žvakė; trečioji yra Dovydo džiaugsmo dėl palikuonių žvakė; ketvirtoji – Pranašų mokymo apie teisingumą ir taiką žvakė.
Taip pat žvakėms suteikiami biblinių personažų vardai, suteikiamos moralės, doros prasmės. Tiktai trečioji žvakė visada yra susijusi su džiaugsmu, atitikdama trečiojo Advento sekmadienio tematiką ir nuotaiką.

skautai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode