Reklama 1

Pakrikštyti ir siunčiami

Misijų sekmadienis kviečia mus pamąstyti apie savo krikščioniškąją tapatybę: kas mes esame ir kąturime veikti.

Esame ne tik savo tėvų, bet ir Dievo vaikai. Dievas per tėvus mums padovanojogyvenimą. Apdovanojęs protu ir laisva valia pakvietė mus viešpatauti kūrinijai ir paskui per visą amžinybę gyventi jo šviesoje. Deja, žmogus leidosi būti piktosios dvasios suvedžiotas:panašus į dievus, žinantis gera ir bloga.

Dėl pirmųjų tėvų neištikimybės Dievo meilė žmogui nepasibaigė; jis atsiuntė į žemę savo Sūnų Jėzų Kristų, kuris už žmonių nuodėmes sumokėjo savo gyvybės kainą. Apaštalas Paulius apie taivaizdžiai kalba Laiške kolosiečiams: „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus“ (Kol 2,14).

Tačiau Dievas laisvo žmogaus negali išgelbėti be jo paties noro ir veikimo. Dėl to Jėzus ne tik pats skelbė Gerąją naujieną, bet ir kvietė žmones būti jo bendradarbiais; po prisikėlimo siuntė juos į pasaulį, sakydamas: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20).

Į misijinį veikimą pirmiausia pašaukti vyskupai, kunigai bei Dievui pašventusieji savo gyvenimą. Apaštalas Paulius ragino savo bendražygį Timotiejų: „Aš karštai prašau dėl Dievo ir Kristaus Jėzaus, kuris teis gyvuosius ir mirusiuosius, dėl jo apsireiškimo ir karalystės: skelbk žodį, veik laiku ir ne laiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas“ (2 Tim 4,1–2).

Apaštalų įpėdiniai – vyskupai bei jų pagalbininkai kunigai turi ypač svarbias pareigas Viešpaties vynuogyne, bet į misijų darbą gelbėti pasaulį yra pakviesti visi pakrikštytieji. Dėl to Misijų sekmadienį tikintieji yra kviečiami atidžiau pamąstyti, kokiu būdu galėtų ir turėtų įsijungti į misijų veiklą.

Anksčiau, kai būdavo kalbama apie misijas, dažniausiai mąstyta apie keliavimą į Afriką, Lotynų Ameriką ar kitas šalis, kur žmonės dar nėra girdėję apie Dievo Sūnaus įsikūnijimą, mirtį ir prisikėlimą. Tačiau šiandien šalia mūsų gyvenantys žmonės dažnai beveik nieko nežino apie Dievą. Supami sekuliarios kultūros daugelis mąsto, kad visas jų gyvenimas sukasi tik žemėje. Šiandien Europa, taip pat ir Lietuva, yra tikrų tikriausias misijų kraštas.

Kokiu būdu tikintieji gali būti misionieriais šių dienų pasaulyje? Pirmiausia, neslėpdami tikėjimo ir savo gyvenimu liudydami kitiems apie gautą brangią tikėjimo dovaną. Žmonės turi matyti tikinčiuosius ne tik besimeldžiančius, bet ir pilnus džiaugsmo, besirūpinančius vargo ir blogio verpetuose įkliuvusiais.

Misijų darbas yra ne tikveikimas, bet ir maldavimas, kad Dievas veiktų per mus ir patrauktų tikėjimui abejingus žmones prie savęs. Misijų sekmadienio Mišių Evangelija primena Jėzaus palyginimą apie įkyrią našlę, prašiusią teisėją apginti jos teises. Nedoras teisėjas dėl našlės įkyrumo buvo priverstas patenkinti jos prašymą. Jėzus pridūrė: „Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?!“ (Lk 18,7).

Už nemirtingas žmonių sielas vyksta nuolatinė kova. Išėjimo knygoje pasakojama apie izraelitų kovą su amalekiečiais. Kol Mozė laikė į dangų pakeltas rangas, pergalė sviro į izraelitų pusę; Aaronas ir Huras palaikė jo iškeltas rankas iki pergalės. Maldai turi būti iškeltos ir mūsų rankos. Matydami, jog daugybė žmonių yra dideliame pavojuje pražudyti savo amžinąjį gyvenimą, maldoje turime juos užtarti. Tai mūsų meilės pareiga.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode