Reklama 1

Margaritos Bays kanonizacija: didūs Dievo darbai mažuose dalykuose

Interviu su Margaritos Bays, kuri skelbiama šventąja spalio 13 d., kanonizacijos bylos postulatoriumi.

Tik tas, kas dirbo ar dirba siuvėjo darbą žino, ką reiškia praleisti valandų valandas dygsniuojant, akylai tvirtinant detales, siuvant ir persiuvant siūles, kol rūbas neįgauna norimos formos. Nuolankus ir kantrybės reikalaujantis darbas, kurį dirbo pranciškonė pasaulietė Margarita Bays – ją popiežius Pranciškus paskelbs šventąja spalio 13 d. Namų šeimininkė, siuvėja, katechetė, kurios esybė liudijo, kaip Dievas kasdien dirba didelius darbus mažuose dalykuose, pasaulietė, kuri XIX a. Šveicarijoje per savo paprastą egzistenciją pasiekė krikščioniško gyvenimo viršūnę.

Apie šią „nuolankiųjų šventąją“ pasakoja pranciškonas kapucinas kun. Carlo Callonu, jos bylos postulatorius. „Jos mokytoja ir vedlė buvo Mergelė Marija, iš jos Margarita išmoko, kad Viešpats išganymo plane veikia ne triukšmingai, bet tyliai, paslapčia. Kitais žodžiais tariant, moko priimti, kaip per  kiekvieno asmeninę istoriją Dievas padaro „didžių dalykų“ ir „šventas yra Jo vardas“.

Margarita, gimusi 1815 m. rugsėjo 8 d. mažame Šveicarijos kaimelyje, buvo antra iš septynių Bays šeimos vaikų. Jos tėvai – kuklūs žemdirbiai, dori krikščionys. Jau nuo mažų dienų mergaitėje išryškėjo ypatingas polinkis maldai, ji dažnai apleisdavo žaidimus ir melsdavosi. Būdama penkiolikos ėmėsi siuvėjos amato, kurio neapleido visą gyvenimą dirbdama tiek namuose, tiek kaimynų šeimose. Ji nepasirinko vienuolinio kelio, tačiau pašventė gyvenimą savo gimtajai šeimai, parapijos veiklai, daugybė vaikų supažindindama su katekizmu ir maldos gyvenimu.

Namuose rūpinosi visais šeimos nariais. Tačiau jos kasdienis šventumas neliko uždarytas už namų sienų. Parapijoje ji lankė ligonius, mirštančius, ruošė merginas santuokai, motinystei, supažindino su misionieriška veikla, rūpinosi katalikiškos spaudos platinimu, vaikus mokė katekizmo, ir visur ėjo su malda ir atsidavimu. Ji buvo ramaus būdo, nedalyvavo didžiuose laikmečio įvykiuose, manifestacijose, tačiau veikė tyliai, liudydama, kad tikėjimas nesvetimas visuomenei ir valstybei. Kasdienėje veikloje sėmėsi jėgų iš tikėjimo, kasdien kalbėjo rožinį, Mišios buvo jos dienos viršūnė. Sekmadienį ir per šventes dalyvaudavo Švč. Sakramento adoracijose, eidavo kryžiaus kelią. Visa diena būdavo pilna Dievo buvimo, tačiau ji nebėgdavo nuo tikrovės ir nenusišalindavo, o rasdavo visiems gerą žodį, buvo pilna švelnumo ir tvirtybės, kaip visi, kas gyvena su Dievu.

1853 m. susirgusi vėžiu, meldė Mergelę Mariją išgijimo, prašydama kentėti kitaip, kad kitokie skausmai leistų jai tiesiogiai patirti Jėzaus Kančią. Margaritos maldos buvo išklausytos, ji išgijo 1854 m. gruodžio 8-ąją – tą dieną, kai popiežius Pijus IX paskelbė Nekaltojo Prasidėjimo dogmą. Nuo tada jos gyvenimas pasikeitė ir buvo visam laikui susietas su kenčiančiu Kristumi. Dėl paslaptingos negalios kiekvieną penktadienį 15 val. ji sustingdavo ekstazėje, o visos Didžiosios Savaitės metu ji kentėdavo Jėzaus kančias, jos kūne atsivėrė penkios nukryžiavimo stigmos. Fribūro vyskupas Ètienne Marilly prašė medikų patikrinti stigmų ir ekstazių prigimtį, oficialiai paskelbdamas mistinę reiškinių kilmę.

1860 m. tapo trečiojo pranciškonų ordino nare, Pranciškaus Asyžiečio mokymą „Mano Dievas ir mano viskas“ pritaikydama kasdienybėje ir juo vadovaudamasi paskutiniais metais, kai vis stiprėjo žaizdų keliamas skausmas. Jos malda iškvėpti paskutinį atodūsį Švč. Širdies žaizdoje buvo išklausyta – ji mirė 1879 m. birželio 27 d., per Švč. Širdies iškilmę.

Margarita ir šiandien liudija, kad egzistencinės prasmės paieškos nesusideda tik iš emocijų, logikos ar nusiteikimo „man įdomu / neįdomu“, tačiau nurodo pamatinius klausimus, ji su paprastumu pripažįsta esanti kūrinys ir su paprastumu grąžina Dievui savo kūriniškumą, kad atgautų jį naują iš Jėzaus, gerojo ir gailestingojo Viešpaties, tapusio vienu iš mūsų. Savo pamaldumu ir pasišventimu Eucharistijai, Nukryžiuotajam Jėzui, ji sako, kad jis yra kiekvieno iš mūsų istorijoje, kurioje susitinkant su slėpiniu mūsų mokytoja tampa Švč. Marija. (DŽ / L’Osservatore Romano)

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode