Reklama 2

Kunigystė – darbas be nustatyto darbo grafiko

Lapkričio 15-ąją Šveicarijos Sankt Morico parapijos vikaras, lietuvių kunigas Audrius MICKA švenčia pirmąsias kunigystės metines.

„Pirmiausia aš išmokau svajoti. Kai pamačiau verkiantį vaiką, pradėjau galvoti. Kai pamačiau suklupusį žmogų, pradėjau mąstyti. O kai suvokiau kilniausios pasaulyje Aukos prasmę, tada išdrįsau būti tuo, kuo ruošiuosi tapti – kunigu“. Taip apie savo kelią į kunigystę rašė Kauno kunigų seminarijos klierikas pirmakursis Audrius. Tai – brandus jauno žmogaus mąstymas.

Iki tokio sprendimo buvo nueitas ilgas kelias, tik blaškymosi nebuvo. Gana anksti Audrius suprato, kad jo pašaukimas – būti kunigu, ir tada maldose atsirado nauja intencija: jis prašė Dievo neatimti noro būti juo.

Audrių, dar „Rasos“ gimnazijos mokinį, pirmą kartą pamačiau Kauno Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje. Malonu buvo matyti, kaip jis, įėjęs į bažnyčią, pagarbiai klaupėsi prieš kryžių ir nuoširdžiai meldėsi. Dar maloniau pasidarė, kai pamačiau jį susikaupusį ir dėmesingai patarnaujantį šv. Mišioms. Po kurio laiko šis veidas pažvelgė į mane iš vieno to meto Kauno dienraščio puslapio. Mat Audrius dalyvavo miesto kultūros skyriaus skelbtame konkurse „Šauniausias Kauno moksleivis“ ir tapo nugalėtoju. O dar po kelerių metų su Audriumi susitikome Kauno Švč. Trejybės bažnyčioje, kur jis, tada dar seminaristas, iškart tapo šios bendruomenės numylėtiniu..

Seminarijoje Audrius išbandė ir savo literatūrinius sugebėjimus. Pirmieji jo poezijos posmai publikuoti seminarijos leidinyje. Vėliau pradėjo rašyti proza. Jo novelėse keliami žmogaus būties ir egzistencijos klausimai. Net jo novelių pavadinimai „Ne duonos vargšams trūksta“, „Neužkaskime į žemę šventumo“, „Gyvenu kitaip ir kitur“ rodo brandų autoriaus požiūrį į gyvenimą, į žmogų. Novelės, išspausdintos Lietuvos rašytojų sąjungos išleistame almanache, buvo palankiai įvertintos literatūros kritikų.

Baigus kelis seminarijos kursus, jos vadovybė Audriui, kaip gabiam ir perspektyviam studentui, pasiūlė mokslus tęsti Romos Grigališkajame universitete. Nebaugino mintis, kaip jis pats rašė, ateinančių kelerių metų gyvenimą sutalpinti į kelis lagaminus ir pradėti naują, kur kiekviena diena prasidėdavo ir baigdavosi kelių žodynų vartymu. Čia besimokydamas jis įsisąmonino žmogaus būties prasmę. „Žinau, kad gyvenimas – ne knyga ir kad negalėsiu perrašyti nė vienos savo gyvenimo dienos rankraščio, ir kad negalėsiu pakeisti to, kas jau įvyko, ir tai mane įpareigoja“, – rašė seminaristas Audrius kolegijos, kurioje gyveno, leidinyje. Romoje jis susipažino su šviesaus atminimo kunigu profesoriumi Jonu Juraičiu. Bendraudamas su juo, brandino ir savyje svarbiausius kunigo bendravimo su žmonėmis principus: kad nėra blogų žmonių, yra silpni, kad nėra prasikaltusių, yra tik suklydę, kad kunigas – ne vardas, ne pareigos, net ne titulas. Tai – institucija, dirbanti be poilsio dienų ir be nustatyto darbo grafiko.

Baigęs teologijos mokslus, grįžęs į Lietuvą, toliau gilinosi į kunigo darbo subtilybes. Vienų rekolekcijų metu atvirai pateikė sau subtilius dvasinius klausimus. Štai keletas iš jų:

♦ Ar gyvenime sutiktas blogis žadins manyje norą kovoti su juo?

♦ Ar man skaudės, kai prisiliesiu prie kitų skausmo?

♦ Ar suvirpės mano širdis, kai pajusiu kitų nerimą?

♦ Ar esu pasiruošęs saugoti žmogaus orumą, jeigu jis šito neprašo?

♦ Ar sugebėsiu apginti žmogaus orumą, net jeigu jis jo neturi?

♦ Ar visada girdėsiu ne tik išrėktą skausmą, bet ir užgniaužtą kančią?

♦ Ar, pamatęs žmoguje vos rusenančią tikėjimo kibirkštėlę, sugebėsiu ją išsaugoti ir įpūsti liepsną?

Ir stovėdamas prie altoriaus prieš visą seminarijos bendruomenę garsiai ištarė: „Taip, sugebėsiu ir esu tam tinkamai pasiruošęs“.

Dar būdamas seminaristu Audrius prisipažino, kad jam labai patinka mintis: „Jei tu atleidi dabar, nuopelnai priklauso tau, jei atleisi rytoj, jie atiteks laikui“, ir pridūrė, kad labai norėtų šiuo atveju visus nuopelnus susirinkti sau, o laikui nepalikti nieko. Ir tapo iš tikrųjų labai godus atleidimo malonei: nuoskaudą ir įžeidimus ne tik atleisti, bet ir pamiršti nedelsiant.

2014 m. lapkričio 15 d. vyskupas Vitus Huonder įšventino Audrių į kunigus ir palaimino tarnystei.

Tėvynės meilė ir gimtojo krašto ilgesys – šventas jausmas. Jis yra įgimtas. Bet ne ilgesys, o pasididžiavimas savo šalimi paskatino Audrių atvežti parapijiečius ir supažindinti juos su Lietuva, papasakoti jiems Lietuvos karžygių istoriją. Grupė meldėsi Aušros Vartų koplyčioje, aplankė Šiluvą, grožėjosi Kuršių Nerija ir gintarus barstančia Baltija. Atsisveikindami su Lietuva, jie Kryžių kalne pastatė kunigo Audriaus tėvo rankomis padarytą gražų medinį kryžių, papuoštą rožiniu. Ir dabar, pučiant vėjui, su kiekvienu rožinio barkštelėjimu į dangų skrieja malda: „Dieve, laimink Šveicarijos bendruomenę“. Po šios kelionės daug gintaro dirbinių – kryželių, papuošalų, meno dirbinių, lino gaminių – atkeliavo į Šveicariją. O kai kuriuose namuose ir lietuviškas Rūpintojėlis rymo.

Tikėjimo valstybinės sienos nesustabdo. Gal todėl kunigui Audriui labai mielos mažytės prie kalnų prigludusios bažnyčios, kurias jis Kalėdų laikotarpiu išradingai puošia Prakartėlėmis, o parapijiečiams kelią į bažnyčią nušviečia vaikų rankomis pagamintomis degančiomis žvakelėmis.

Žinoma, kunigo darbo vaisiai skaičiuojami ne tik suteiktų sakramentų skaičiumi. Jo darbas vertinamas taip pat žmonių meile ir pasitikėjimu. Šiuo atveju kunigui Audriui parapijiečių rodoma meilė, pagarba ir pasitikėjimas ribų neturi, nes jie yra begaliniai...

Jau penkerius metus kunigas Audrius gyvena ir dirba pastoracinį darbą Šveicarijoje... Ir kada nors šioje kalnuotoje šalyje išgirsime lietuviškus krikšto apeigų žodžius, jaunų žmonių lietuviškai ištartus amžinos meilės ir ištikimybės priesaikos žodžius palydės gimtąja kalba sakomas palaiminimas. O baigiant tradicines Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo proga aukojamas šv. Mišias, visi giedosime religiniu himnu tapusią giesmę „Marija, Marija“...

O kunigas Audrius savo tarnystėje pasiruošęs stiprinti tikėjimą žmonių, kurie dar svyruoja, žadinti viltį tiems, kurie ją prarado, nuolat priminti, kad žmogus be žmogaus silpnas, o be Dievo menkas, kad vargšams dažnai ne tik duonos trūksta, kad negalima užkasti į žemę šventumo, bet reikia rodyti gerumą žmonėms, nes visi geri darbai bus neišvengiamai įvertinti, kai gyvensime kitaip ir kitur...

Dangus tepažeria gausiai savo malonių Jums, gerbiamas Kunige.

Jadvyga Vilkelienė

„XXI amžius“, 2015 11 06, nr. 41

Komentarai  

0 #1 Rima 2016-05-26 10:12
Dziaugiuosi turejus galimybe tave siektiek pazinti....Sekmes visur ir visada....
Cituoti

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode