Reklama 2

Maištavau, priešgyniavau, tad buvau pakliuvęs į sovietinio saugumo akiratį

Kunigas, pranciškonų vienuolis Sigitas Benediktas Jurčys, žmonių paprastai vadinamas broliu Benediktu, savo utopines idėjas paverčia tikrove ne burtų lazdele mojuodamas. Tikėjimo galia, empatiškos asmenybės gilumas, šiluma, menas bendrauti, troškimas padėti onkologine liga sergantiems žmonėms... 

Šio dvasininko iniciatyva Klaipėdoje pastatytas Šv. Pranciškaus onkologijos centras, įsteigtas Brolių pranciškonų vienuolynas prie Kryžių kalno, uostamiestyje organizuojama „Vilties bėgimo“ akcija... Su broliu Benediktu, deja, nesusitikome. Vasarą buvo gausu kelionių, laikas slydo, net elektroniniai laiškai pasiklysdavo. Per trumpą mūsų virtualaus bendravimo mėnesį supratau, koks nepaprastai užsiėmęs yra šis žodžio ir pareigos žmogus. Darėsi nejauku, kad trukdau jį savo klausimais, ir džiaugiausi gavusi atsakymą: „Miela Virginija, į tavo (…) klausimus atsakinėjau skrisdamas į Romą ir atgal... Ačiū! Brolis Benediktas.“ Taigi interviu – iš dangaus aukštybių.

Jūsų gyvenime būta paradoksalių dalykų: gimėte Klaipėdoje, augote Lelijų gatvėje, maištavote, hipiavote, išmėginote save kopdamas į kalnus, keliaudamas per dykumas. Per trisdešimt dvasinės tarnystės metų nuveikėte tikrai daug – lyg per kelis gyvenimus. Kas šiandien Jums pačiam žemiškoje kelionėje atrodo keista, paradoksalu?

 Mano giliu įsitikinimu, geriau gimti ir kūrybiškai gyventi, negu negimti. Gyvenimas painus. Lengva patekti į spąstus ir pradėti kovą už būvį, tačiau, jei žvelgsi į gyvenimą žvėries akimis, vien kraują ir matysi. O kiek kasdien paskerdžiama gyvulių maistui? Paguosiu – tikrai mažiau, negu jų žūva vykstant natūraliai atrankai. Man paradoksalu, kad žmogui kurti gėriu ir teisingumu grįstą santykį – sunkiausia, nors tai – žmogiškumo esmė. Muzikos grupės DDT lyderis Jurijus Ševčiukas vienoje savo dainoje liūdnai konstatuoja – lengviau žudyti, negu pamilti... Iš tikrųjų milijonus metų niekas nesikeičia. Labai norėčiau, kad mūsų pokalbis sužadintų skaitytojams norą siekti paprasto autentiško gyvenimo. Tai mane skatino maištauti, priešgynauti. Be abejo, buvau patekęs į sovietinio saugumo akiratį. Vertinau tai kaip savotišką žaidimą, kovą už savo „aš“. Esate sakęs, kad į Kunigų seminariją atėjote kaip keliaujantis Evangelijos skelbėjas. Papasakokite apie savo dvasinę patirtį iki studijų. Ar tiesa, kad Jus, kaip asmenybę, subrandino ir tai, kad buvote persekiojamas sovietinio saugumo? Keliais sakiniais atsakyti į šį klausimą neįmanoma, bet pabandysiu. N. Chruščiovas buvo sutapatinęs komunistinę santvarką su ateizmu. Prisimenu jo teiginį: „Kada parodysiu jums paskutinio popo galvą, tada jau bus įsigalėjęs komunizmas visiems laikams.“ Paauglystėje ne kartą girdėjau pasakojimus apie uždaromas ir naikinamas bažnyčias, į kalėjimus sodinamus kunigus, persekiojamas vienuoles. Negailestingai buvo naikinamos ikonos, deginamos šventos knygos. Visa tai mane skatino maištauti, priešgyniauti. Be abejo, buvau patekęs į sovietinio saugumo akiratį. Vertinau tai kaip savotišką žaidimą, kovą už savo „aš“. Mėgstu žaisti tenisą ir renkuosi stipresnį varžovą. Dvasinė stiprybė teikė jėgų, pradėjau studijuoti Kauno kunigų seminarijoje. Kur atsidūrėte baigęs seminariją? Ko gero, mokytojai, globėjai man buvo siunčiami iš aukščiau. Kauno arkikatedroje kunigystės šventimus man suteikė vyskupai V. Sladkevičius, L. Povilonis ir A. Vaičius. Po pusantro mėnesio išvykau į Dušanbė. 1984–1989 metais vykdėte misijas Dušanbėje. Kodėl vykote į budizmą, ateizmą, musulmonybę praktikuojančių žmonių kraštus? Misijos Dušanbėje tęsėsi penkerius metus. Tai mano tikėjimo į Dievą ugdymo ir žinių metai. Meniška siela visada ieško dvasinių potėpių, naujų įžvalgų, skirtingų rakursų, kartais – stulbinamų perspektyvų. Budistai nekalba apie Dievą, dievoiešką, nes tai jiems primena akluosius, – šie liesdami dramblį, stengiasi papasakoti, kas tai yra. Pasinaudodamas šia alegorija galiu pasakyti, kad mums tikrai dažnai pritrūksta tikėjimo šviesos, apmaudžiai ir nepagrįstai žeminame kitų religijų išpažinėjus. Man pasisekė – gimiau katalikiškoje šeimoje, mums šviesa buvo Kristus. Jis sako: „Aš esu pasaulio šviesa.“ Tarkim, dažnai matome krikščionių ir musulmonų rankose maldų karoliukus. Krikščionys kontempliuoja Dievo meilę žmogui per įsikūnijusį Žodį – Jėzų Kristų, o musulmonas rečitatyvu vardija 99 Alacho vardus, Dievo tapatybės aspektus nesigilindamas į Dievo esmę, nes ji – nesuvokiama. Vis dėlto mes kartu sakome, kad Dievas – gailestingas. Žmones vienija ne žodžiai, o konkretūs darbai, gėris, grožis, teisingumas.

Tie penkeri metai prabėgo labai greitai. Su džiaugsmu prisimenu savo pirmosios parapijos seseris, brolius, deportuotus Volgos ir Odesos sričių vokiečius, tremtinius lietuvius, latvius, ukrainiečius ir lenkus. Jie mane išmokė branginti gyvenimą, nepasiduoti, mylėti. „Kur buvo žibintininkas, aš galiu pasakyti pagal pėdsaką, kurį jis paliko už savęs.“ (Harry Lauderis) Ar Jums svarbu, koks yra tas už Jūsų besidriekiantis pėdsakas? Man tai labai svarbu, nes besidriekiantis pėdsakas liudija mano gyvenimo teisingumą. Paaiškinsiu: aš naudojuosi kitų žmonių laiku, darbu ir draugyste. Teisingumas reikalauja, kad ir pats atiduočiau visą savo laiką, darbą ir šilumą kitiems. Tai ir yra mano pėdsakai, mano gyvenimas. Jūsų iniciatyva įsteigtas Brolių pranciškonų vienuolynas prie Kryžių kalno, Klaipėdoje – Šv. Pranciškaus onkologijos centras, esate aštuntus metus uostamiestyje vykstančios „Vilties bėgimo“ akcijos iniciatorius ir renginio „Vilties miestas“ siela. Ką Jums pačiam teikia gerumo iniciatyvos? Visame pasaulyje skleidžiamos gėrio iniciatyvos man teikia tikrą atgaivą. Gerumas, taika ir teisingumas yra žmogaus gyvenimo esmė. Be šių vertybių mes esame dvasiškai skurdūs. Džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių į gerumo iniciatyvas atsiliepia gerumu. Džiugu kasmet matyti, kaip šiuo jausmu trykštantys bėgikai užtvindo Klaipėdos gatves, suformuoja sraunią Vilties upę. 2016 m. pavasarį šią akciją papildys profesionalų pusmaratonis plentu, o 2020 m. Klaipėdoje vyks pirmasis „Vilties“ maratonas, kurio metu surinktos lėšos bus skiriamos Šv. Pranciškaus onkologijos centrui išlaikyti. Norėčiau priminti, kad visi šie renginiai ir juose teikiamos paslaugos yra nemokamos. Ar gyvendamas dėl kitų niekada nesijaučiate apvagiantis save? Man neramu dėl 3 milijardų žmonių, kuriems per dieną tenka pasitenkinti mažesne nei 2 dolerių suma. Man neramu dėl milijardo brolių ir sesučių, kurie neturi pakankamai geriamojo vandens ir maisto. Man neramu dėl apleistų ligonių. Man neramu... Kasdien savo gyvenimu aš apvagiu juos. Man neramu. Save metaforiškai esate pavadinęs dvasiniu elgeta, ištiesta ranka laukiančiu malonės. Ar Lietuvoje daug žmonių atsiliepia į pagalbos šauksmą? Vienas žmogus atlikti tiek darbų negali. Vis dėlto nuo vienos žvakės galima uždegti tūkstančių tūkstančius, ir pasaulyje bus šviesiau. Esu dėkingas savo bendraminčiams, pagalbininkams. Tai – mano teta Jūratė Sajauskienė, jos draugės Eleonora Mahler ir Janine Osti (būtent jos drąsino kurti Klaipėdoje Šv. Pranciškaus centrą – onkologinėmis ligomis sergančių žmonių paguodos ir vilties namus, pačios daug meldėsi ir paaukojo), Aušra ir Andriejus Semionovai, Zita ir Martinas Gusiatinai bei jų dukra Inga, Erika ir Ovidijus Jankauskai. Aušra ir Andriejus – iš mūsų, Kretingos vienuolyno maldininkų, rato. Martinas Gusiatinas – buvęs mano treneris: mokė žaisti futbolą. Be abejonės, jį pats Dievas įtraukė į mūsų projektą. Pirmiausia norėjome pastatyti bažnytėlę, kad Viešpats ateitų į šią vietą, ir abu nugirdo mūsų meldimą... Ovidijus ir Erika – pirmųjų Lietuvos euroskautų bendražygiai, mūsų brolijos bičiuliai. Be to, reikia pasakyti „ačiū“ ir miesto merui Rimantui Taraškevičiui, jo žmonai Nijolei. Žinoma, visų neišvardinsiu. Ypač daug žmonių – net apie 20 tūkstančių – prisidėjo prie Šv. Pranciškaus onkologinio centro statybos įsigydami simbolinių kartoninių plytų. Ačiūūūū! Visiems! Įdomu tai, kad sąvartyne rinkote varį Kristaus skulptūrai kurti. Padėjo moteris, vardu Esmeralda, kurią globojote. Kokie susitikimai Jus, pasaulio mačiusį žmogų, vis dar pribloškia, suvirpina širdį? Tiesa, patyriau daug... Teko būti karo ligoninėje ir skaityti Šventąjį Raštą Afganistano kare sužeistiems žmonėms, taip pat – šventojo Karolio Voitylos glėbyje. Beje, jo dėka pastatytas Brolių pranciškonų vienuolynas prie Kryžių kalno, tačiau vis dar pribloškia ir širdį suvirpina moterys... Prieš trejus metus Esmeralda išėjo neatsisveikinusi, paaukojusi surinktą varį tam, „kad tik Kristus greičiau ateitų!“ Kelerius metus kas savaitę ar dvi nuvykstu į Klaipėdos sąvartyno prieigas. Ten, iš dėžių suręstoje buveinėje, gyvena keturiasdešimtmetė Dainora Balsytė su Robertu Krapovicku. Dainora augo šalia Klaipėdos bažnyčios, dabar – lietuviškoje faveloje... Neseniai prieigose atsirado dar viena moteris. Kaip Jums kilo mintis pastatyti Šv. Pranciškaus onkologijos centrą, į kurį galėtų kreiptis kiekvienas diagnozę „vėžys“ išgirdęs žmogus? Manau, nepasididžiuosiu pasakęs, kad esu vienas iš daugelio Jėzaus iš Nazareto pažįstamų. Dvasininkų luomui priklausau daugiau kaip 30 metų, vis dėlto dėl dvasinių dalykų stengiuosi išlaikyti diskretišką atstumą. Kaip kad Luko evangelijoje: „Atstu stovėjo visi Jėzaus pažįstami ir moterys, jį atlydėjusios iš Galilėjos. Jos viską matė.“ (Lk 23, 49) Šiandien su keliais bičiuliais stoviu atstu nuo kryžiaus, stoviu kartu su kenčiančiomis moterimis… Patikėkite, jeigu ne viską, tai tikrai daug matau ir jaučiu. Štai kodėl ryžausi statyti dvasinės pagalbos centrą kenčiantiesiems.

Renginio „Vilties miestas“ tikslas – solidarizuotis su onkologine liga sergančiais žmonėmis. Viena jo dalių buvo drauge su dizainere Julija Janus rengta akcija. Šios rezultatas – nuotraukos, kuriose įamžinta po dvi moteris – sunkia liga serganti ir jos sesuo, draugė ar mama, vilkinčios prekių ženklo „Julia Janus“ drabužius. Ar matomi darbai plačiai nuskamba, įkvepia aukoti, dalintis? Mūsų tautiečiai yra dosnūs. Net tolimoje Australijoje gyvenančios lietuvės moterys domisi centro veikla, pagal išgalias remia. Kompozitorius ir dainų atlikėjas Edgaras Lubys sukūrė 2016 m. renginio „Vilties bėgimas“ himną „Nešk viltį“. Rusniškis Domantas Laukevičius, šilutiškis Tomas Adomaitis ir klaipėdietis Kęstutis Kvaraciejus 11 dienų baidarėmis galinėjosi su Nemuno srove. Šio žygio tikslas buvo skatinti onkologine liga sergančius žmones ir jų artimuosius nenuleisti rankų, neišmesti irklų, reikalingų sraunios upės tėkmę primenančiai ligai įveikti. Džiaugiuosi laime laiminti tokius ryžtingus vyrus, juk nuo Klaipėdos iki Druskininkų Nemunu – 500 km. Įspūdinga. Ir dizainerę Juliją Janus norėčiu pakviesti tęsti projektą, tik šį sykį – su vyrais. Naudojuosi kitų žmonių laiku, darbu ir draugyste. Teisingumas reikalauja, kad ir pats atiduočiau visą savo laiką, darbą ir šilumą kitiems. Matote daug sergančiųjų, mirštančiųjų nuo vėžio. Empatiški žmonės kito skausmą priima kaip savo. Ar tikėjimas padeda išsivalyti nuo prisisluoksniuotų emocijų? Gebėti įsijausti į sergančiojo emocinę būseną yra brandžios asmenybės, kuriai kito gyvybė yra sakrali, bruožas. Empatiškas žmogus suvokia savo atsakomybę už kito išlikimą. Empatija – pagrindinis žmogaus laisvės matmuo. Pinigai suteikia surogatinę laisvę. Gyvybės sakralumo ir laisvės sielą man dovanoja tikėjimas. Be jo būčiau panašus į svogūną, susluoksniuotą iš toksinę infekciją sukeliančių bakterijų. Spalis – kovos su krūties vėžiu mėnuo. Apie ligą, pažeidžiančią intymią, savivertei įtakos turinčią kūno dalį, moterys viešai kalba tik puse lūpų. Ar Jums yra tekę dvasiškai palaikyti šias ligones? Kokios jų istorijos įsirėžė į atmintį? Mokydamasis kunigų seminarijoje daug meldžiausi už savo būsimus parapijiečius, linkėjau jiems sveikatos, gerumo, taikos. Anuomet nemaniau, kad kada nors man su onkologine liga sergančiomis moterimis teks vykti į Jūrmalos vandens parką ir mėgautis atrakcionais. Nėra nieko prasmingiau, kaip įsiklausyti į laiko čiurlenimą šalia sunkiai sergančio ir kieno nors jau negailestingai „nurašyto“ žmogaus. Iki šiol protu nesuvokiu tikėjimo į Dievą tų moterų, kurioms buvo suskaičiuotos gyvenimo dienos... Šiandien, žvelgdamas į Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorę Aldoną Kerpytę, kuriai per 14-a metų teko kovoti su trijų skirtingų agresyvių formų vėžiu, sakau Dievui „ačiū“ už tikrą gyvenimo draugę, už suteiktą jai gyvenimo kokybę. Ką pasakytumėte toms, kurios mąsto: „Kuo man gali padėti vyras? Jis niekada nesupras, ką išgyvenu.“ Mūsų visuomenėje yra daug gajų mitų. Apie vėžį – taip pat. Teko girdėti įvairių istorijų: kai kurie vyrai išduoda savo žmonas, palieka, pabėga, bet tai – išimtys. Ne taisyklė. Šią bėdą įveiksime ją viešindami. Vyrai puikiausiai supranta, ką serganti moteris išgyvena. Sutuoktiniai yra vienas, Dievo meilės sujungtas kūnas. Vyrai kenčia, meldžiasi, aukojasi tyliai. Meilė yra integrali. Paskaitykime himną meilei: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.“ (1 Kor 13, 4–8) O dabar perskaitykite tekstą vietoj žodžio „meilė“ tardami savo vardą. Ar moterys drąsiau kreipiasi dvasinės pagalbos nei vyrai? Taip. Moterys dvasinės pagalbos kreipiasi dažniau nei vyrai. Jie atsakymų ieško internete – kai visa šeima suminga. Moterys yra kur kas drąsesnės. Tokia jų prigimtis. Vyrai – „aikštingesni“: jie kalba aikštėse, jiems reikalingos bačkos... Pastebėjau, kad vyrų draugų ratas po 40-ies metų sumažėja, o moterų draugių – plečiasi. Žmogus, kuris prašo priimti jį tokį, koks yra, nes kitoks neketina būti, man – socialiai miręs. Esame nuolatiniame santykyje, tėkmėje, virsme. Manoma: „Vėliau. Aš dar jaunas. Apie dvasinius dalykus pagalvosiu, kai būsiu kiek vyresnis. Mirties patale.“ Kodėl daugelis žmonių Dievo šauktis ima tik išgirdę sunkios ligos diagnozę? Dauguma žmonių supranta, kad jo sielos ir dvasios sveikatą lemia tai, kuo maitina kūną. Filosofas Ludwikas Feuerbachas ir Mahatma Gandhis (manau, tokių yra ir daugiau) drįso teigti, kad žmogus tampa tuo, ką valgo. Taip ir sielos bei dvasios maistas lemia kūno būklę. Valandų valandos prie televizoriaus ekrano nuvargina net stipriausius suaugusius žmones, ką ir kalbėti apie vaikus. Esame prigrūsti visokių nesąmonių, mūsų kūnai serga, tik bėda – diagnozę išgirstame praėjus dešimčiai metų. Toks ligonis retai kada šaukiasi Dievo. Dažniausiai tai daro jo artimieji. „Be maldos aš jau seniai būčiau tapęs pamišėliu“, – rašė Mahatma Gandhis. Malda yra viena iš didžiausių gyvenimo paslapčių. Kodėl ji yra tokia svarbi sergančiajam? Malda yra galingas ginklas, labai svarbi sveikam žmogui. Kodėl Mahatma Gandhis būtų tapęs pamišėliu? Pamišęs žmogus – žmogus be santykio. M. Gandhis buvo didžiavyris, šventasis. Nuodėmė naikina santykį, o būtent malda ir yra santykis, iš kurio kyla gyvybė, ji gydo. Yra daug pavyzdžių, įrodančių, kaip žmogaus fizinę būklę lemia emocinė. Kūnas kupinas išgijimo galių, tik svarbu nuraminti savo protą ir sielą. Ar malda suteikia ramybės? Kartą draugai pakvietė mane dvasiškai sustiprinti pažįstamą moterį, sergančią onkologine liga. Suteikęs Ligonių patepimo sakramentą, nutariau pakalbinti palatos kaimynę, kurios veidas liudijo didžiulę vidinę kančią. Kalbėti jai apie skausmo ir kančios prasmę būtų buvusi visiška nesąmonė. Ji norėjo, kad skausmas kuo greičiau baigtųsi... Kažkaip neįprastai paklausiau: „Kaip jautiesi?“ Po gan ilgos pauzės ji man atsakė rusišku keiksmažodžiu, šis tiksliai apibūdino ligonės būseną. Man pasidarė nejauku dėl nevykusio klausimo, o jai – dėl atsakymo. Abu nuraudome. Mačiau, kaip tirpsta ligos iškankinto veido vaškas... Emocijai atsirasti reikalingas žmogiškas arba dieviškas santykis. Štai paskaitykime šį iškalbingą Biblijos tekstą: „Jis (Viešpats) davė žmonėms ribotą dienų skaičių, bet suteikė galią visa valdyti žemėje. Jis apvilko juos jėga, panašia į savo, ir padarė juos pagal savo paveikslą.“ (Sir 17, 2–3) Ši mintis mus sustiprina. Vis dėlto – į ramybę veda kuklumas ir santūrumas. Klausiate, ar tikėjimas gydo. Tikrai nežinau, kaip tai vyksta, tačiau mokslininkų tyrimų šiuo klausimu rezultatai teigiami. Nežinau, kaip maldos galia „sunaikinami patologiniai ryšiai tarp smegenų neuronų“, tačiau ne kartą patyriau gydantį žmogaus žvilgsnį, – šis maldos galia skverbiasi į būties gelmę. Malda kuriame santykį su Dievu, nes „jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų. Juk mes jame gyvename, judame ir esame.“ (Apd 17, 28) Man tai ir yra apstus gyvenimas, aukščiausias gėris, kurį dovanoja malda. Vis dėlto ar ne pernelyg įžūlu trukdyti Dievą dėl savo rūpesčių? Dievą savo problemomis trukdo tik pagonys. Jie mėgsta daugiažodžiauti! Problemas privalome spręsti patys, nes patys jas kuriame. Tą patį galime pasakyti ir apie sprogmenų, karinės amunicijos ir ginklų sandėlius, netgi NATO bazes. Dievas jų nesaugo! Ir žemės drebėjimai nuo Dievo nepriklauso, nors pasakyta: „O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti... Nė vienas žvirblis nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios... Jūs vertesni už daugybę žvirblių.“ (Plg. Mt 10, 29–31) Mano galva, dabar tikrai neverta vardinti biblinių prieštaravimų. Jų netrūksta ir filosofijoje, pradedant antika ir baigiant moderniaisiais laikais. Kuriate dokumentinius filmus, interneto svetaines, rašote straipsnius. Kiek valandų miegate? Kaip ilsitės? Miegu 5 ar 6 valandas. Tiek man visiškai pakanka. Atsikeliu žvalus ir pailsėjęs. Mano kūnas nėra pavargęs nuo maisto. Esu vegetaras, nevartoju alkoholio, negeriu pieno, nevalgau sviesto, kiaušinių. Mano poilsio erdvė – knygos, muzika, menas, sodas ir kalnai. Ar niekada nebuvote suabejojęs pasirinktu vienuolio, dvasininko keliu? Žmogaus vertę nusako ne įsigyti daiktai, ne žinios ir ne tai, kas jis yra. Žmogus, kuris prašo priimti jį tokį, koks yra, nes kitoks neketina būti, man – socialiai miręs. Jis – gyvas, tačiau panašus į gulintį karste. Esame nuolatiniame santykyje, tėkmėje, virsme. Taigi mano abejonės dėl vienuolio pašaukimo baigėsi, kai suvokiau, kad ir mano vertę lemia mokėjimas kurti santykį su žmonėmis, gamta, savimi pačiu ir Dievu. Už šią mokyklą ypač esu dėkingas serafiškajam Asyžiaus neturtėliui šv. Pranciškui, kuris nesigėdijo kalbinti brolelių paukštelių, ir ypač mūsų laikų stigmatizuotiesiems – onkologine liga sergantiems žmonėms, nes jie man leidžia prisiliesti prie regimų Kristaus žaizdų... Čia ir dabar esu savimi, autentiškas.

Virginija MAJOROVIENĖ

Žurnalas „Moteris“

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode