Reklama 2

Nuncijus Lietuvai: „Visada norėjau tarnauti bažnyčiai“

2014 m. balandžio 14 d. Vilniaus oro uoste Lietuvos vyskupai pasitiko naująjį popiežiaus Pranciškaus atstovą mūsų šaliai – arkivyskupą Pedro Lopez Quintaną (g. 1953). Ispanų kilmės nuncijus sutiko plačiau papasakoti apie save, kunigystės bei Vatikano diplomatinės tarnystės patirtį, taip pat ir apie pirmuosius metus, praleistus mūsų krašte.

Prašau papasakoti apie savo šeimą, pirmuosius gyvenimo metus bei pašaukimą. Kas lėmė Jūsų apsisprendimą kunigystei?

Kiekvieno pašaukimo istorija yra santykio su Viešpačiu istorija. Kai vėliau žmogus peržvelgia savo gyvenimą, pastebi daugybę konkrečių būsimo kelio ženklų. Mano mama vis pasakodavo, kad, būdamas dar visai mažas, žaisdavau mišias, rengdavau procesijas aplink stalą, giedodavau sudėjęs rankutes… Prisirišimas prie liturgijos buvo labai natūralus ir labai gyvas. Su mama ir tėčiu mielai eidavau į bažnyčią, priešingai nei kiti mano broliai. Gal šitaip Dievas pamažu dėjo pamatus mano pašaukimui. Juk mes tikime, kad tiek bendrai gyvenime, o ypač kunigystėje, ne mes renkamės Dievą, o Jis mus; Jis kviečia ir ruošia visomis gyvenimo aplinkybėmis.

Atsimenu, kad gana anksti tapau Mišių patarnautoju. Man patikdavo padėti ruošti liturgiją, kuri buvo dar ikivatikaninė, nereformuota, tad trukdavo daug ilgiau. Mišios sekmadieniais vykdavo ryte, popiet, vakare… Buvau labai susijęs su parapijos gyvenimu: giedojau įvairiuose choruose, dalyvavau jaunimo veikloje. Man gyvenimas bažnyčioje buvo labai natūralus ir savas.

Žinoma, kai prasidėjo apsisprendimo metas, buvo kalbų, gal man važiuoti į vieną iš anuomet Ispanijoje veikusių mažųjų seminarijų, tačiau nejaučiau noro. Buvau labai prisirišęs prie šeimos – augome 4 broliai – nenorėjau išvažiuoti į kitą miestą, gyventi bendrabutyje.

Man pasisekė, kad papuoliau į vyskupijos koledžą, kuriam vadovavo tėvai maristai. Čia turėjau galimybę tęsti religinį ugdymą – ne vien teorinį, bet labai praktišką, nes labai iš arti mačiau pašvęstųjų žmonių gyvenimą. Vyko intensyvus maldos gyvenimas: rekolekcijos, novenos… Tai man padėjo maitinti ir išlaikyti pašaukimą, į kurį Viešpats mane kreipė.

Žinoma, paauglystės amžiuje pradėjau šiek tiek maištauti. Aš ir toliau jaučiau potraukį kunigystei, tačiau kiti mane kartais provokuodavo: „Gal viską tu įsikalbėjai.“ Kartą nusprendžiau pabandyti gyventi taip, tarsi kunigystė nebūtų mano kelias. Gal skamba beprotiškai, tačiau tai buvo mano „kovos“ su Viešpačiu laikotarpis. Ir toliau eidavau į Mišias sekmadienį, praktikavau tikėjimą, tačiau melsdamasis jaučiau viduje vykstančią kovą. Sakydavau sau: „Ne, ne, aš noriu būti normalus, turėti gyvenimą.“

Kai įstojau į universitetą, tuo metu Ispanija išgyveno sudėtingą laikotarpį – buvo paskutinieji diktatūros gyvavimo metai. Madrido universitete, kur studijavau inžineriją, teko bendrauti su įvairiais kunigais, vienuoliais. Ką tik pasibaigęs Vatikano II susirinkimas sužadino didžiulę pokyčių bangą, tačiau netrūko ir perdėjimų bei nukrypimų.

Vienas kunigas pradėjo burti grupelę jaunų žmonių, kurie švęsdavo Mišias kokio nors buto svetainėje ir pan. Aš jaučiau, kad mano gyvenimas yra kitas: išeidavau vakarais su draugais į miestą, bendravau su merginomis, labai mėgdavau šokti. Tačiau vakare grįžęs namo savęs klausdavau: jau turiu viską, bet kas iš to? Jaučiau, kad mano gyvenimas neturi didesnės prasmės. Taip galiausiai atsidūriau seminarijoje.

Kaip vertinate savo kunigystės patirtį?

Tik įstojęs į seminariją, pradėjau kurti planus: ką ir kaip darysiu, būdamas kunigu. Visada aktyviai dalyvavau parapijos gyvenime: buvau paskirtas talkinti naujai besikuriančiai parapijai, kuri steigėsi naujame miesto kvartale. Grįždavau namo tik nakvoti, parapijai skyriau visas jėgas: dirbau su jaunimu, su choru, organizavau įvairiausią veiklą, katechezes – man tai labai patiko. Klebonas buvo vyresnio amžiaus, tad leido man daryti viską, ką pasiūlydavau. Jaučiau, kad tai mano gyvenimas. Bėgant metams jaučiau, kad pagaliau galėsiu būti tuo, kuo noriu.

Tačiau dabar matau, kad mano kunigystės kelias yra nuolatinė Viešpaties mokykla, tarsi sakytų: „Nekurk savo planų, pasikliauk manimi.“ Dar prieš tapdamas diakonu įsivaizdavau, kas manęs laukia, tačiau netikėtai gavau pasiūlymą studijuoti teologiją Romoje. Laikui bėgant supratau, kad pašaukimas yra Dievo kvietimas, kvietimas tarnauti Bažnyčiai, tačiau taip, kaip Bažnyčia nori – ne mes tai nusprendžiame. Vyskupas manė, kad geriausiai galėčiau tarnauti Bažnyčiai tapdamas vyskupijos jaunimo animatoriumi – dalykas, apie kurį niekada nebūčiau pagalvojęs. Be to, norėjo paskirti ir dvasiniu vyskupijos kunigų animatoriumi: tai reikštų šiek tiek iš arčiau palydėti kunigus jų dvasiniame kelyje, ruošti rekolekcijas, konferencijas, stengtis palaikyti asmeninį santykį, prireikus padėti. Tad turėjau vykti į Romą, kad pagilinčiau dvasingumo žinias.

Atvykau į Romą, pradėjau dogminės teologijos licenciatą ir jau pradėjau ruoštis daktarato tezei, pasirinkau temą, tačiau „žmogus pasiūlo, o Dievas pasinaudoja“… Jau atsisakiau savo ankstesnės idėjos būti parapijos kunigu. Pradėjau vykdyti kitus planus, ruošti medžiagą studijoms, galvoti, kaip sukviesiu kunigus ir t. t., tačiau po poros dienų mane pasiekė nauja žinia. Buvau pakviestas įsitraukti į diplomatinę Šventojo Sosto tarnybą.

Kaip klostėsi Jūsų diplomatinė karjera? Ką Jums reiškia būti nuncijumi?

Man tai buvo visiškai neįsivaizduojamas dalykas. Sakiau sau: „Viešpatie, juokauji su manimi. Esu žmogus, prisirišęs prie šeimos, prie gimtinės, norėjau būti paprastu kunigu, grįžti į savo vyskupiją, o Tu prašai manęs visa tai palikti? Aš, kuris visai nemėgstu keliauti, nori, kad keliaučiau?“ Man tai buvo rimta krizė, trukusi kurį laiką. Paskui pradėjau galvoti, jog visada norėjau tarnauti Bažnyčiai, bet ne taip, kaip tai įsivaizduoju, bet taip, kaip Bažnyčia nori. Buvau įsitikinęs, kad Viešpats kalba per Bažnyčią. Man atrodė absurdas galvoti, jog Viešpats kalba man tiesiogiai. Žinoma, Viešpats kalba mano širdyje, tačiau tą balsą turiu perfiltruoti per Bažnyčios balsą. Elgtis kaip Marija, kuri sakė: „Teesi, kaip nori tu.“ Tad priėmiau šią Bažnyčios valią kaip Dievo valią.

Turiu pasakyti, kad man nebuvo lengva: ne aš pasirinkau šį darbą, pats niekada nebūčiau apie tai pagalvojęs, tačiau maniau, jeigu manęs prašo, turiu duoti viską, ką galiu, skirti tam visas jėgas. Ir štai diplomatinėje tarnyboje praleidau jau 35 metus.

Kai buvau pakviestas į Dip­lo­ma­ti­jos akademiją, dar nebuvau tapęs kunigu, nors paprastai ten priimami tik kunigai. Vėliau vyskupas man pasakojo, kad kai Vatikano atstovas jo paklausė, ar neprieštarautų, jeigu jo vyskupijos kunigas, studijuojantis Romoje, pereitų į diplomatinę tarnybą, jis pagalvojo: „Neturiu jokio kunigo Romoje.“ Kai paminėjo mano vardą, paaiškėjo, kad dar nesu kunigas ir taip galiausiai priėmiau šventimus iš Jono Pauliaus II rankų, kad galėčiau iškart įstoti į akademiją.

Kai baigiau diplomatines studijas ir apsigyniau teisės daktaratą, iškart išvykau į Madagaskarą. Atsidūriau kitame pasaulio krašte. Mano tėvai klausinėjo: „Vaikeli, kur tu ten papuolei?“ Aš visada vadovavausi idėja: ten, kur esi, dovanokis šimtu procentų. Paprastai diplomatas praleidžia vienoje šalyje tik keletą metų, tačiau sakiau sau: „Negalvok, kad esi čia tik laikinai; gyvenk ir dirbk taip, tarsi būsi čia visą gyvenimą.“ Stengiausi pasinerti į vietos kultūrą, pramokti kalbos, pažinti kraštą. Kiti sakė: kam taip stengtis, netrukus išvažiuosi… Tačiau man tai teikė daug džiaugsmo. Man patiko tai, kad Madagaskare nunciatūra yra nedideliame kaimelyje, kur veikia katalikų parapija. Viešpats suteikė man mažą džiaugsmą: „Atsisakei dėl manęs savo svajonių, o aš tau duosiu progą būti parapijos kunigu.“ Savaitgaliais toje parapijoje pradėjau organizuoti katechezę jaunimui, Šv. Vincento Pauliečio draugiją, šeimas, buvo daug atsivertimų, krikštų, – net protestantų ar vietinės religijos išpažinėjų. Su dideliu džiaugsmu savaitgaliais, užuot važiavęs prasiblaškyti, skyriau visą savo laiką parapijai. Vietiniai kalba malgašo kalba, kurios šiek tiek pramokau, tačiau dauguma mokėjo ir prancūziškai. Dauguma žmonių buvo paprasti kaimo gyventojai iš gana skurdžių kvartalų. Man tai buvo nuostabi patirtis. Ji pasikartojo daugelyje kitų šalių, bent jau iki tampant nuncijumi, kol dar buvau žemesnio rango nunciatūros bendradarbis.

Pavyzdžiui, Indijoje nunciatūra turėjo didžiulę bažnyčią, kurioje sielovados rūpestis buvo skirtas Indijoje gyvenantiems užsieniečiams. Aš patarnaudavau prancūzakalbiams ir italams katalikams. Buvo įdomu tai, kad prie mūsų glaudėsi ir nemaža korėjiečių bendruomenė. Jie atvykdavo į Mišias pas mus, o per išpažintį naudodavau dvikalbį nuodėmių ir atgailos sąrašą, kurį man buvo paruošęs pažįstamas kunigas. Žmogus parodydavo ranka, kokią nuodėmę iš sąrašo yra padaręs ir kiek kartų, o aš jam – kokias maldas ir kiek kartų sukalbėti… Buvo labai originalus dalykas, bet reikėjo rasti išeitį.

Minėjote, kokie svarbūs pašaukimui buvo tėvai. Kas dar formavo Jūsų dvasinį gyvenimą?

Abu tėvai jautė didelį pamaldumą Karmelio Dievo Motinai. Tad mano dvasingumas yra labiau karmelitiškas: šv. Teresės Avilietės ir šv. Kryžiaus Jono dvasingumas. Didelį postūmį stengtis įžvelgti Dievo vedimą man davė ypač dvi knygos – atsimenu dar ir dabar, kaip ir kur perskaičiau Kūdikėlio Jėzaus Teresės „Vienos sielos istoriją“. Man buvo gal 14 ar15 metų, ir knyga mane palietė labai stipriai. Ypač Teresėlės patirtis, kaip ji pajuto pašaukimą, kaip ieškojo savo vietos Bažnyčioje… O antroji knyga, – stebėtina, nes šiandien ji rečiau imama į rankas – buvo šv. Kempiečio „Kristaus sekimas“. Niekas man jų nerekomendavo, šias knygas tiesiog radau. Panašiai, kaip šv. Ignacas sirgdamas pradėjo skaityti šventųjų gyvenimus ir tai pakeitė jo istoriją.

Kitas svarbus įvykis nutiko, kai man buvo 16 metų. Atlikau dvasines rekolekcijas – pirmą kartą pats už jas susimokėjau. Kiekvienais metais rekolekcijos vykdavo mokykloje, bet mus šįkart išsiuntė į kitą miestą, prieš tai davę galimybę padirbėti. Pamenu, jau spaudžiant šalčiams, rovėme burokus. Man buvo labai svarbus šis faktas, kad atšiauriomis sąlygomis turėjau dirbti laukuose, žinodamas, jog šios pastangos yra galimybė susimokėti už dalyvavimą rekolekcijose. Tad dalyvavau jose su kur kas didesniu susidomėjimu, nes man jos kainavo! Kalbėtojas buvo labai puikus. Pamenu, kad nusipirkau ta proga nedidelį kryželį, kurį vėliau visada turėjau su savimi. Jis lydėjo mane per seminarijos metus ir kaskart primindavo svarbiausius gyvenimo pasirinkimus. Tokie momentai paženklina gyvenimą.

Tačiau netapote karmelitu…

Netapau. Nors tik per plauką. Man labai patiko karmelitų abitai, tačiau tuo metu jie kaip tik buvo nusprendę jų nebenešioti. Tada sakiau sau, nieko nebus, jeigu nenešioja abitų… Nežinau, kiek rimtas tas motyvas, tačiau ir šiuo atveju mačiau Viešpaties ranką, atrodo, jis turėjo kitų planų. Antraip, gal nebūčiau šiandien čia su jumis.

Dažnai pastebiu, kad visi mano gyvenimo įvykiai vėliau labai pravertė tarnystėje, kurią vykdžiau. Pavyzdžiui, kova tarp troškimo likti pasaulyje, leisti laiką su draugais, eiti šokti… man labai pravertė – aš galiu kitaip žiūrėti į pasaulį, labiau jį suprasti. Tai nebuvo laiko gaišimas. Kiti sako: prarasti metai, būtum anksčiau patekęs į seminariją… Ne, viskas man pravertė. Ir diplomatinėje tarnyboje, pavyzdžiui, Madagaskare labai pravertė inžinerinės žinios. Kai prasidėjo IT proveržis, dirbau Vatikano valstybės sekretoriate – buvau tarp pionierių, kurie rūpinosi įdiegti naujausias technologijas kurijos biuruose.

Žvelgiant į Jono Pauliaus II gyvenimą labai akivaizdu, kad jo jaunų dienų patirtis, pavyzdžiui, teatre arba draugystė su sužadėtine, jam padėjo geriau suprasti jaunus žmones, poros gyvenimą, santuokinės meilės plotmę. Matome, kad Viešpats paruošia. Labai svarbu, mano galva, pašaukimo kelyje mokėti leistis vedamiems, nepretenduoti būti savo gyvenimo šeimininku. Dažnai girdime Dievo balsą, bet turime pretenzijų patys formuoti savo gyvenimą. Dievas leidžia pereiti per įvairias gyvenimo situacijas, kad paskui galėtume geriau tarnauti ten, kur jis nori. Kartais ieškome savo vietos: aš galėčiau geriausiai tarnauti čia arba ten… Man labiau patinka šita… Ne. Viešpats nori, kad patirtum šį dalyką, nes gal turi planą tau. Turi šią auką priimti.

Minėjote, kad Jus maitina karmelitiškasis dvasingumas. Koks Jūsų santykis su dvasinėmis šeimomis ir bendruomenėmis Bažnyčioje?

Kadangi norėjau būti kunigas, visada maniau, kad vyskupijos kunigas turi būti visų ganytojas. Tad ir pažinti įvairius dvasingumus. Nors konkretus dvasingumas gali gaivinti jo vidinį tikėjimo gyvenimą – ir man tai yra karmelitiškasis dvasingumas – diecezinis kunigas turėtų mylėti visus ir neišskirti nė vieno. Man atrodo, jei priklausai kokiai nors bendruomenei, tada šiek tiek atsiriboji nuo kitų.

Dar plačiau žiūrint, kunigas neturi rodyti savo politinių, visuomeninių pažiūrų – jis turi būti ir socialdemokratų, ir liberalų, ir konservatorių ganytojas… Priešingu atveju, kiti gali jaustis šiek tiek atstumti.

Aš nemažai bendravau su cha­riz­matikais, dalyvavau jų pamaldose, Opus Deikonferencijose – labai juos mėgstu, pažįstu fokoliarus, Comunione e Liberazione… Bendradarbiauju su visais, tačiau mano dvasingumas yra būti dieceziniu kunigu.

Prieš man tampant diakonu, mano dvasinis vadovas buvo didis dvasinis mokytojas, daug rašęs apie diecezinio kunigo dvasingumą. Jis labai pabrėžė atvirą širdį, buvimą visų ganytoju. Reikia gebėti įvertinti ir gal patarti, koks dvasingumas ar judėjimas geriausiai tinka konkrečiam žmogui, jei kas nors kreipiasi patarimo. Pavyzdžiui, apsilankęs viename Indijos regione, vėliau susisiekiau su fokoliarais ir pasakiau jiems: ten laukia jūsų, ne kitų – žmonės turi tokių polinkių, kuriems labai praverstų jūsų dvasingumas.

Paėmiau šiek tiek iš visų, nes kiekvienas turi savo specifiką. Todėl Madagaskare įkūriau Šv. Vincento Pauliečio draugiją, ne kitą – nes ten aplink bažnyčią būrėsi pasauliečiai, kurie norėjo padėti vargšams. Mano klebonas bendravo su Marijos legionu, tad kažkada įkūriau ir juos… Viešpats man davė galimybę būti labai atviram visiems. Būti su visais ir kartu gebėti bet kuriam judėjimui nurodyti kokį trūkumą, kurį pastebiu.

Prieš metus gyvenimo kelias atvedė Jus į Lietuvą. Kaip jaučiatės čia? Su kuo jau spėjote susipažinti? Kokie įspūdžiai stipriausi?

Jaučiuosi puikiai! Šie metai buvo itin turiningi. Ne kartą pagalvodavau, kaip keista, prabėgo dar tik metai, o atrodo, kad jau visą gyvenimą esu čia. Buvo tiek susitikimų, pažinau tiek daug asmenų ir dalykų, jog atrodo neįmanoma. Daug keliavau po visas tris šalis: Lietuvą, Latviją ir Estiją, geriau supažinau su Bažnyčios ir šalių gyvenimu. Man tai labai įdomu. Galiu pasakyti, kad gyvenimas čia yra lengvas. Nors nemoku kalbos, matau, kad žmonės čia labai svetingi ir dosnūs.

Man buvo labai gera pabendrauti tiek su paprastais žmonėmis, tiek ir su svarbiomis asmenybėmis, pradedant prezidente Dalia Grybauskaite, premjeru Algirdu Butkevičiumi. Didžiulį įspūdį padarė prof. Vytauto Landsbergio asmenybė. Susipažinau su meno ir kultūros žmonėmis. Su vyskupais mus sieja broliškas ryšys.

Stipriausią įspūdį man daro dalykas, kuris visada krenta į akis ir žadina smalsumą, tai pastebimas žmonių, net ir jaunų, tautiškumas – gerąja prasme. Pasididžiavimas būti lietuviu. Ispanijoje yra visai kitaip – dėl regionalizmo, vadinamo ir nacionalizmu, tarsi neegzistuoja priklausymo vienai šaliai jausmas. O čia tas prieraišumas labai ryškus. Matyti, kad žmonės jaučia pasididžiavimą. Jie nesijaučia nei mažesni ar prastesni už kitus, nei geresni. Tiesiog pažįsta savo šaknis, istoriją. Lietuviai turi teisę didžiuotis savo istorija, ji buvo labai skausminga, bet tai jų istorija, ir jie gali didžiuotis ja.

Mes, ispanai, esame atviresni, nesakau, kad svetingesni, bet atviresni. Lietuvių pirmasis kontaktas paprastai būna santūresnis, paskui jie parodo didelį svetingumą. Mes esame ir triukšmingesni. Mano sesuo, neseniai lankydamasi Lietuvoje, stipriai tai pajuto: sako, kai mes kalbamės, girdisi iki Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. O čia eini per miestą, ir keista, atrodo, tarsi žmonių nebūtų.

Neseniai mūsų šalies vyskupai susitiko su popiežiumi Pranciškumi, kuris nurodė sielovados gaires Bažnyčiai Lietuvoje. Kas jums atrodo svarbiausia?

Susitikimas buvo itin gražus, popiežius Pranciškus kalbėjo labai aiškiai – pasakė puikią kalbą Lietuvos vyskupams. Pirmiausia jis su didele pagarba priminė liudijimą, kurį Lietuvos Bažnyčia davė sovietinio persekiojimo laikais. Paskui nurodė konkrečias gaires šiandienai, pabrėždamas tam tikrus skubiai spręstinus dalykus. Galiu pasakyti, kad neturiu ką pridėti, nebent rekomenduoti ne tik vyskupams, bet ir pasauliečiams bei visiems dar kartą perskaityti, o paskui ir įgyvendinti aspektus, kuriuos pabrėžė Šventasis Tėvas.

Bažnyčia visada kuriama, niekada negalime pasakyti, kad ji jau atbaigta. Nenoriu palengvinti jums užduoties: eikite ir perskaitykite popiežiaus žodžius, kuriais jis giria Lietuvos Bažnyčią, bet ir primena tam tikrus svarbius dalykus.

Koks, Jūsų galva, svarbiausias šiandienos Bažnyčios indėlis mūsų šalies visuomenės gyvenime?

Manau, kad pirmiausia Bažnyčia turi būti ištikima pati sau. Jos misija – liudyti amžinąsias vertybes, išliekančias vertybes, Evangelijos vertybes visuomenėje. Tai, kuo buvo Bažnyčia sunkiais laikais, kai sugebėjo pati išlikti ir padėjo žmonėms išlaikyti tikėjimą, taip pat ir savo tapatybę. Lietuvos Bažnyčios privalumas dar ir tas, kad sovietinio režimo laikais ji buvo jėga, gynusi ne vien tikėjimą, bet ir lietuvių tapatybę: kalbą, kultūrą, tradicijas. Bažnyčia čia buvo pirmose linijose.

Labai džiaugiausi, kad Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, kalbėdamas Seime Kovo 11-osios šventės proga priminė tai. Bažnyčia ir toliau turi to siekti. Turi padėti lietuviams būti ištikimiems savo tapatybei. Lietuvis turi žinoti, kad istoriškai negalima atskirti kultūros ir tikėjimo, nes jie abu visada buvo labai artimi – ir visada buvo Lietuvos stiprybė. Bažnyčia turi ir toliau tai priminti bei užtikrinti.

Ką palinkėtumėte Lietuvos žmonėms, šiais metais švenčiantiems nepriklausomybės atkūrimo 25-metį? Koks, Jūsų manymu, yra lietuvių indėlis kuriant šiuolaikinę Europą?

Linkiu lietuvių tautai niekada nepamiršti savo tapatybės ir vertybių. Linkiu nemėgdžioti kitų ir negalvoti, kad kiti yra geresni. Lietuvis turi išmokti vertinti tai, kas jis yra. Nes yra vertingas, jam nieko netrūksta.

Lietuvių tauta turi priminti visiems, kad būtent tai, kas ji yra, padėjo jai išgyventi labai sunkiomis sąlygomis. Būdama maža tauta, sugebėjo išlikti daug gausesnių lenkų, rusų ar vokiečių tautų kaimynystėje. Šitai ji gali dovanoti Europai – ne galvoti, kad turi panašėti į prancūzus ar vokiečius. Jos įnašas – nesistengti ištirpti europietiškume. Europos turtas yra jos įvairovė. Lietuviai yra dar vienas akmenėlis Europos mozaikoje – tad negali pakeisti savo spalvos. Europos brangakmenis bus gražus, jei kiekvienas jos komponentas išlaikys savo grožį, antraip taps amorfiškas. Skaičiai nėra tokie svarbūs. Lietuviai turi ką duoti, žinoma, visada galima ir priimti, mokytis iš kitų, tačiau jūsų indėlis – būti autentiškiems.

Kalbino Saulena ŽIUGŽDAITĖ

Žurnalas „Kelionė su Bernardinai.lt“

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode