Reklama 2

Mirusių tikinčiųjų minėjimas – Vėlinės (teminis puslapis „Dvasios papėdėje“)

Homilija

Šią dieną atsimename mirusiuosius; galvojame ir apie mirtį… Tai labai rimtas klausimas. Mėginant į jį atsakyti, nepakanka paviršutiniškai pasinaudoti jau kažkieno parengtomis frazėmis, nes paprastai, kalbėdami apie mirusius, visų pirma prisimename savo artimuosius, brangius asmenis, apleidusius šį pasaulį ir vis dar tebeužimančius vietą mūsų širdyje. Tėvai ir motinos rauda, prisiminę savo mirusius vaikus, žmonos, likusios be vyrų, vyrai, palaidoję žmonas, jaunuoliai, praradę savo meilę, vaikai, prisimenantys išėjusius į amžinybę tėvus… Kiek skausmo, kiek vienatvės, kiek dramų… ir nuolatinis klausimas: „Kodėl?“

 

Dėl to mums visiems reikia tikėjimo, stiprybės, drąsos ir ramybės…

Kalbant apie mirusius, meldžiantis už juos iškyla dar viena proga įprasminti tą svarbią akimirką.

Nenorėdami vengti šios problemos privalome susimąstyti apie savo mirtį. Paprastai galvoti ir kalbėti apie kitų mirtį, nežiūrint galimo liūdesio, pakankamai lengva. Mums, tačiau, reikia būti garbingiems, išdrįsti atsimerkti ir pažvelgti į akis savajai mirčiai.

Vis dėlto pokalbis apie mirtį neturi nuliūdinti tikinčio žmogaus, bet priešingai: subrandinti, išmokyti gyventi, teisingai vertinti gyvenimo įvykius, suteikti daugiau reikšmės savo gyvenime tikėjimui ir maldai, kad būtinybę apleisti šį pasaulį priimtume su garbingu, rimtu ir atsakingu krikščionišku požiūriu. Privalome keliauti per šį gyvenimą, kuris atsiveria į amžinybę, atviromis akimis.

Esame kviečiami švęsti Velykų slėpinį – tai šviesos, džiaugsmo, ramybės ir gyvenimo šventimas. Juk mes nuolatos švenčiame velykinį Kristaus slėpinį: kaip Kristus mirė ir prisikėlė ir gyvena per amžius, taip ir mirusieji mirtimi tampa Kristaus prisikėlimo ir Jo amžinojo gyvenimo dalininkais.

„Teneišsigąsta jūsų širdys ir teneliūdi, – sako mums Jėzus. – Einu jums vietos paruošti, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš.“

Tada mes galime suprasti, kad mirtis neatima gyvenimo, galime kalbėti apie perkeitimą, o žodžiai apie amžinąją buveinę įgyja kitokią prasmę. Viskas yra kur kas paprasčiau: šį gyvenimą ėję su Kristumi, Jį atrandame ir amžinybėje. Jame yra visa mūsų meilė, laimė ir ramybė. Jame yra ir visos mūsų viltys.

Reikia tik būti kartu su Juo… dabar ir amžinai.

Mons. Adolfas GRUŠAS

Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode