Reklama 2

Pašaukti į šventumą

Jeigu TV laidoje pradėtum kalbėti apie šventumą, tikriausiai daugelis perjungtų kitą kanalą, kur būtų kalbama apie sportą, kriminalus ar madas. Dauguma tikinčiųjų beveik nemąsto būti šventais, nes jiems atrodo, kad šventumas skirtas tik išrinktiesiems, kaip šv. Pranciškus, šv. Teresė ir kiti šventieji.

Apaštalas Jonas Apreiškimo knygoje pasakoja apie milžinišką minią, atėjusią iš didžio sielvarto ir išbaltinusią savo apsiaustus Avinėlio kraujyje. Ši minia susibūrusi aplink Dievo sostą ir skambiais balsais šlovina Dievą ir Avinėlį: „Šlovė už išgelbėjimą mūsų Dievui, sėdinčiam soste, ir Avinėliui“ (Apr 7).

Lapkričio 1 – oji diena yra labai brangi, nes ji tiesiog verčia mus atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių, pramogų ar televizijos ir dvasia keliauti tenai, kur nukeliavo patys brangiausi mūsų žmonės – seneliai, tėvai, gal broliai, seserys ar vaikai.

Lapkričio 1 – oji beldžiasi į mūsų sąmonę su pačiu svarbiausiu klausimu: kokia žmogaus gyvenimo prasmė? Kokia prasmė skubėti, kaupti gėrybes, dėl kažko sielotis, jei vieną dieną užklups negailestinga žinia apie neišvengiamą mirtį, kai gydytojai diagnozuos vėžį ar kitą sunkią ligą.

Visų šventųjų šventės proga, pagerbiame ne pavienius šventuosius, bet tą milžinišką šventųjų minią, apie kurią kalba Apreiškimo knyga. Ši šventė atkreipia mūsų dėmesį į galutinę gyvenimo stotelę, į kurią mes visi keliaujame. Ją galima pasiekti, kaip kalbama Apreiškimo knygoje, išbaltinant savo apsiaustą Avinėlio kraujyje, tai yra, pasinaudojant Jėzaus Kristaus už mus išlieto kraujo kaina.

Lapkričio 1 – oji diena primena, kad mes visi esame pašaukti būti šventi. Įsidėmėkime - visi! Šventojo Rašto Kunigų knygoje skaitome: „VIEŠPATS kalbėjo Mozei, tardamas: „Kalbėk visai izraeliečių bendrijai ir sakyk jiems: 'Būkite šventi, nes aš, VIEŠPATS, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19,2). Jėzus ragino panašiai: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5,48). Aplink Dievo sostą susibūrę žmonės nelaikė Dievą pašaliečiu, bet, gyvendami žemėje, tikėjimu priėmė Jį į savo gyvenimą ir bandė keliauti drauge su Juo.

Jeigu šį sekmadienį švęstume ne Visų šventųjų šventę, bet trisdešimtąjį eilinį metų sekmadienį, Mišių Dievo žodis būtų priminęs apie į laisvę vedamai Izraelio tautai duotą Dievo Įstatymą, kurį vadiname Dekalogu. Jėzus patvirtino, kad Dekaloge pirmasis ir svarbiausias yra meilės įstatymas. Reikia mylėti Dievą labiau už viską, o kiekvieną žmogų - kaip save patį. Šitas meilės Įstatymas veda žmogų į tikrą laisvę ir kartu į šventumą.

Todėl kelią į šventumą labai lengva suvokti ir apibrėžti. Tai meilės kelias. Mylėk Dievą, mylėk Dievo sukurtą pasaulį, mylėk žmones ir būsi šventas.

Praktikuoti meilę nėra lengva, kaip tai galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Mūsų dienomis populiarus liberalizmas visą dėmesį skiria tik sau. Kiekvienas gina savo teises, kiekvienas mano turįs tiesos monopolį ir kiekvienas pasiruošęs lipti per kitų galvas, kad tik jam būtų gera šiame pasaulyje. Šitaip suprantamas liberalizmas augina egoizmą, susvetimėjimą ir nepalieka vietos meilei kitam žmogui.

Mylėti Dievą – tai dažnai save paklausti: ar elgiuosi taip, kaip Dievas iš manęs nori. Mylėti Dievą – tai neužmiršti, ką sako Jėzus: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime (Jn 14,23).

Meilės keliu eina ne tie žmonės, kurie myli tik tuos, iš kurių tikisi kokios nors naudos. Jėzus sakė, kad panašiai mylėti gali ir pagonys. Tikroji meilė pastebi pačius silpniausius ir labiausiai mūsų dėmesio laukiančius žmones. Dėl to Jėzus labiausiai rūpinosi vargšais, ligoniais, apsėstaisiais ir nusidėjėliais. Popiežius Pranciškus kiekviena proga nesiliauja skatinęs neužmiršti pačių silpniausiųjų mūsų brolių.

Meilės Įstatymas reikalauja mylėti ne tik Dievą ir žmones, bet gerbti ir Dievo kūrybą – gamtą. Kas ją gerbia, tas ją tausoja, nešiukšlina, bet gražina. Popiežius neseniai parašė labai aktualią encikliką „Laudato si“ apie tai, kaip reikia branginti Dievo mums padovanotą žemę ir neužmiršti, kad po mūsų taip pat gyvens žmonės, kuriems turime palikti ne atliekų sąvartynus, bet gražią ir maitinančią žemę.

Visų šventųjų šventėje pamąstykime apie meilės kelią, kuriuo jie ėjo ir kuriuo eiti esame pašaukti mes visi. Mišiose prašykime, kad Dievas būtų mums gailestingas, kur stokojome tikros meilės.

Arkivysk. Sig. Tamkevičius


Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode