Reklama 2

Balsai Sinode ne teisti, o gelbėti; matyti pasaulio įvairovę

Vienas iš Sinodo tėvų yra HervéJanson, Mažųjų Jėzaus brolių kongregacijos vyresnysis. Jo atvejis iš kitų išsiskiria tuo, kad jis yra vienintelis Sinodo tėvas, turintis balso teisę, bet nesantis kunigas ar vyskupas. Jis buvo deleguotas, kartu su devyniais kitais, kaip vienuolinių kongregacijų ir pašvęstojo gyvenimo bendruomenių atstovas.

Aš esu paprastas brolis, koordinatorius religinės bendruomenės, tarptautinės, bet labai kuklios, turinčios mažiau nei du šimtus brolių: Mažųjų Jėzaus brolių, įkvėptų palaimintojo Charles de Foucauld pavyzdžio, - Sinodo salėje prisistatė HervéJanson, kurio pilną pranešimo tekstą paskelbė žurnalo „Commonweal“ interneto portalas.

Mažieji Jėzaus broliai savo misiją ir pašaukimą įgyvendina per paprastą gyvenimą šalia kitų, tai apaštalavimas ne tiek žodžiu, kiek draugyste kasdienybėje.

Mes gyvename tarp žmonių, jų kaimynystėje, petys į petį su labai paprastomis šeimomis, kurios dažnai stengiasi, kaip tik išgali, gyventi ir rūpintis savo vaikais, - kalbėjo Janson ir tęsė: - mes matome daug šeimų, kurios man yra šventumo pavyzdžiai: jos mus pasitiks (Dangaus) karalystėje! Ir kartais kenčiu dėlto, ką mūsų motina Bažnyčia užkrauna ant jų pečių nešulius, kurių mes matys nepakeltume, kaip yra pasakęs Jėzus fariziejams. Yra daug moterų ir vyrų, kurie kenčia būdami atmesti savo ganytojų.

HervéJanson kalbėjo apie įvairias sielovadines situacijas, su kuriomis jis susidūrė, į kurias reikia atsiliepti: moteris krikščiones Kamerūne, kurios tampa viena iš kelių musulmono vyro žmonų; krikščionių šeimą Belgijoje, kurių viena dukra lesbietė, gyvenanti su kita moterimi ir turinti dirbtinio apvaisinimo būdu pradėtą vaiką.

Jei Bažnyčia yra šeima, kaip ji turi reaguoti, priimti visus tuos žmones, moteris ar vyrus, dažnai bejėgius, abejojančius, tamsoje, atmestus. Kokį artumą jiems turi parodyti? Kaip palydėti? Kaip jaustųsi Jėzus ir ką jis padarytų mūsų vietoje, kaip kad nuolatos klausė palaimintasis Charles de Foucault.

Pasak HervéJanson, išsiskyręs ar iš naujo susituokęs, homoseksualus, poligamiškos šeimos narys – visi jie yra Jėzaus broliai ir seserys, mūsų šeima, visiems reikia svetingumo, švelnumo, atvirų durų. Jis priminė paties Jėzaus žodžius – jis atėjo ne dėl sveikų, o dėl sergančių; ne teisti, o išgelbėti.

*

Vatikano radijui suteiktame interviu vyskupas iš Japonijos Juozapas TakamiMitsuaki dar kartą primena, kad europiečiams svarbiausios temos nebūtinai yra svarbiausios kitų kontinentų ganytojams. Pavyzdžiui, afrikiečių ganytojai ne kartą yra užsiminę, kad poligamijos problema jiems svaresnė, nei Eucharistijos suteikimo išsiskyrusiems klausimas. Sinodas apie šeimą turi aprėpti visą katalikiško pasaulio įvairovę.

Sinode daug kalbama apie šeimą, apie krikščionišką šeimą ir tai puiku. Bet yra daug nekrikščionių šeimų, kurios neturi tikėjimo, bet gyvena labai sąžiningai. Ar Bažnyčia nežvelgia į nekrikščionių šeimas tarsi iš aušto, ar tai ne egocentriška? Reikia, kad Bažnyčia nustatytų lygų santykį su visomis šeimomis, mums tai svarbu, - interviu sakė vyskupas japonas.

Pasak jo, Sinodo pokalbiuose dažnai kalbama remiantis prielaida, kad dauguma tautos arba dauguma šeimos narių yra krikščionys, kad santuoka tarp pakrikštytojo ir nepakrikštytojo nėra pasikartojanti problema. Bet Japonijoje, kurioje krikščionys sudaro tik 0,35 procento visų gyventojų, absoliuti dauguma santuokų, apie 80 procentų, sudaroma su asmeniu, kuris neišpažįsta tos pačios religijos. Šiame kontekste yra svarbu, kad Bažnyčia save paklaustų apie tai, kas yra krikščioniškas židinys. Vienas iš didžiausių sunkumų krikščionių šeimoms Japonijoje yra tikėjimo perdavimas ir ugdymas pagal tikėjimą. Kaip minėta, dėl to, kad santuokos yra mišrios, kita vertus, dėl pačios visuomenės pobūdžio: pavyzdžiui, šiuolaikiniame mieste gyvenanti šeima paprasčiausiai sunkiai suranda laiko susitikti, pasikalbėti ir pasidalinti, žmonių mentalitete dominuoja vartotojiškumas ir individualizmas. Suaugusiųjų laiką suvalgo darbas, o vaikų – intensyvios užklasinės veiklos, nesusijusios su Bažnyčia. Be to, senstant dabartinei katalikų kartai, katalikų bendruomenė jaunimo akyse atrodo tarsi trečiojo gyvenimo amžiaus klubas. Kaip tokiame kontekste, kokia kalba kalbėti ir palydėti į asmeninį santykį su Jėzumi Kristumi? Dar kita problema – pusę Japonijoje gyvenančių katalikų yra atvykėliai, virš 400 000, kalbantys kitomis kalbomis, iš kitų kultūrų. Kaip jais tinkamai pasirūpinti, palydėti?

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode