Reklama 2

Dievo artumo džiaugsmas

Evangelistas Lukas pasakoja angelo atneštą žinią Marijai apie Dievo Sūnaus įsikūnijimą. Apsireiškęs Marijai angelas paskelbia Dievo planą, kad ji pradės ir pagimdys Aukščiausiojo Sūnų, kurio viešpatavimui nebus galo (Lk 1,26-38). Marija nesupranta kaip visa tai įvyks ir dėl to yra sumišusi, bet angelo nuraminta ištaria „taip“. Ji jaučiasi esanti Viešpaties tarnaitė ir pasiryžusi padaryti visa, ko Dievas iš jos panorės. Marija ne viską suprato, kaip tai įvyks, bet nė kiek nesuabejojo priimti Dievo sprendimą.

 

Mūsų gyvenime taip pat ne visada yra aišku, kodėl Dievas veda mus vienokiais ar kitokiais keliais. Kartais būname pasimetę ir mums atrodo, kad Dievas beveik mus pamiršo. Labai svarbu, kad niekada Dievui nieko neatsakytume.

Apreiškimo metu Marija iš angelo sužino, jog jos giminaitė Elzbieta senatvėje pradėjo vaikelį ir jau šeštas mėnuo, kaip ji yra nėščia. Ši žinia turėjo padrąsinti Mariją, kad Dievui nėra negalimų dalykų ir vienu iš jų bus Šventosios Dvasios veikimu pradėtas jos Sūnelis.

Evangelistas Lukas toliau pasakoja kaip Marija iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą, kuriame gyveno Elzbieta. Evangelistas pažymi tik vieną detalę: „Marija skubiai iškeliavo“. Kodėl Marija skubėjo? Evangelijoje niekur kitur nerasime priminimo apie Marijos skubėjimą, o čia primenama. Gal Marijos tėvai, pastebėję savo dukrelės nėštumą, patarė jai kurį laiką pagyventi pas tolimą giminaitę. Turėkime mintyje kad anuomet nesusituokusi ir kūdikio besilaukianti jauna mergaitė žmonių akyse buvo laikoma nusikaltėle. Paslaptis, sutrikimas. Gal Mariją vertė skubėti noras padėti kūdikio besilaukiančiai giminaitei? Veikiausiai skubėjimo priežastimi buvo džiaugsmas, kai Marija pasijuto esanti nėščia ir tuo džiaugsmu norėjo pasidalinti su ta, kuri taip pat buvo patyrusi išskirtinę Dievo malonę. Apie šį džiaugsmą liudija apsilankymo metu pasakyti Marijos žodžiai: „Mano siela šlovina Viešpatį, mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju. Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas“ (Lk 1, 47-49).

Elzbieta nemažiau yra laiminga. Išvydusi Mariją ji balsiai sušunka: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius. Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane!? Vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose“. Džiaugiasi Marija, džiaugiasi Elzbieta ir net kūdikis, būsimasis Jėzaus kelio tiesėjas, taip pat džiaugiasi. Švento Rašto tyrinėtojai vieningai sutaria, kad kūdikio džiaugsmo priežastis buvo susitikimas su Dievo Sūnumi ir šio susitikimo metu patirta Dievo malonė.

Marijos apsilankymo pas Elzbieta istorija aiškiai kalba apie tai, kad žmogus, sutikdamas Dievą ir patirdamas jo malonę, visuomet išgyvena didelį džiaugsmą. Tikintis į Dievą žmogus negali būti nusiminęs. Niūrus gali būti tik demonas, kuris savo puikybe ir pasipriešinimu Dievui tarp savęs ir Dievo atvėrė bedugnę. Jis atsidūrė toli nuo Dievo ir jame negali būti nė kruopelytės džiaugsmo. Panaši neperžengiama bedugnė atsiveria, jei žmogus miršta neapgailėjęs savo sunkių nuodėmių. Dėl to mes meldžiamės: „Nuo netikėtos mirties, gelbėk mus Viešpatie! Laiminga mirtis yra tuomet, kai žmogus puola į Gailestingojo Dievo rankas.

Yra daug atvejų, kai mes, tikintieji žmonės, išgyvename Dievo artumą. Priimdami Susitaikinimo sakramentą, mes išgyvename Dievo artumą ir pradžiungame: Dievas man viską atleido!

Dalyvaudami nekruvinoje Kristaus aukoje, Mišiose, kai pats Viešpats nužengia ir apsigyvena po duonos ir vyno pavidalais, mes dar labiau išgyvename Dievo artumą ir mūsų širdys prisipildo džiaugsmo. Ypač Dievo artumą išgyvename priimdami Eucharistiją. Tuomet mūsų širdys turi prisipildyti panašaus džiaugsmo, kokio buvo sklidina Marijos širdis, kai ji Judėjos kalnynu skubėjo pas giminaitę Elzbietą.

Apsilankydami Šiluvoje, mes taip pat išgyvename džiaugsmą, nes prisiliečiame prie vietos, pažymėtos Marijos žingsniais ir paraginimu garbinti jos Sūnų.

Mes tikime į Jėzaus prisikėlimą, kuris yra mūsų prisikėlimo bei amžinojo gyvenimo laidas, todėl džiaugsmas niekuomet neturi mus apleisti. Mes savo viltis sudedame ne į kokį nors žmogų, bet į už mus mirusį ir prisikėlusį Jėzų Kristų. Dėl to mes visi – dvasiškiai, vienuoliai ir pasauliečiai turime spinduliuoti džiaugsmu. Mūsų džiugūs veidai yra geriausi Evangelijos skelbėjai ir liudytojai

Klauskime save, ar mūsų gyvenime yra pakankamai tikro džiaugsmo? Jei jo stokojame, tuomet kokia priežastis? Kasdieniai sunkumai negali sunaikinti džiaugsmo, nes ir Marijos gyvenime buvo pilna sunkumų ir net kančios. Liūdesys tikinčiojo žmogaus gyvenime gali atsirasti dėl dviejų priežasčių: dėl silpno tikėjimo, kai mes neišgyvename Dievo artumo ir dėl nuodėmės, kai mes lengvapėdiškai iškrypstame iš Dievo kelio.

Dievo Motina Marija, išmokyk mus išgyventi Dievo artumą panašiai, kaip tu išgyvenai jį, savo įsčiose nešiodama pasaulio Gelbėtoją. Išmokyk mus spinduliuoti džiaugsmu ir šlovinti Dievą už patirtą jo gerumą.

Arkivysk. S. TAMKEVIČIUS

​Medžiaga iš Arkivyskupo Fb​

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode