Reklama 2

Sekmadienio meditacija. Ar yra norinčiųjų gyventi?

 

Vos aštuonių eilučių Evangelijos ištraukoje Jėzus aštuonis sykius pakartoja pamatinę temą: kas valgo mano kūną, gyvens per amžius. Iš pirmo žvilgsnio dėl visų tų pasikartojimų šis paragrafas gali pasirodyti monotoniškas. Tačiau tai tarsi dieviškoji monotonija, raminama ir gyvybinga, atskleidžianti evangelisto Jono stilių: jis suformuluoja stiprų turinį, pasitelkdamas kondensuotus terminus, o tolesnėse eilutėse pakartoja jį, praplėsdamas koncentriniais ratais, tarsi įmetus akmenį į ramų vandenį.

Prie pagrindinės ištraukos temos „valgyti mano kūną, gerti mano kraują“ Jėzus aštuonis kartus prijungia ir šio gesto paskirtį: „kad gyventumėte“, paprasčiausiai tam, kad gyventume, nemirtume.

Jėzui atrodo skubiai būtina žmogui turėti kažką, kas apverstų aukštyn kojomis jo egzistenciją, tą, kuri mūsų akimis teka neišvengiamos mirties link, o išties juk ji teka aukštyn, kad išsiplėstų Dieve, gyventų Dievu.

Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, turi amžinąjį gyvenimą. „Turi“ amžinąjį gyvenimą dabar, o ne kada nors vieną dieną „turės“. Amžinasis gyvenimas nėra savotiška išeitinė išmoka, kurią sukaupiu savo geru elgesiu. Amžinasis gyvenimas jau prasidėjo, tai – kitoks gyvenimas, tikras, teisingas, kupinas dalykų, vertų nemirti. Gyvenimas panašus į Jėzaus, geras gražus ir palaimintas. Jo vardas – laisvė, džiaugsmas ir pilnatvė.

Šios dienos skaitiniuose įsiterpusi psalmė nustebina klausdama: Ar yra norinčiųjų gyventi, norinčiųjų mėgautis gyvenimu? Taip, aš noriu gyventi! Noriu ragauti gyvenimą. Ar yra norinčiųjų ilgo ir laimingo gyvenimo? Taip, aš noriu, kad mano gyvenimo dienos būtų ilgos ir laimingos. Noriu to sau ir savo broliams, net ir labiausiai beviltiškiems; noriu to visiems gyvenimo sudužėliams.

Atsakymą į šį galingą troškimą Jėzus pateikia pasiūlydamas savo kūną ir kraują, kurie nurodo ir talpina savyje visą jo gyvenimą, jo žmogišką istoriją, jo dailidės rankas, jo užuojautą, brangiu aliejumi išteptus plaukus, vinių paliktas žaizdas, dalykus, kuriuos mylėjo ir dėl kurių drebėjo. Jėzus pateikia ne taisykles ir draudimus, kurių reikėtų paisyti, o paslaptį, raktą, kad sužydėtų gyvenimas visomis savo formomis ir jo ragautume: gyventume taip kaip jis.

Jėzus nesako: gerkite mano išmintį, valgykite mano šventumą, manyje esantį kilnumą. Jis sako: imkite mano žmogiškumą, kaip raugą jūsiškiam.

Štai netikėtumas! Jėzus nesako: gerkite mano išmintį, valgykite mano šventumą, manyje esantį kilnumą. Jis sako: imkite mano žmogiškumą, kaip raugą jūsiškiam; imkite mano akis ir žvelkite į viską su mano kovinguoju švelnumu; imkite mano rankas ir mokykitės pakelti bei paglostyti.

Vadinasi, Kristaus valgymas ir gėrimas nėra gestas, pasibaigiantis Mišiomis, – jis prasideda kasryt su pirmuoju įkvėpimu, tęsiasi su Evangelija, apsigyvenusia mano mintyse ir žodžiuose, praplečiančia mano širdį.

Iš „Qumran2.net“ vertė Saulena Žiugždaitė

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode