Reklama 2

„Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs“ (Mk 7, 6)

Žydų tautos senolių padavimas, žodinė tradicija, susiformavusi V amžiuje prieš Kristų, Babilonijos nelaisvėje padėjo sutelkti ir suvienyti išblaškytą tremties tautą. Nuo tada jau žydų tauta iš kitų tautų išsiskiria savo tradicija ir papročiais. Taigi Mozės įstatymams prilyginti senolių padavimai turėjo užduotį, sakytume, lyg „Berlyno siena“, apsaugoti tautos tikėjimą nuo svetimų tautų, svetimų dievų žalingo poveikio. Dar daugiau. Senolių padavimo reikšmė ir užduotis buvo – padaryti paprasto ir eilinio žydo gyvenimą šventą, tyrą ir nepriekaištingą. Visa tai turėjo gilią dvasinę reikšmę: žmogaus išorinis gyvenimas turėjo būti Gyvojo Dievo paveikslo atspindys.

Tačiau amžiams bėgant visa tai virto kai kurių pamaldžių fariziejų tuščia gyvenimo pramoga, kuri ne artino žmogų prie Dievo, bet atvirkščiai – tolino nuo Jo, todėl Jėzus paviršutinius pamaldumo pasireiškimus, kurie neturi nieko bendro su sielos jautrumu ir Dievo artumo troškimu, vadina tiesiog tik žmonių papročio dalimi, o bet koks paprotys pirmiausia turi tarnauti žmogaus ir Dievo dvasiniam ryšiui, bet jokiu būdu ne tolinti ar kaip nors kitaip trukdyti žmogui bendrauti su Dievu.

Klausimas su šypsena. Ką šiandien galėtume vadinti šiuolaikiniu fariziejumi? Vienas klebonas kartą sekmadienio pamoksle ryškiai ir aiškiai nusakė savo parapijiečių gyvenime bujojančias fariziejiškumo piktžoles. Kaip įprasta po sekmadienio kitos savaitės pradžioje peržvelgė savo paštą. Tarp gausybės laiškų rado ir tokį tik su vienu žodžiu: „KVAILYS“. Apie gautą laišką kitą sekmadienį bažnyčioje pareiškė: „Aš gaunu labai daug laiškų, kuriuose žmonės išsako savo nuomonę, abejones. Tarp tų laiškų pasitaiko, kad jų autoriai pamiršta pasirašyti. Šį kartą gavau laišką, kuriame viskas atvirkščiai: žmogus laišką pasirašė ir užmiršo parašyti, ką norėjo pasakyti.“

Kun. Egidijus ARNAŠIUS

Airija

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode