Reklama 2

„Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų“ (Mk 6, 34)

XVI metų sekmadienio Evangelija mus sugrąžina į nelengvą tikrovę. Tiek prieš tūkstančius metų, tiek ir dabar daug šiame pasaulyje žmonių, kurie gyvena dvasinės dykumos sąlygomis. Vieniši, apleisti, pamiršti ir niekam nereikalingi. Dažnas patiriame išgręžtos kempinės jausmą; vienus šis jausmas aplanko rečiau, kitus dažniau ir ilgesniam laikui. Sprendžiame šią dvasinio gyvenimo lygtį – svaigalų, kvaišalų ir savižudybių gausa tarp visų mūsų tėvynainių. Matydamas plaukiančias minias pas Jėzų evangelistas Morkus tokiais žodžiais nusako Jėzaus emociją ir reakciją į minios bejėgiškumą: „...ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens“ (Mk 6, 34). Tai vaizdžiai nusako žmoguje pirmiausia alkstantį ir begęstantį sielos aukurą.

„Avys be piemens“ – tai skaudi tikrovė, nors tų avių būtų daug kaimenių ar pulkų. Neretai mūšio lauke didesnė ir gausesnė kariuomenė išblaškoma ir pasmerkiama žūčiai žymiai mažesnių pajėgų, jei tik ta maža rinktinė turi savęs vertą karo vadą. Taip ir avys be piemens dažnai pasmerktos liūdnai baigčiai, nes vien tik savo jėgomis nepajėgios rasti kelią į saugias ganyklas, dėl to jos dažnai išblaškomos vilkų bei kitų lauko žvėrių.

Motina Teresė kartą apsilankė prabangiuose slaugos namuose, kur, nežiūrint esamų moderniausių slaugymo priemonių, ją aplankė jausmas, kad regi prieš save slaugomus ligonius tarsi „avis be piemens“. Eidama pro slaugomų ligonių lovas ji pastebėjo, kad nė vienas ligonis jai nesišypso. Bendraujant su ligoniais daugumos žvilgsniai buvo nukreipti durų link. Vėliau paminėjusi sesutei, koks jausmas ją aplankė, išgirdo atsakymą: „ Tai vienišumo dvasia. Niekas šių senelių čia nelanko. Per metus kartą, du ir viskas. Na, dar gimtadienio dovana ir retas atvirlaiškis. Daugiau niekam jie nerūpi.“ Tokia Vakarų pasaulio kasdienybė, kai žmogus sudeda visas viltis tik į pinigą ir pamiršta sielos reikalus, dažnai atsigręžia skaudžia tikrove, nukreipiančia žvilgsnį tik į durų rankenos klebenimą...

Jėzus kviečia kiekvieną iš mūsų gyventi artimo rūpesčiu, gailestingumu ir užuojauta, kad nė vienas nepatirtume vienišos avies jausmo. Būkime kartu su Jėzumi!

Kun. Egidijus ARNAŠIUS

Airija

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode