Reklama 2

„Bevakarieniaujant Jėzus paėmęs duoną sukalbėjo palaiminimą, ją laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite, tai mano kūnas!“ Paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą, davė jiems, ir visi gėrė iš jos. O jis jiems tarė: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kur

Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventėje apmąstome dvasinio gyvenimo slėpinius. Šv. Mišių auka yra tikroviška ir neša dvasinio gyvenimo vaisius kiekvienoje tikinčioje sieloje. Tai padeda garbinti Dievą Tėvą, Sūnų ir Šv.Dvasią tobulesniu būdu. Tai stiprina mūsų dvasinį ir medžiaginį dosnumą artimui, geriau suvokiant Kristaus, Dievo Sūnaus, paklusnumo aukos vertę atperkant žmoniją per Dievą Tėvą.

Turbūt nerasime geresnio draugo kaip Kristaus, kuris yra nuolat su mumis, nežiūrint, ar mūsų gyvenimas yra ant bangos, ar esame pakeliui į gyvenimo dugną...

Praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje vyko ilgas ir sekinantis japonų-kiniečių karas. Kunigas-misijonierius Meehus karo metu dirbo mažame Kinijos kaimelyje. Kai japonų kariai priartėjo prie kaimo, jis išsivedė savo našlaičių bendruomenę į šalimai esančius kalnus. Ten gerai ir saugiai pasislėpę kalnų uolose ruošėsi nakties poilsiui. Suskaičiavus našlaičius prieš miegą, jų buvo aštuoniasdešimt. Tiek jų ir turėjo būti. Bet vienas vaikas sako: „Tėve, vieno trūksta“. Perskaičiavo dar kartą. Visi vaikai buvo saugioje vietoje. O tas pats vaikas vis vien tvirtino, kad vieno trūksta. Tada misijonierius jo paklausė: „Na sakyk, kurio trūksta?“ Tada vaikas prabilo: „Mes užmiršom Jėzų bažnyčios tabernakulyje!“ Tada kunigas, supratęs kas nutiko per skubesį gelbėjant vaikus, iš skausmo susiėmęs už galvos skaudžiai pravirko. Bet akimirksniu atgavęs kvapą ir blaivų protą sugalvojo planą. Paprašė, kad vaikai jį išteptų purvu, nes jis dabar bus karo lauko vadas ir eis į mūšį. Vaikai su džiugesiu ėmėsi teplioti kunigą ir išlydėjo jį į tamsią naktį. Dar tą pačią naktį jis kirto fronto liniją ir atėjo į bažnyčią. Čia visas purvinas, suprakaitavęs ir vos kvėpuodamas mėnulio šviesoje parklupęs prieš altorių tarė: „Jėzau, atleisk, kad toks purvinas aš atėjau čionai. Sudriskęs, išalkęs ir pavargęs, bet tai aš tas pats, kuris Tave laikydavau savo rankose kiekvieną rytą šv. Mišių aukoje“. Ir tada savo širdyje kunigas išgirdo Dievo balsą: „Atpažinau tave...nes ir pats dažnai būnu tik Paslaptyje. Ir manęs daug kas nepažįsta bei neatpažįsta. Nežiūrint visko, aš esu tas pats Jėzus, tavo draugas ir laikau tave saugiai savo rankose nuo ryto aušros iki vakaro sutemos“.

Kai mūšiai nutolo ir priešo kariuomenė pasitraukė, našlaičiai kartu su kunigu iškilmingai sugrįžo į miestelį nešdami monstrancijoje Jėzų.

Ar mūsų Devintinių procesijos tebeturi tą patį dvasinį džiaugsmą, padėką ir gyrių Viešpačiui, kurį turėjome prieš dvidešimt ir daugiau metų atgavę laisvę ir Nepriklausomybę, nešdami Švenčiausiąjį mūsų miestų ir kaimų gatvėmis?!

Kun. Egidijus ARNAŠIUS

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode