Reklama 2

„Iki Velykų ir Neraugintos duonos šventės tebuvo likę pora dienų“ (Mk 14, 1)

Artėjantis sekmadienis Bažnyčios liturgijoje yra Verbų ir Kančios sekmadienis. Šiame sekmadienyje kaip niekad tampriai susieta šlovė ir paniekinimas. Jei, anot didžio karo vado Napoleono, gyvenimo saulėlydyje karčiai ištarusio, kad nuo didingo iki juokingo yra tik vienas žingsnis, tai šiame sekmadienyje mes jaučiame Kristaus šlovės ir kančios alsavimą kartu.

Po Verbų sekmadienio prasidėsianti Didžioji Savaitė kviečia mus į betarpišką ir asmeninį susitikimą su esminiais Išganymo Istorijos įvykiais. Apmąstant Kristaus Auką, nuodėmių ir kalčių Atleidimą Kryžiaus agonijoje ir apleidime, kviečia kiekvieną iš mūsų pasinerti į dvasinio gyvenimo gelmes, numirti nuodėmei ir atnaujinti save gyvenimui Dievo pilnatvės malonėje.

Skubėdami gyvenimo keliu dažnai nejučiomis patenkame į susireikšminimo nuodėmės pinkles. Įsivaizduojame kažkuo esą labiau nusipelnę už artimą ir tikrai vertesni už kaimyną. Išgirsime tikrą Verbų Sekmadienio nutikimą, kai Jėzus į Jeruzalę įjoja ant asilaičio. Apmąstant šį, istorinį įvykį, verta prisiminti gerai žinomą pasaką apie asiliuką.

Taigi asilaitis, kuris ant savo kupros įnešė Jėzų į Jeruzalės miestą, apsvaigo nuo patirtos šlovės ir gyriaus. Po Verbų sekmadienio šlovės ir pripažinimo jo niekaip neapleido mintis, kad jis tikrai yra išskirtinis ir nepaprastas asilaitis. Bet kai jis paklausė savo mamos, ar kitą dieną vėl galėtų eiti Jeruzalės gatvėmis, kad ir vėl sulauktų tokio gyriaus, jam mama atsakė: „Ne. Deja, tu esi niekas be To, kuris sėdėjo viršum tavęs.“ Po penkių dienų asilaitis mieste pamatė dideles minias žmonių ir nutarė pasidomėti, kas ten. Tai buvo Didysis Penktadienis, kai kareiviai plakdami botagais varė per miestą Jėzų, nešantį sunkų kryžių. Asilėlis ir vėl užsisvajojo apie garbę ir pripažinimą. Įkišęs savo nosį, kur nereikia, staiga kiek tik pajėgia turėjo bėgti šalin nuo kareivių iečių ir piktų žmonių akmenų. Tik po to vargšas asilėlis suprato savo vertę – kas jis toks be Jėzaus...

Didžioji Savaitė kviečia ir mus susimąstyti, kas iš mūsų gero bei naudingo, jei gyvenimo dienas ir valandas praleidžiame be Jėzaus.

Kun. Egidijus ARNAŠIUS

Airija

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode