Parama dėkojame




Sprogimas

Aistros ir dvasinė kova

Robertas Dabkevičius OSB

Leidykla „Vox altera“ išleido knygą „Aistros įveika askezės ir psichologijos metodais“, kurioje ortodoksų autoriai dalijasi įžvalgomis, kaip įveikti savo silpnybes. Knygą rekomenduoja Nacionalinė egzorcistų asociacija. Skaitytojų dėmesiui pateikiame br. Roberto Dabkevičiaus OSB pratarmę lietuviškajam leidimui, publikuotą „Bažnyčios žiniose" 2017 m. Nr.1 (439).

Knygos pavadinimas „Aistros įveika askezės ir psichologijos metodais“ nubrėžia temą. Jau pats žodis „įveika“ kartu nurodo, kad egzistuoja įtampa, konfliktas ar prie- šiškumas, kuris iškyla kaip kliūtis. O pastaroji yra suvokiama kaip blogis, kuris žmogui pastoja kelią į tikslo siekimą. Vadinasi, su žodžiu „įveika“ mes patenkame į kovos režimą.

Išties krikščionio gyvenimas apima ir kovą, kuri yra apibūdinama kaip dvasios kova. „Dvasios kova“, kaip žodinė išraiška, galbūt nėra visiems gerai pažįstama, tačiau neišvengiamai ji yra visų žmonių patiriama tikrovė. Ar yra toks žmogus, kuris kada nors nejuto įtampos, pasidalijimo savo paties širdyje, negirdėjo savo viduje šnabždančio balso, skatinančio daryti bloga: atmokėti piktu už pikta, laikyti širdyje nuoskaudas ir, progai pasitaikius, atkeršyti, pasiduoti tingumui, nevilčiai ar dar kokiai nors kitai aistrai, peržengti proto nustatytą saiką ar galiausiai nusileisti subtilesnėms ir pavojingesnėms ydoms – dvasios ydoms, tokioms kaip tuščia garbė, puikybė ir savimeilė. Koks žmogus, nuoširdžiai į save pa- žvelgęs, negalėtų savais laikyti šių apaštalo Pauliaus žodžių: Savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose. Vargšas aš žmogus! (1). Kodėl egzistuoja vidiniai konfliktai, iš kur atsiranda ši kova, kaip pateisinti tokias jos priemones kaip askezę, išsižadėjimą ir savęs nugalėjimą? Norint atsakyti į visus šiuos ir panašius klausimus, pirmiausia svarbu pristatyti žmogų taip, kaip jis yra regimas Kūrėjo akimis ir koks jis buvo sukūrimo pradžioje. Tik tuomet iš paties žmogaus slėpinio ir iš jo prigimties išryškės tikslas, į kurį jis yra pašauktas. Ir, kita vertus, žinant žmogaus galutinį tikslą, tampa aiškios tiek kliūtys, kurios pastoja jam kelią, tiek priemonės, kuriomis galima tas kliūtis pašalinti ar bent sumažinti, kadangi žmogaus gyvenimas iki pat pabaigos bus paženklintas kovos tarp šviesos ir tamsos, kuri vyks jo širdyje.

Sukūrimas ir nuopuolis Iš Rašto žinome, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą (2), tuo išskirdamas jį iš visos kū- rinijos. Šis Dievo paveikslas žmoguje jam tampa ypatingo ryšio su Dievu pagrindu. Iš tiesų jo dėka žmogus tampa atviras ir imlus Kūrėjo sudievinančiai malonei ir tuo pagrindu – draugystės ryšiui su Dievu kaip Tėvu ir bičiuliu. Aš jau nebevadinu jūsų tarnais, bet bičiuliais (3), – sakys Kristus paskutinės vakarienės metu, kada savo mirtimi ruošis nugriauti nuodėmės sieną, skiriančią žmogų nuo Dievo, ir žmogui sugrąžinti prarastą jo kilmingumą. Taigi žmogus pasieks savo pilnatvę, įgyvendins savo pašaukimą ir suras amžinąją palaimą tik bendrystėje su Dievu; tokiai bendrystei jis buvo sukurtas bei pašauktas ir ji turi prasidėti bei plėtotis dar čia, žemėje. Kūrinijos pradžioje žmogaus viduje vyravo visiška ir tobula harmonija. Jo vidus atspindėjo pasaulio tvarką, kurią regėdamas Kūrėjas pasakė, kad tai buvo „labai gera“. Sukurtas žmogus buvo tobula kosmoso detalė ir veiksnys. Kosmos išvertus reiškia puošmena. Taigi žmogus buvo tobulai įaustas į visatos harmoniją. Savo viduje ir širdyje nešiojančiam tobulą harmoniją žmogui buvo Dievo pavesta ją skleisti aplink save, puoselėti ir brandinti. Ką konkrečiai reiškia toji harmonija žmoguje? Tai reiš- kia, kad jo žemesniosios sielos dalys, – kas pagal Platono sielos padalijimą atitiktų įniršį (4) (graik. thymoeides arba tiesiog thymos) ir geismą (epithymētikon arba tiesiog epithymia) ir yra aistrų šaltinis – buvo tobulai pavaldžios protui ir valiai. Žmogaus protas ir valia savo ruožtu, per ypatingą Dievo malonę, kuri dar vadinama pirmaprade sukūrimo malone, buvo pavaldūs Dievui, tačiau tiek protas, tiek valia išsaugojo savo autonomiją. Nuolatos Dievo malonės apšviestas žmogaus protas tarsi instinktyviai žinojo, kas yra teisu, ką reikia rinktis ir ko reikia vengti. Žmogaus siela buvo sveikos būklės ir per Dievo malonę galėjo apsaugoti jai pavaldų kūną nuo dūlėjimo ir mirties. Taigi žmogaus viduje, pagal Kūrėjo planą, vyravo hierarchija: žemesniosios sielos dalys buvo tobulai pavaldžios ir priklausydavo nuo aukštesnės ir tauresnės sielos dalies – proto ir valios, o pats protas buvo spontaniškai pavaldus Dievui. Kūnas savo ruožtu nebuvo sielos priešas, nes jis jos netrikdė savo netvarkingais ir nepasotinamais norais. Kūnas buvo pavaldus ir klusnus sielai. Štai šitoks žmogus išėjo iš Kūrėjo rankų, tokia yra tikroji žmogaus prigimtis. Taip sutvertas žmogus nuo pat savo atsiradimo pradžios buvo pašauktas dalytis su Dievu jo gyvenimu. Tačiau pirmoji nuodėmė radikaliai pakeitė žmogaus santykį su Dievu, su aplinka ir su savimi pačiu. Žmoguje pasireiškė konfliktas ir trijų lygmenų susvetimėjimas: su Dievu, aplinka, įskaitant ir kitus žmones, ir galiausiai – su savimi. Vis dėlto nuodėmė nesunaikino žmogaus pašaukimo, kuris kaip buvo, taip ir išliko regėti Dievą veidas į veidą. Dievas po žmogaus nuopuolio taip pat nepersigalvojo ir neskyrė žmogui, kaip nepatikimam draugystės partneriui, tik žemiškos palaimos, kuri atitiktų žmogaus prigimties lygį. Dievas ir toliau kviečia žmogų į draugystės santykį su juo, tačiau gimtoji nuodėmė, o vėliau ir kiekvieno žmogaus asmeninės nuodėmės, pažeidžia žmogaus prigimtį, susilpnina gebėjimą spręsti apie tai, koks yra ne iliuzinis, o tikrasis gėris, kuris gali pasotinti esminius žmogaus lūkesčius. Be to, nuodėmė dar pažeidė žmogaus jėgas rinktis gėrį ir jame ištvermingai pasilikti. Per nuodėmę žmogaus vientisumas buvo pažeistas, egzistavusi viduje harmonija suiro, sielos dalių hierarchija pakriko. Pagrindinė to priežastis yra žmogaus valios nusigręžimas nuo jo tikrojo tikslo. Žemesniosios sielos dalys, kurių jau nebepalaikė jas suvienijanti ir vienam tikslui pakreipianti dieviškoji malonė, ėmė vaikytis dalinių, laikinų gėrių. Žmogaus jausmingumas sukilo prieš protą ir jį aptemdė aistromis, kurios visos vienu metu pateikia protui savo įgeidžius. Aistros, tapusios netvarkingomis, uždaro žmogų savyje, perteikia klaidingą tikrojo gėrio ir galutinio tikslo sampratą, kadangi aistros siekia tik dalinio, žemiško gėrio, be to, pateikia daugybę žemiškų tikslų, dėl ko žmogus rizikuoja iššvaistyti savo jėgas ir laiką nuolat bėgdamas. Teisingai suprasti aistras Po pirmųjų tėvų nuopuolio žmogaus aistros tapo, kaip dažnai Bažnyčios tėvai jas apibūdina, sielos ligomis. Ši mintis yra perimta iš stoikų (5). Tiesa, jau Platonas aistras vadino sielos afektinėmis būsenomis bei ligomis, tačiau jis pripažino, kad iš aukštesniosios sielos dalies (įniršio) kyla narsumo ir iniciatyvos veiksmai, kurie nėra ydingi. Tik filosofams stoikams aistra iš esmės yra blogas dalykas, nes ji yra sielos liga ir visados prieštarauja sveikam proto sprendimui (6). Jų nuomone, aistra yra tolygu ydai. Tačiau tokia susiaurinta aistros samprata klaidinga. Evangelijose aiškiai matome, kad pats Jėzus nebuvo visiškai apatiškas, bet išreikšdavo savo emocijas, kurios liudija apie aistras. Evangelijos pasakojimuose aptinkame, kaip Jėzus liūdi ir verkia dėl bičiulio Lozoriaus mirties, kaip jis su pykčiu nužvelgia fariziejus dėl jų širdies kietumo, kaip energingai išveja prekiautojus iš šventyklos arba pradžiunga dvasioje ir skelbia palaimą mažutėliams, galiausiai yra sielvarto ir baimės apimtas Alyvų sode ir t. t. Kas galėtų tvirtinti, kad tai buvo tik Jėzaus vaidyba arba kad šios aistros buvo kaž- kas ydingo? Vadinasi, aistra natūraliai priklauso žmogaus prigimčiai. Išties nuodėmė nepakeitė žmogaus prigimties, o tai reiškia, kad aistros žmoguje neatsirado tik po nuopuolio. Bažnyčios žinios Nr. 1 (439) 2017 29 Straipsniai Iš tikrųjų, pasak Aristotelio ir šv. Tomo Akviniečio, aistra yra žemesniosios sielos dalies judesys, arba postūmis, ir, kaip tokia, žmogui yra natūrali ir savaime nėra nei gera, nei bloga (7). Tokiu būdu panaikinti aistras būtų tolygu numarinti žmogų. Apie Katalikų Bažnyčios poziciją dėl aistrų derėtų paskaityti Katalikų Bažnyčios Katekizme (KBK) 1762 ir po jos einančias skiltis. Apibendrinant, kas Katekizme yra rašoma, reikia pasakyti, kad aistros yra žmogaus psichikos natūralūs dėmenys, jos užima tarpinę vietą tarp juslinio ir dvasinio gyvenimo ir yra juos jungianti grandis (1764); aistrų yra daug, kurių svarbiausia – meilė, kylanti iš potraukio į gėrį. Meilė pažadina nesamo gėrio troškimą ir viltį jį pasiekti.

Išsipildžiusį troškimą lydi pasitenkinimas ir džiaugsmas turimu gėriu. Trokštamo gėrio nepasiekiamumas pagimdo neviltį. Suvokta blogio grėsmė kelia neapykantą, pasibjaurėjimą ir būsimo blogio baimę. Tokie jauduliai baigiasi liūdesiu dėl esamo blogio arba jam priešprie- šinamu pykčiu (žr. 1765); pačios aistros nėra nei geros, nei blogos. Moralės požiūriu jos vertinamos tiek, kiek iš tiesų priklauso nuo proto ir valios (1767). Tad autentiško dvasinio brendimo kelias nesigriebs tokių priemonių, kad žmoguje panaikintų tai, ką jam į prigimtį yra įdiegęs Kūrėjas. Visos dvasinės ir kūno pastangos turi būti skirtos tam, kad žmoguje vėl būtų atkurta ta ankstesnioji hierarchija ir sielos dalių subordinacija aukštesnei, protingajai sielos daliai, kuri savo ruožtu ir pirmiausia turi būti pavaldi Dievo įstatymui. Jausmai ir aistros turėtų teigiamai prisidėti prie gero žmogaus veiksmo ir tuomet moralės požiūriu jos bus geros.

Moralės požiūriu žmogus yra tobulas, kai jį kreipia į gėrį ne vien jo valia, bet ir jausmai, kaip pasakyta psalmėje: Mano širdis ir kū- nas gieda iš džiaugsmo gyvajam Dievui. Tačiau vis dėlto gali nutikti priešingai: netvarkingos žmogaus aistros ir nevaldomas jausmingumas gali virsti kliū- timis, kurios trukdo aiškiai ir lengvai siekti savojo pašaukimo ir tikrosios palaimos. Tad yra reikalingas sielos ir širdies nutyrinimas – kitais vardais dar įvardijamas kaip savistaba, askezė, išsižadėjimas, apsimarinimas arba, sakant bibline kalba, nusivilkimas senojo žmogaus – idant žmogus galėtų suturėti ir kiek galima labiau pavesti savo dvasios vadovavimui į visas puses jį traukiančias aistras, nelyginant koks užsispyręs žirgas platoniškoje sielos kinkinio alegorijoje. Tokiu būdu išsivaduos tikroji, dvasinė žmogaus prigimtis, o ypač gebėjimas mylėti. Vidinės budrumo ir askezės kovos pastangos yra nukreiptos ne tiek prieš pačią nuodėmę, kiek prieš ydingus ir pavojingus mūsų polinkius, kurie yra nuodėmių šaltinis. Dykumos tėvai, ypač Evagrijus, askezės ir viso vienuoliškojo triūso siekiamą tikslą apibrėžė kaip beaistriškumo siekimą, kitaip tariant, ne aistrų apskritai, bet tik netvarkingų aistrų pašalinimą. Pasiekus tokią pakopą, kada netvarkinga aistra žmogaus daugiau neišmuša iš tikrojo gėrio siekimo kelio, jame išsiskleidžia meilė, o ir jo protas gali be baimės gilintis į dieviškuosius dalykus ir į patį Dievo intymumą.

Tai yra viso gyvenimo užduotis, ir žmogus negali pasitenkinti tuo, kas jau pasiekta. Dvasingumo tradicija, sekdama Šventojo Rašto keliu ir kartu prisimindama stoikų idealą, dažnai palygino asketinį savęs tramdymo ir apribojimo bruožą su kova, grumtynėmis su sielos priešais. Vien tikėjimas atskleidžia pilnutinį šios kovos pobūdį. Netikinčiam žmogui pastangos nugalėti kokią nors aistrą bus viso labo grumtynės su kūnu ir krauju, tačiau mes puikiai žinome, kad žmogaus antagonistas nėra vien tik jo kūnas. Sakėme, jog aistra moraliniu požiūriu nėra nei gera, nei bloga. Apie aistras taip pat sakome, kad jos yra sužadinamos, išjudinamos. Vadinasi, jų judesys bus atoveiksmis, reakcija į išorės dirgiklį, kuris gali būti arba supanti aplinka: vaizdai, garsai, kvapai, skonis bei lytėjimas, arba mintys, kurios yra protinis aplinkos atvaizdavimas. O mintys savo ruožtu, pasak dvasios autorių (11), gali turėti skirtingus šaltinius: angelus, demonus, žmogaus prigimtį. Visą kovos dramą nusako Evagrijus Pontietis vieno savo veikalo įžangoje: „Iš protingųjų prigimčių, kurios yra po dangumi, vienos kovoja, kitos – padeda kovojančioms, o dar kitos – kaunasi prieš kovojančias ir įnirtingai sužadina bei sukursto prieš jas kovą. Tie, kurie kovoja, tai žmonės, tie, kurie jiems padeda, tai Dievo angelai, o jų priešai – tai netyrieji demonai“. Reikėtų trumpai sustoti prie kovos tematikos Šventajame Rašte ir dvasios mokytojų apmąstymuose.

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode