Reklama 2

„Žmonės stebėjosi jo mokymu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai“ (Mk 1, 22)

Paskutinio sausio mėnesio sekmadienio Evangelija mums primena Jėzų ne kaip prakilnybę, dvasišką tėvelį ar kunigą. Neužmirština, kad mokiniai ir minios žmonių, kurie sekdavo paskui Jėzų, į Jį pirmiausia kreipdavosi kaip į Mokytoją, žydų kalboje – Rabi. Tai priminimas kiekvienam iš mūsų, kad mažai kas šiandien klauso vien tik žodžių. Kur kas patraukliau, pagaviau ir įtikinamiau, kai žodis ir gyvenimo pavyzdys eina kartu. O juk tikro Mokytojo asmenyje visada turi būti dermė tarp žodžių ir veiksmų. Tad nepamirškime, kad Jėzus to meto žmonių akyse pirmiausia buvo Mokytojas.

 

Kad ir kaip keista šių laikų žmogui, šio sekmadienio Evangelijoje kalbama apie netyrosios dvasios pasireiškimus. Mes žvelgdami iš šių laikų į tolimus evangelinius įvykius kartais galime suabejoti aprašymų autentiškumu. Šiandien kartais kai kas klausia: „Parodykite man netyrosios dvasios veikimus – kur jie?“ Išvystyta sveikatos ir švietimo sistema atrodytų iš pirmo naivaus žvilgsnio kaip ir užkardžiusi visus piktosios dvasios kanalus žmoguje. Ar tikrai?

Štai Plano miestas Teksase yra vienas iš patraukliausių JAV miestų gyventi žmogui. Nežiūrint to prieš gerus metus visi prakalbo, kad miestą apsėdo savižudybių piktoji dvasia. Šeši jaunuoliai nuo 14 iki 18 metų staiga beveik vienu metu pasitraukė iš šio pasaulio. Pirmiausia įsimylėjusių septyniolikmečių pora užbaigė savo dienas lyg Romeo ir Džiuljeta dėl to, kad tėvai pareiškė, jog jų santykiai neturi ateities. Naktinėse paauglių lenktynėse vienas lenktynininkas atsitiktinai žuvo. Tada kitas, kuris manė, kad yra šios nelaimingos žūties atsakingas lenktynių dalyvis, iš skausmo ir nevilties nusižudo. Po to seka dar viena paauglio savižudybė. Ir tada visi sukluso, kas čia atsitiko su šiuo miestu, kuriame namas vidutiniškai kainuoja 180 000 USD, o vidurinės mokyklos futbolo komanda visada laimi. Atsakymas buvo vienas – šiame mieste kiekvienas trokšta būti geriausiu. Jei esi antras varžybose sporto aikštelėje arba gyvenime, tu tada esi niekas.

Ar mažai tokių pavyzdžių ir mūsų tėvynėje Lietuvoje? Ar tai nėra ta pati netyroji dvasia, kuri mumyse kalba ir klauso pavydo, puikybės, godumo ir melo lūpomis bei ausimis?

Nenustebkime, kad šiandien gal regimu būdu nepastebėsime piktosios dvasios veido, bet jos darbai, gerai prasitrynus užmigusius nuo dvasinės nejautros mūsų gyvenimo veidus, bus matomi ir plika akimi.

Laikas sugrįžti pas Jėzų!

Kun. Egidijus ARNAŠIUS

Airija

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode