Rugpjūčio 15-ąją Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje švęsti Žolinės atlaidai, o vėliau miesto aikštėje šurmuliavo tradicinė, šiemet jau 10-oji, „Molio šventė“.

Rugpjūčio 14-ąją Sedos seniūnijos Dagių bedruomenės aktyvas sukvietė didelius ir mažus į tradicine tapusią šventę „Sutikime Žolines kartu.“

Kas yra kūryba? Į šį klausimą esama daugybės skirtingų atsakymų, skirtingų požiūrių. Tačiau bendra mintis ta pati: kūryba – kai sukuri kažką nauja. Kai žmogus daro tai, ko niekad anksčiau nedarė. Kai žmogus galvoja tai, ko anksčiau negalvojo. Kažką naujo. Galvoti kažką naujo – tai ir yra kūrybinis mąstymas.

Šiais laikais aukštakulniai nieko nestebina. Dauguma moterų turi bent vieną porą aukštakulnių. Ir tai ne naujiena. Aukštakulniai moters eiseną daro elegantiškesnę, padeda išsiskirti, puošia. Tiesa, šiais laikais ir pats kulnas būna labai skirtingas – tai ir platforma, ir aukšti smaili kulniukai, ir masyvus kulnas... Bet žymieji aukštakulniai ne visada buvo tokie. Jie, kaip ir dauguma daiktų, turi savo istoriją.

 „Reikia ne sofos, bet žygio batų“, – vis dar skambanti popiežiaus Pranciškaus pasakyta frazė Pasaulio jaunimo dienose Krokuvoje, į kurias susirinko 1,5 milijono jaunų žmonių. Praėjus kelioms savaitėms po renginio, sugrįžus draugams ir nurimus emocijoms, paprašėme kelių dalyvių papasakoti savo asmeninius išgyvenimus, kad kiekvienas iš mūsų, ypač nedalyvavę, galėtume dar kartelį užuosti, apie ką gi tos Jaunimo dienos. Už liudijimus dėkojame Kauno arkivyskupijos piligrimų centro ir Jaunimo centro piligrimams.

Nuo tarnybos pabaigos prabėgo nei daug, nei mažai – mėnuo. Kadangi atostogų užbaigti nespėjau, naujo gyvenimo etapo nepradėjau, netgi tarnybos pabaigoje gautos finansinės išmokos dorai panaudoti nespėjau, tikrai nežinau, ar po tarnybos pakankamai išgyvenau tam, kad būtų atėjęs metas refleksijai. Negaliu atsakyti, ką iš to, ko tarnyboje išmokytas buvau, daugiausia pritaikysiu gyvenime, kas buvo tik nereikalingas balastas. Negaliu atsakyti ir to, ar radau draugų visam gyvenimui, ar tiesiog turėjau keletą šaunių pakeleivių. Tačiau negaliu dienoraščio palikti atviro. Jaučiu atsakomybę jums, skaitytojai, suteikti kulminacijos malonumą ir simboliškai užrakinti šį savo gyvenimo etapą.

Kiekvienas žmogus savo laisvalaikį praleidžia taip, kaip jam patinka: kas paprasčiausiai ilsisi nieko neveikdamas, kas drožinėja, kas mezga ar siuva, o dar kai kas ieško kuo įdomesnių laisvalaikio praleidimo būdų. Mažeikiškė Gražina Kasparavičienė būtent ir užsiima tuo netradiciniu rankdarbių darymu: pina ir apipina laikraščių sukarpytomis ir susuktomis juostelėmis įvairius daiktus. Apie šį meno kūrimo būdą moteris mielai sutiko pasidalinti su „Būdo žemaičių“ skaitytojais.

Ar taisyklingas naudininkas: „Svarbu būti geram, bet dar svarbiau būti teisingam“?

Taip, taisyklingas. Būviui reikšti vartotinas būdvardžių ir būdvardiškai vartojamų žodžių naudininkas, jokiu būdu ne įnagininkas. Daugiau pavyzdžių: Tau reikėtų drąsesne (taisoma – drąsesnei) būti. Svarbu būti sąžiningu (taisoma – sąžiningam). Nelabai užteks vien noro būti kitokiu (taisoma – kitokiam) (Kalbos patarimai. Kn. 2: Sintaksė: 1. Linksnių vartojimas, Vilnius, 2003, p. 82).

„Ekspedicija „Misija Sibiras“ reiškia daugiau nei dviejų savaičių trukmės išbandymą tvarkant Lietuvos tremtinių kapavietes – tai pilietinės raiškos būdas, skatinantis diskusijas apie istorinės atminties svarbą ir ugdantis sąmoningumą istoriją vertinti su didele atsakomybe bei pagarba“, – teigia šių metų „Misija Sibiras“ ekspedicijos dalyvis, Kauno miesto muziejuje dirbantis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorijos mokslų doktorantas Simonas Jazavita. 25-erių metų istoriko nuomone, jau mokykloje reikia atkreipti dėmesį, kad tinkamai įvertinus praeities įvykius, jų ryšius su dabartimi, galima lengviau nusakyti ir tam tikras netolimos ateities raidos tendencijas. „Posakis, kad istorija turi polinkį kartotis, yra labai tikslus“, – pasakoja VDU mokslininkas S. Jazavita.

Eilinį kartą susipykote su mylimu žmogumi? Išgyvenate ir nežinote, ką daryti? Kai santykiuose kažkas nesiseka ir pradedame aiškintis bei pyktis, nesąmoningai imame galvoti – galbūt jausmai išseko? Tačiau ar iš tiesų tarp mylimųjų kylantys konfliktai signalizuoja apie pablogėjusius santykius? Galbūt iš pradžių derėtų išsiaiškinti pykčių ir ginčų atsiradimo priežastis?

Seminaras Bažnyčios sielovados bendradarbiams apie nepilnamečių apsaugą

Birželio pradžioje Lietuvoje viešėjo kun. prof. Hansas Zollneris SJ, kuris drauge su prorektoriaus pareigomis Popiežiškajame Šv. Grigaliaus universitete Romoje vadovauja ir šio universiteto Psichologijos instituto Vaikų teisių apsaugos centrui, o nuo 2014-ųjų yra Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos narys, skaitęs pranešimus bei vedęs mokymus daugelyje Europos, Azijos ir Lotynų Amerikos šalių.

Savanorystė darosi vis populiaresnė, tad kodėl gi savanoriu negalėtų tapti šuo? Maltos Ordino pagalbos tarnybos terapinė kalytė Marselė įrodė, kad jos buvimas šalia pagyvenusių žmonių turi neįtikėtinai gerą poveikį, kuris nepaliko abejingų senjorų. Marselė savanore tapo maltiečiams įgyvendinus savanorystę skatinantį projektą.

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) istorijos studijų programos III kurso studentė Simona Laurinavičiūtė pasirinko būti mokytoja kaip ir jos mama, močiutė. Mergina, pirmiausia, planuoja baigti universitetą, o vėliau – jaunąją kartą mokyti istorijos. „Sunkiai galėčiau save įsivaizduoti kitur. Mano ateitis – mokytojo darbas“, – prisipažįsta būsima mokytoja.

Rugpjūčio 5 dieną Vaikų dienos centre lankėsi Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos „Carito“ savanorės. Moterys atsinešė spalvotų kreidelių ir pakvietė vaikus į lauką piešti.

Rugpjūčio 2 d. Ukrinų bibliotekoje lankėsi habilituotas technikos mokslų daktaras, profesorius emeritas, Lietuvos bei Rusijos mokslų akademijų narys Kazimieras Ragulskis. Jis lankė Ukrinų kapinėse palaidotos savo žmonos profesorės, pirmosios habilituotos technikos mokslų daktarės Lietuvoje Vydos Kęsgailaitės-Ragulskienės kapą ir pakeliui užsuko į biblioteką.

Besitęsianti ekspedicija kiek nuvargino. Kasdienis fizinis darbas be poilsio ir karštis sekino. Laimei, savaitgalį gavome kiek daugiau laiko atgauti jėgas - dirbome tik pusdienį.

Sekmadienį aplankėme ir sutvarkėme Pimijos kapines, kuriose lietuvių kapus jau baigia užgožti dabartiniai vietinių palaidojimai. Vienas iš mūsų ekspedicijos tikslų – parodyti, kad kapai nėra apleisti ir kad jų negalima naikinti. Gintautas Alekna pasakojo ne vieną istoriją, kaip ekspedicijos metu pastatyta tvora išgelbėja lietuvių kapines nuo sunaikinimo kasant žvyro karjerus ar kertant mišką. Tiesa, jei jus domina Pimijos tremtinių istorijos, rekomenduojame pažiūrėti filmą „Lietuvos tremtiniai Sajanuose“.

Jau kuris laikas vis pagalvodavau, kad noriu save išbandyti savanorių veikloje, tačiau  nebuvau nusprendusi kokioje. Lietuvoje savanorių veikloje dažniausiai dalyvauja jauni žmonės, norintys surasti draugų, atrasti save. Vyresnio amžiaus savanoriai dalyvauja Carito veikloje, globos namuose. Manau, kad vyresni savanoriai, dalyvaudami kartu su jaunimu įvairiose  iniciatyvose ir projektuose, gali tapti pavyzdžiu jauniems žmonėms, pasidalinti gyvenimiška patirtimi ir prisiminti jaunatvišką užsidegimą ir optimizmą.

Liepos 25–30 dienomis Mažeikių rajono savivaldybės kultūros centro mėgėjų teatro trupės „VISAVI“ kolektyvas organizavo kūrybinę-teatrinę stovyklą „Paradigma – 2016“. Mažeikių r., Viekšnių sen., Čekų k., Viktoro Mačernio sodyboje, dešimtus metus karaliavo teatro mūzos.

2016-ieji paskelbti Bibliotekų metais, todėl visose bibliotekose vyksta daug renginių. Nuo birželio 1 d. iki rugsėjo 8 d. skaitytojai dalyvauja skaitymo skatinimo akcijoje „Vasara su knyga“. Bibliotekose organizuojami skaitymai skleidžiant bendrą žinią: „Skaitymas yra malonumas, skaitymas yra atostogos, skaitymas yra bendravimas.“ Šioje akcijoje dalyvauja ir 18 Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Ukrinų filialo skaitytojų.

Tęsinys

Vis kalbėjau apie Priiskovajos kapinių tvoros ir kryžiaus statymą. Pagaliau tai įvyko. Ryte atvykę į kapinaites pradėjome kalti tvorą (tiesa, ją statėme ne aplink visas kapinaites, o tik aplink kryžių), o Stasys užbaigė kryžių ir užkabino ant jo rožinį. Pagaliau viskas buvo paruošta – kryžius įkastas, tvorelė visa sukalta, o mes, uždegę žvakutes ir pasimeldę, išėjome vis atsigręždami nužvelgti Priiskovajos kapines paskutinį kartą.

    Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Buknaičių filialas dalyvauja akcijoje „Vasara su knyga“. Liepos 27 d. Buknaičių bibliotekoje vyko edukacinis užsiėmimas vaikams „Mokomės, draugaujam ir pasakas skaitom“.

 Žvelgdami iš praeities į dabartį, žingsniuojame rajono keliais ir takais, ieškodami praeities pėdsakų, atminimą saugančių kultūros paveldo objektų. Šį kartą pasivaikščiokime po Laižuvą – miestelį, menantį kunigą, poetą Antaną Vienažindį-Vienužį, kurio dainos dar ir šiandien skamba ne tik čia, bet ir jo gimtinėje, ir tose vietose, kur jo būta, gyventa, dirbta... Laižuvoje tebestūkso A. Vienažindžio statytos bažnyčios pamatai, šventorių juosianti tvora su Kryžiaus kelio koplytėlėmis. Kapinėse prie medžių prigludęs kunigo, poeto kapas. Tebežaliuoja Vienužio liepa, „klebono prūdelyje“ plaukioja antys, tebevingiuoja takas iš buvusios bažnyčios į kapines...

Šiandieninis mūsų puslapis turėtų sudominti tuos, kurie seka vieno žymiausių Lietuvos ir Rytų Europos kalvystės mohikanų Algirdo Stankaus ir jo dviejų sūnų Martyno bei Mindaugo kūrybinį kelią.

2006 m. į Vilnių atvyko Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II, pradėdama trijų valstybinių vizitų Baltijos šalyse seriją. Karalienė į Vilnių atskrido kartu su savo vyru Edinburgo hercogu Philipu. Tai buvo pirmasis Elžbietos II vizitas Lietuvoje per visą dvišalių santykių istoriją. Garbės sargybos kariai buvo pasipuošę XIV a. rūbais, kuriuos nukalė kalviai Stankai.

   Vasara – pats medonešis, bičių darbo laikas, o kartu su jomis darbų sūkuryje sukasi ir bitininkai. Juk reikia sutvarkyti tai, ką bitelės sunešė, o ir pasirūpinti didžiųjų darbininkių gyvenimo sąlygomis, jų sveikata būtina. Kaip sako bitininkas Aldonis Eselinas, bitės, kaip ir bet koks kitas gyvas padaras, reikalauja dėmesio, su jomis reikia mokėti bendrauti ir bendradarbiauti, o ir pats bitininkas turi būti ne bet koks, nes ne kiekvienas gali su bitėmis bendrauti ir bendradarbiauti.

Pavadindami artimuosius pagal giminystę neretai klystame ar iš viso nežinome, kaip vadinti, taigi, kaip artimuosius pagal vedybų giminystę vadinti?

Sekmadienį su mažeikiškiais atsisveikins Mažeikių garbės pilietis, kanauninkas Zenonas Degutis. Iš jo 34-erių kunigo tarnystės metų 13 atiduota Mažeikių visuomenei.
Dar taip neseniai kalbinome šį žmogų artėjant jo asmeniniam jubiliejui ir kunigystės sukakčiai, o šiandien sunkiai dėliojasi klausimai paskutiniam jo interviu Mažeikiuose.
Ir vis dėlto bažnyčioje, už sienos skambant vargonų muzikai, domimės, kokie tie metai buvo pačiam dvasininkui, religijos ir kultūros nešėjui, tikėjimo šventovės statytojui ir jos puoselėtojui, pagaliau – žmogui.

Rokas Balsys, kretingiškis, Mančesteryje studijuojantis muzikos produkcijos specialybę, neseniai grįžo iš misijų Tanzanijoje. Šią misiją inicijavo Mančesterio universiteto kapelionas kunigas jėzuitas. Jis pats Rytų Afrikos misijose buvo jau gal kokius septynis kartus ir norėjo pradėti misijų projektą su studentais iš Mančesterio.

     Šeštadienio pavakarę Laižuvos poilsiavietėje skambėjo liaudiška muzika, sukosi laiudiškus šokius pamėgę šokėjai. Čia vyko tradicinis liaudiškos muzikos festivalis, kuriame dalyvavo ne tik svečiai iš aplinkinių rajonų, bet ir kolektyvai iš kaimyninės Latvijos. Šventę vainikavo grupės „Patruliai“ pasirodymas.

     Kai sutinki ilgaamžį žmogų, visada pagalvoji, o kaipgi jam pavyko nugyventi tokį ilgą 90, o gal ir daugiau metų, gyvenimą, koks buvo tas gyvenimas, kas suteikė stiprybės... Kiekvienas atsako vis kitaip, o štai Eufemija Jagielienė, vakar atšventusi garbingą sukaktį, tikino, kad jai padėjo... basos kojos, kuriomis ji išvaikščiojo laukus, pievas ir ražienas, bėgiojo po rasą ar atsisėdusi prie lopšio supo svetimus, o paskui jau ir savus mažylius. Daug visko būta, daug išgyventa...