Dažniausiai į kalnus vykstama su bendraminčiais. Slidinėjimo sezonui artėjant žingsniais septynmyliais rekomenduojama atsižvelgti į keletą patarimų, kurie palengvins atostogas didesniu būriu. Beje, pirmas patarimas – radikaliems individualistams nuo tokių kolektyvinių kelionių verčiau atsisakyti, nes garantuotai pritrūks laiko pabūti dviese ar tiesiog sau.
Pirmasis tarptautinis verpimo kalvaratais konkursas baigėsi. Latvijos Respublikos nacionalinio meno studijos vadovės Vijos Vanagos pasiūlymas pasirašyti ilgalaikę bendradarbiavimo sutartį priimtas. Mini parodos rankdarbiai iš vilnos, lino, atvežti svečių, apžiūrėti, iščiupinėti. Abiejų tautų kalbomis iškalbėta patirtis, sukaupta verpiant, audžiant. Seniausios latvių, lietuvių liaudies dainos apie verpimą išdainuotos. Dainuota choru ir klausytasi Židikų kultūros centro moterų ansamblio ,,Šatrija“ dainų. Pikelių bažnyčioje – svečių pageidavimu – pabūta.
Su buvusia ilgamete bibliotekininke Zofija Margiene susitikome kaip tik prieš Mokslo ir žinių dieną. Ši šventė artima kiekvienam iš mūsų, nes visi lankėme mokyklą ir siekėme žinių. Z. Margienei, visą gyvenimą dirbusiai bibliotekoje tarp knygų, kuriose suguldyti didžiausi žinių lobynai, ši diena ypač džiugi.
Tarptautinis socialinis projektas „Nebūk naivus kelyje“, netrukus švęsiantis savo dvejų metų gimtadienį, pradeda dar vieną iniciatyvą, pavadintą „Tėvų klasė“.Šios iniciatyvos tikslas – galimybė mokyklose sukurti neformalias darbo grupes,kuriose prie arbatos ar kavos puodelio mokyklos bendruomenės (tėvai, moksleiviai, specialistai) spręstų mokinių neatsakingo keliavimo, emocinės būklės problemas, skirtų dėmesio ir mokinių dingimo problemai, kuri pastaruoju metu tapo mūsų šalyje itin aštri.
Mokslo metų pradžia mokiniams atneša ne tik džiugesio, bet ir įvairių iššūkių. Ypač daug nerimo patiria pirmaklasiai ar naują mokyklą pradedantys lankyti vaikai bei jų tėveliai. Keliaujant į dar nepažįstamą kolektyvą dažną mokinį kamuoja klausimas, kaip pritapti prie bendraamžių?
Prasidėjus naujiems mokslo metams, pats laikas pradėti galvoti ne tik apie tai, kokių linksmybių atneš artimiausia ateitis, bet ir apie tai, ką vertėtų pasiimti iš studijų bei kaip tai padaryti efektyviai. Pristatome 5 patarimus, kaip mokytis, kad sesijos metu netektų patirti nereikalingo streso.
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau atsinaujinant kovoms dėl šeimos apibrėžimo, turbūt retai tesusimąstome, kad tikrieji šeimos modeliai, ne visuomet sutampantys su teisiniais ir teoriniais, iš tiesų yra įrašyti mūsų kasdienybėje. Nors gyvename šalyje, kuri šiandien skaičiuoja jau 27-uosius laisvės metus, tačiau dar gan dažnai susiduriame su itin paprastu mąstymo modeliu: sovietmetis – tai blogis, o šiandieninė liberali, demokratiniais pagrindais remta valstybė - nepamainomas gėris. Iš tiesų sunku būtų nepritarti šiam teiginiui, vis dėlto toks vienpusis suvokimas atima galimybę matyti savo pačių gyvenimus gerokai platesniame kontekste.
Neseniai bendrovė „Spinter tyrimai“ aiškinosi, ką Lietuvos gyventojai žino apie protingus namus. Taip pat įmonė apibendrino Latvijoje ir Estijoje atlikto analogiško tyrimo* rezultatus. Ir nors pagrindiniai būstui keliami reikalavimai visose Baltijos šalyse – labai panašūs, vis dėlto iš spontaninių ir asociatyvių nuomonių matyti trijų tyrime dalyvavusių valstybių skirtumai. Pavyzdžiui, lietuviai iš visų Baltijos šalių gyventojų – praktiškiausi ir taupiausi, latviai – dideli technologijų aistruoliai, linkstantys net prie fantastinių užgaidų, o estai ne tik po lygiai žavisi ir protingo namo funkcionalumu, ir jo modernumu, bet ir jaučiasi galį pastatų automatiką gana lengvai įpirkti.
4380 dienų arba 12 metų. Tokiam laikotarpiui atiduodame savo atžalas į mokyklų pedagogų rankas. Kokį savybių ir įgūdžių rinkinį subrandins vaikas, priklauso nuo to, kaip mokykla padės atskleisti geriausias jo asmenybės savybes.
Kiekvieną daiktą ar procesą lydi tam tikri įsitikinimai, nuomonės, nepilnai nugirstos istorijos, kurių pagrindu gimsta mitai. Ne išimtis ir medinės grindys: nors daugeliu atvejų įsirenginėjantys namus jas laiko geriausiu pasirinkimu, prieš apsisprendžiant dėti būtent jas, tenka išgirsti ne vieną mitą. Medinių grindų rinkoje dirbantys profesionalai nesunkiai įvardija populiariausius mitus, taip pat nesunkiai juos ir sugriauna.
Pražydę jurginai visiems primena – atėjo ruduo. Jų puokštės, kurias pardavinėja močiutės prie parduotuvių, man primena vieną įvykį iš mano vaikystės dienų. Kiek man tada buvo metų? Gal dvylika? Tai buvo toks laikas, kai visur tykojo gėda. Močiutės numegztas (ne pirktas) megztinis su raudonų siūlų briedžiais degino odą, kiek kitokio atspalvio sportiniai marškinėliai buvo tikra nelaimė. Jei tėvai neleisdavo eiti į teatrą su iš užjūrio atvežtais sporto batais – nelaimingesnio žmogaus už mane nebūdavo tą dieną.
Rugpjūčio 31 d. Vaikų dienos centras sulaukė netikėtų svečių – jaunavedžių Justinos ir Eriko Jonušų. Vos prieš savaitę susituokę jaunuoliai atnešė vaikams daugybę kanceliarinių priemonių, kurių jiems, vietoj įprastų gėlių, šventės metu padovanojo svečiai.
Vasara skaičiuoja paskutines dieneles, prasideda ruošimosi mokyklai laikotarpis, o širdyje išlikę nuostabūs atostogų prisiminimai. Vieni įspūdingiausių – tai išvykos, kelionės, nauji draugai, aktyvus laisvalaikis gamtoje. Viskas telpa viename, jei kam teko pabūti stovykloje. O jei dar ji išskirtinė – užsienyje, su bendraamžiais iš skirtingų pasaulio šalių –tai jau įspūdžiai visam gyvenimui.Tokiais įspūdžiais gyvena 20 moksleivių iš skirtingų Mažeikių rajono mokyklų, vasaros metu savaitę praleidę Slovakijoje, anglų kalbos tarptautinėje stovykloje „International Village“.
Artėjant Mokslo ir žinių dienai rugpjūčio 24 d. Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Viekšnių filiale pristatyta vaikų bei moksleivių kūrybinių darbų paroda „Pasidžiaukime nuoširdumu, kūrybingumu ir išmintimi kvepiančiais vaikų kūrybos žiedais“. Parodoje pateikti Viekšnių gimnazijos moksleivių ir lopšelio-darželio „Liepaitė“ ugdytinių sukurti kūrinėliai: kvietimai, įvairiausi laiškai knygoms, rašiniai apie knygas.
Namas Merkinėje, kuriame 1648 m. mirė Lenkijos karalius Vladislovas Vaza IV. Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka.
Molavėnų piliakalnių komplekse Raseinių rajone mažeikiškiai lankėsi prieš porą metų. Kultūros centro mėgėjų teatro trupės „Visavi“ aktoriai 2014 metais kūrė erdvinius objektus ir vedė programą „Folkloro misterija“.
Orą gryninantis kadagynas, išmanusis parkas, pieniška pasaka, žolynų grožio procedūros, dviračių takas aplink ežerą... Turizmo naujovių bei idėjų gausu ne tik besibaigiančios vasaros, bet ir rudeninėms kelionėms po Lietuvą.
Rugpjūčio 25 d. BĮ Mažeikių rajono socialinių paslaugų tarnybos Vaikų dienos centro vaikai atsisveikino su vasara – vyko į jau tradicine tapusią kelionę prie jūros, tuo pačiu aplankė ir indėnų „Vinetu kaimą“. Vos tik vaikai išlipo iš autobuso, juos pasitiko indėnas Bėgantis Jautis, kuris ne tik išmokė vaikus sveikintis, padėkoti ir atsisveikinti indėniškai, bet ir lydėjo pažintinės programos metu. Kiekvienas vaikas turėjo susigalvoti savo indėnišką vardą, kurį indėnė Šokanti Gyvatė nupiešė ant veidų. Pajutę indėnišką dvasią vaikai sugužėjo į apeigoms, pasitarimams skirtą tipi, kur išbandė indėnų muzikos instrumentus, šoko „Lietaus šokį“. Vaikai perėjo indėnų energetinį labirintą, kurio centre baltagalviui ereliui patikėjo savo norus.
Pragmatiški šių dienų Mažeikiai nelinkę per daug žvalgytis į savo praeitį. Gal todėl ir neturime miesto gimtadienio. Kartais savo pradžią siejame su kunigaikščiu Mažeika, kartais su kaimu ar geležinkelio tiesimu – Mažeikių kaimo pamiškėje pastatyta stotimi, tačiau atvykęs svečias tos praeities Mažeikiuose išvysta mažai. Apie kunigaikštį Mažeiką byloja tik kelios eilutės Livonijos kronikoje, apie kaimą – gal jau ir paskutinis pagelžkely stovintis namas – tipiška XIX a. vidurio žemaitiška troba. Turtingesni esame geležinkelio, vėlesnių laikų palikimo. Tad pasivaikščiokime po Mažeikius, žvilgtelkime, ko dar turime, ką būtų galima įvardinti paveldu.
Pastaruoju metu Lietuvoje tampa madinga keliauti pakeleivingomis transporto priemonėmis, tačiau gan retai susimąstoma, kad toks keliavimo būdas ne visada saugus ir kartais pasibaigia tragedija.
Kaip keliauti saugiai? Kaip elgtis, kad nenukentėtum ar nebūtų pasikėsinta į gyvybę, norint saugiai keliauti pakeleivingais automobiliais? Kokius saugius keliavimo būdus reikėtų pasirinkti? Šiais klausimais puslapio skaitytojus konsultuoja tarptautinio socialinio projekto „Nebūk naivus kelyje“ pirmininkas Mindaugas Jonušas.
Kai lankysitės Viekšniuose, tikrai pamatysite šv. Florijono skulptūrą (2012m.) ir koplytstulpį „600 metų Žemaičių krikštui“ (2013 m.), o Užvenčio ir Viekšnių bažnyčių šventorius taip pat puošia drožinėtos skulptūros, kurių autorius – mažeikiškis, žymus mūsų krašto ir Lietuvos drožėjas, Tautodailininkų sąjungos narys Antanas Viskantas.
Liepos 31-ąją su mažeikiškiais atsisveikino Mažeikių garbės pilietis, kanauninkas Zenonas Degutis. Iš jo 34-erių kunigo tarnystės metų 13 atiduota Mažeikių visuomenei.
Interviu su dvasininku prieš atsisveikinant.
– Kokios nuotaikos vyravo tada, atvykus į Mažeikius, į Švč. Jėzaus Širdies parapiją?
– Atvykau 2003 metų rugpjūčio 15 d. Nuotaikos geros. Buvau trylika metų jaunesnis nei dabar, dar buvo gyvas ir entuziazmas, pilna idealizmo. Tik čia buvo baisi bažnyčios ir žmonių religinė būklė.
Šiuos tekstus verta skaityti ne todėl, kad „mokytoja liepė“ arba nes „perskaitęs būsiu geresnis lietuvis“ arba „reikia perskaityt, nes visi išsilavinę žmonės turi šitą perskaityt“, o todėl, kad įdomu. Kaip ir visi sąrašai – neobjektyvus, nepilnas, nebaigtinis, neapgalvotas iki panagių. Numeracija nesvarbi, galbūt parodo tam tikrą minties judesį, bet jokių vertinimų nekoduoja.
Ne tik suaugusieji, bet ir mokiniai be mobiliojo telefono vargiai įsivaizduoja savo dieną. Mobiliuoju telefonu galime bendrauti per atstumą, fotografuoti, naršyti internete, žaisti, naudotis žemėlapiais ir atlikti daugelį kitų funkcijų. Tačiau, nepaisant to, dažnai mokykloje mobilusis telefonas yra uždraustas prietaisas. Mokytojai neišnaudoja šio prietaiso galimybių mokymosi tikslais, ignoruoja tai, kas mokiniams yra aktualu, svarbu. Toks mokinių poreikių nepaisymas lemia pasekmes – mokiniai mobiliaisiais telefonais pamokų metu naudojasi slapta.
Visame pasaulyje stiprėjant kovai dėl pačios šeimos esmės – kovai prieš seksualinės anarchijos skatinimą prisidengiant „lytiniu švietimu“, prieš tikro vyriškumo ir moteriškumo neigimą vadinamųjų „lyčių teisių“ vardan ir prieš santuokos naikinimą dėl tariamos „lygybės“ – vienas garsus dvasinis vadas, kentėjęs nuo komunistinio režimo teroro, pateikė išgyvenimo planą katalikams tėvams, kurie šioje sekuliarioje, reliatyvistinėje ir priešiškoje aplinkoje tebenori išauginti savo vaikus būsimaisiais dangaus gyventojais.
Rugpjūčio 20 d. po šv. Mišių Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje už velionį dailininką, kolekcininką Vilių Julių Pocį (1952–2015) Mažeikių muziejuje vyko giminaičių ir bičiulių susiėjimas tarp jo tapybos darbų.
Net ir saldžiausios romantinių filmų istorijos nėra visiškai iš piršto laužtos – kažkur kažkas panašaus tikrai įvyko, įkvėpė rašytoją ir taip gimė meilės pasakos, žavinčios milijonus. Vis tiek manai, kad gyvenime taip nebūna? Štai atrinkome ir paskelbėme gražiausių meilės istorijų paiešką ir iš beveik 100 idomiausių atrinkome vertas žurnalo puslapių!
Žolinės išvakarėse grupelė šeimų susirinko Liudvinave pasikalbėti apie lytiškumą, šeimos, Bažnyčios ir mokyklos vaidmenį ugdant jaunus žmones ir padedant jiems susiformuoti sąmoningą, krikščioniškomis vertybėmis grįstą požiūrį į šiuos prieštaringai vertinamus klausimus, ypač svarstomus priimant mokykloms skirtą programą. Šeimos atvyko iš Kauno, Vilkaviškio, Prienų, Plutiškių, Marijampolės ir Liudvinavo. Susitikimas vyko Katalikių moterų seklyčioje, istoriniame name, kurio statyba dar tarpukario metais rūpinosi Marija Borutienė, vyskupo Jono Borutos močiutė. Susirinkusius pasveikino ir diskusijoje dalyvavo Liudvinavo klebonas teol. m.dr. kun. Žydrūnas Kulpys. Tėvų grupei vadovavo Živilė ir Mindaugas Adviloniai, šalia kitų užsiėmimų dar savanoriaujantys Kauno šeimos centre Sužadėtinių rengimo santuokai programoje.
Racionalus buvo ir Ilgas. Ko gero, dėl geros galvos jam neblogai sekėsi susigaudyti žemėlapiuose, todėl jam buvo suteiktas navigatoriaus vaidmuo, ir neprisimenu, kad būtų nuvylęs. Apskritai Ilgą tikrai galiu vadinti vienu intelektualiausių žmonių būryje ir netgi kuopoje. Kai kiti laiką stumdavo apsižergę taburetę, Ilgas vartydavo „Iliustruotą mokslą“ ar knygą, ir tai savaime plėsdavo pokalbių su juo diapazoną. Tiesa, į sporto salę jį prisikalbinti buvo sunku, tik krepšinį žaisdavo su mielu noru. Traukiamas dėl to per dantį, Ilgas nė kiek nekompleksuodavo ir pasiteisindavo tingumu. Tačiau net ir tingumas jam nesugebėdavo pakišti kojos baseine, kur kartu su Hansu transformuodavosi į greitaeigį katerį. Su Ilgu plaukdavau viename takelyje ir, nors nesu prasčiausias plaukikas, belikdavo ryti šlapias jo dulkes. Pravardę, savaime suprantama, gavo dėl ūgio.
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje dažnai reiškiamas susirūpinimas dėl to, kad valstybės mastu priimant su šeima, gyvybės pradėjimu susijusius sprendimus, yra įsiklausoma į Bažnyčios atstovų balsą. Tokia kritika išsakoma ir Švietimo ir mokslo ministerijos parengtai Lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programos projektui. Tačiau mokslininkai teigia, kad tokie teiginiai – bandymas nukreipti dėmesį bei politikavimas. Laisvos visuomenės institutas (LVI) kalbina antropologą, Kembridžo universiteto absolventą dr. Saulių Matulevičių.
Nuorodų sąrašas
Powered by BaltiCode
