Lietuviškam kalendoriui – 170 metų

2016 metai dar tik žengia pirmus žingsnius, o įvairiose įstaigose ir biuruose bei, žinoma, mūsų namuose savo vietą surado tūkstančiai kalendorių: įvairaus dydžio ir paskirties, labai prašmatnūs ir dideli arba maži ir visiškai kuklūs. Šiandien taip mums įprasta ir reikalinga priemonė, be kurios kažin ar bemokėtumėm išsiversti, yra kalendorius.

Kalbant labai paprastai, kalendorius yra laiko skaičiavimo sistema, priskirianti dienoms kalendorines datas. Senovės romėnai mėnesio dienomis, kurios buvo vadinamos kalendomis, privalėdavo mokėti skolas.

Kaskart, kai atverčiame pirmąjį naujųjų metų kalendorių, turėtumėme prisiminti Lauryną Ivinskį. Tai jis prieš 170 metų pradėjo leisti lietuviškus kalendorius (pirmasis vadinosi „Metu skajtlus ukiszkas ant metu Wieszpaties 1846“). Ne visi žino ir prisimena, kiek daug Lietuvai davė neturtėlis liaudies švietėjas, žemaičių išminčius Laurynas Ivinskis, būsimasis žymus Lietuvos kultūros veikėjas. Jis rašė žodynus, tyrinėjo augmeniją, rinko tautosaką, kūrė eilėraščius, dvaruose mokė ponų vaikus. L. Ivinskio leisti kalendoriai švietė žmones, kaimo žmogui buvo knygų knyga: teikė žinių apie ūkio darbus, amatus, ligas, ten buvo surašyti garsesni atsitikimai „nuog sutwerima swieta“, pažymėtos atlaidų ir jomarkų dienos, o literatūriniame priede kūrinius spausdino to meto rašytojai.

Parengtiems kalendoriams leisti L. Ivinskis neturėjo pinigų, todėl juos skolinosi. Skolinosi ne sau, o mums, ateinančioms kartoms. Senųjų kalendorių vertė yra neįkainojamas tautos turtas, mūsų kultūros, istorijos dalis, gal mažai vertinamas ir dar mažokai tyrinėjamas.

Kalendoriaus reikia ir šiame technologijų amžiuje. Jeigu neliktų kalendoriaus, jo tikrai pasigestume: negi skaičiuosi laiką pagal grįžtančius ir išskrendančius ar vyšnias nulesančius varnėnus. Svarbiausia ne kalendoriuje užfiksuotas laikas, o pasiskaitymai, papildomos informacijos gausa. Anksčiau lietuviai labai saugojo knygą, kalendorių, jo neišmesdavo metams pasibaigus, laikydavo šalia maldaknygės ar palubėje už skersinio užkišę, kad vaikai nesudraskytų.

„Ūkininko patarėjo“ kalendoriuose žmonės vos ne kasdien darydavo įrašus, o tie įrašai būdavo įvairūs: parskrido paukščiai, kiek javų prikulta, kiek parduota, kiek pasėta. Paskui – skausmingi įrašai – pradėjo vežti į Sibirą... Į tremtį žmonės vežėsi Smetonos laikų kalendorių kaip relikviją, kaip Lietuvos prisiminimą.

Apie kalendorius, savotiškus atminties saugotojus ir laiko skaičiuotojus, nemažai prirašyta, apie juos galima papasakoti daug įdomių istorijų. Pirmieji žinomi kalendoriai atsirado VI tūkst. pr. Kr. senovės Egipte. Pasaulyje žinoma įvairių kalendorių: majų, actekų. romėnų, Julijaus, Grigaliaus, koptų, musulmonų ir kt.

Seniausias Lietuvoje esantis kalendorius – Kiolne (Vokietija) išspausdintas Jono Šioflerio parengtas 1513 m. kalendorius „Almanach“. Kuršėnų kalendorių muziejuje, kuris įkurtas 1996 m. gruodžio 21 d., surinkta daugiau negu 4 tūkst. įvairių kalendorių. Didelę ir įdomią kalendorių kolekciją yra surinkęs mažeikiškis Virginijus Juodis.

Šiandien kalendorius yra daugiafunkcis spaudos leidinys. Tai gali būti informacinio-enciklopedinio turinio visų metų dienų kalendorius, menininko ar poeto kūrybinis katalogas ar įmonę reprezentuojantis spaudos produktas. Dažnai tai būtina informacija, kontaktai ir tuo pačiu suvenyras. Mažus kalendoriukus jau kuris laikas labai pamėgo spausdinti politinės partijos ir kandidatai.

Kažin ar žmogus greitai sugalvos ką nors gudriau ir patogiau už kalendorių, todėl mums belieka džiaugtis, kad kasdien šalia mūsų ir su mumis yra kalendorius.

Vytas ALEKNAVIČIUS

Komentarai  

+1 #2 Roma 2016-02-04 09:33
Labai patiko, butu idomu pamatyti daugiau ivairiu kalendoriu nuotrauku:)
Cituoti
+1 #1 Antanas 2016-02-02 17:22
Oho, kokia idomi Kalendoriu istorija:)
Cituoti

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode