Reklama 2

Vertimas, skirtas gydytojams

Grožinės literatūros vertimas į gimtąją kalbą man visada siejosi su tikruoju gyvenimo vertės pajautimu. Jis Dievo palytėtas ir pakylėtas kitoniškas pasaulis,kurį nutvieskia ryškesnių žvaigždžių šviesa, aukštyn kelianti vaizduotėje tankiai susipynusių minčių šakas. Atrodo, tarsi pati slėpčiausi už Ričardo Gordono ,,Įsimylėjęs gydytojas“ eilučių ir šiam kūriniui būčiau atidavusi brangią dalį savęs, tad, jei galėtų išgyventi vien tik iš vertimo, nėra didesnio malonumo, kaip iki pat aušros likti su angliška knyga rankoje, atidžiai renkant kiekvieną žodį, dėliojant tekstą lietuvių skaitytojui. Svarstau, kas geriau suprato kūrinį: autorius ar vertėjas, savo darbui atidavęs visą save ir romanui suteikęs naują gyvybę.

Anglų rašytojas, tiksliau, Ričardo Gordono pseudonimą naudojęs Gordon Stanley Ostlere, gimė 1921 metais ir dirbo chirurgu bei anesteziologu.1952 metais G.S. Ostlere metė medicinos praktiką ir visą laiką paskyrė rašymui. Vieną iš pagrindinių vaidmenų, paremtą jo romanu ,,Daktaras jūroje‘‘ suvaidino žavioji Brigitte Bardot.

Kūrinio medicinos tema vertimą dar labiau pakurstė patirta tulžies pūslės akmenligės operacija ir laikotarpis, praleistas Mažeikių ligoninėje, siekis išsiaiškinti, tiksliai išversti bei išmokti kai kuriuos sudėtingesnių ligų pavadinimus, siekiant asmeninio tobulėjimo vertime. Širdingas ačiū gydytojams už jų begalinę kantrybę, skaičiusiems šį kūrinį angliškai kartu su manimi ir paaiškinusiems išgąstį sukėlusius man nesuprantamus medicinos terminus. Jei ne jų pagalba, galbūt vertime būčiau neišvengusi klaidų.

Ar suradau pačius tinkamiausius žodžius Ričardo Gordono kūriniui perteikti, pats geriausias teisėjas yra skaitytojas. Kaip įvardijo Aeshylus, žodžiai gydo sergančių nuotaiką. Tinkamai ir laiku ištartas sakinys mus pakylėja, o skaudus žodis baisiau už fizinį kirtį.

Šį Ričardo Gordono „Įsimylėjęs daktaras“ vertimą skiriu visiems mane gydžiusiems gydytojams. Jei turėčiau teisę parašyti jiems savo receptą, jame būtų palinkėjimas gyventi dienas, pilnas šypsenų ir juoko. Jei liūdna gydytojui, nusiminęs ir jo pacientas, o, kaip sakė Benjaminas Franklinas, „geriausias gydytojas skiria mažiausiai vaistų“.

Ramutė ČEPAUSKAITĖ

Vertėja

Dėl vertimų kreiptis tel. 8 687 82057

 

Įsimylėjęs gydytojas

     Kai vyriausiasis ligoninės gydytojas paguldomas į ligoninę, Ričardas Gordonas, norėdamas išsisukti iš keblios padėties, įdarbina patrauklią moterį. Pas jį užsukęs Grimsdaikas nustebo pamatęs jį laimingą. Išgėręs pirmąją alaus pintą, Grimsdaikas pastebėjo:

Tu nenustygsti vietoje, Ričardai. Kažkaip atrodo, kad sunkus darbas tau naudingas. Ar turi kokį nors pagalbininką?

Iš lėto kimšdamas pypkę, Ričardas linktelėjo:

Tiesą pasakius, turiu gydytoją, kuri padeda.

Grimsdaikas švilptelėjo:        

  O, dieve, seni!Turbūttiesiog siaubas!..Jau dabar įsivaizduoju – tai kažkoks baikštus kūrinys, turintis kojas, panašias į bilijardo stalą, vaikšto kaip besisukantis už kampo šieno vežimas. Tikiuosi, ji su akiniais ir pleiskanomis ir žino viską.

Iš esmės ji visai ne tokia. Tai viena patraukliausių mano sutiktų merginų.

Tikrai? Tada ji kaip gydytoja velnioniškai beviltiška.

Priešingai, ji labai gera gydytoja, puikiai sutaria su pacientais, stropiai dirba, nė menkiausio dalyko nepraleis, išmano naujausią informaciją, rūpinasi sergančiais vaikais ir pagyvenusiais žmonėmis.

Paklausyk, vyruk, – staiga prisimerkęs įsistebeilijo Grisdaikas, – ar tu turi ką nors bendra su šituo kūriniu?

Na, pakviečiau ją papietauti.

Nejaugi? Tu turi omeny, kad ji kamuojasi dėl nepakankamos mitybos. Ar tau ji jau apsuko galvą?

Staiga nusprendžiau, kad nebėra prasmės savęs apgaudinėti dėl diagnozės. Turėjau su kuo nors pasikalbėti, tad giliai įkvėpiau.

  Ją aš siaubingai įsimylėjau, – pratariau.

Grimsdaikas išliejo alų.

Tu pagalvok! Pamąstyk, žmogau! – maldavo jis. – Negi taip manai? Negali būti! O gal taip yra?

Bet tai nuostabu, – tęsiau toliau, kai mintis tarsi pavasario rytą saulės šviesa persmelkė sąmonę. – Nikė yra viena tokia mergina iš milijono.

  Bet tokiame amžiuje įsimylėjęs merginą negali trankytis po kaimą!

Kodėl ne? Mano endokrininė sistema dar veikia.

Turiu omeny, – karštai ginčijosi Grimsdaikas, – tu nebesi nuskurdęs medicinos studentas. Ji tikėsis, kad ją vesi.

O, kad tik ji panorėtų, – atsidusau.

Atrodė, kad Grimsdaikas sunkiai rankiojo žodžius.

Bet pagalvok, ką tai reiškia, vyruk, visą likusį gyvenimą spoksoti į ją kiekvieną rytą pro „Daily Telegraph“, klausytis juokingo triukšmo, kai ji rytais valysis dantis, arba pabusti naktį nuo jos knarkimo...   Santuokoje nieko nėra romantiška. Apie tai viską išmanau.Kažkada gyvenau su keliom karštom mergelėm. Kai iš galvos išgaruoja seksas, tas pats kaip užsikrėsti tymais. Pasvarstyk, Ričardai! Matyt, ji sako: „Argi nežinai“... Ir arbatos puodelį visada laiko netinkamai...

Nikė nesako: „Argi nežinai“. Sakyčiau, ji neįtikėtinai gera pašnekovė.

Siaubinga, – tęsė Grimsdaikas, šluostydamasis kaktą šilkine nosinaite. – Tu nenori tuoktis, užtikrinu tave, drauguži, bent jau tol, kol nesi per senas išeiti vakarais šiaip ar taip. Pamąstyk apie malonumą ir pramogas, kuriomis dar gali užsiimti. Paklausyk: tiesiog susigrąžink sveiką protą, paskambinkime porai gražuolių, visi išeitume kartu ir surengtume velnioniškai gerą vakarėlį. Aš net nieko prieš nuvykti atgal į Foulnesą ir sumokėti už vaišes.

Papurčiau galvą.

Bijau, kad turiu grįžti į Hampden Krosą. Pažadėjau Nikei užsukti šį vakarą.

Štai kaip! Gali būti spėjęs jau ir vesti tiesiog todėl, kad ji įsileido į savo lovą.

Ji neleidžia manęs į savo lovą! Ketinau pasakyti, net nebandžiau sužinoti.

Kokio velnio tada lėkt atgal?

Buvo aišku, jog Grimsdaikas nurašė mane kaip dingusį. Greitai jis turėjo skubėti susitikti su kažkokiu vyruku Flyt gatvės smuklėje ir, gręžiodamasis per petį, dar tebesvaidė grėsmingus įspėjimus. Aš nuėjau aplankyti daktarą Farkvuarsoną Karališkoje Neurologijos ligoninėje Beisvateryje.

      Buvo nuostabi diena. Toks retas saulės užtvindytas rudens rytas, kai Anglijos gamtovaizdis, atrodo, tarytum jį specialiai būtų kūręs Roulandas Hilderis, ir net Oksfordo gatvė buvo tokia pat nerūpestinga kaip mugės aikštė, kai užplūdus švelnumui, artėjau prie pėsčiųjų perėjų ir galantiškai šypsojausi prie šviesoforų šurmuliuojantiems taksi vairuotojams... Aš ir anksčiau buvau įsimylėjęs. Drebėjau atsiminęs, kaip prieš keletą mėnesių mylėjau Florencę Naitingeil, bet tai buvo tik trumpalaikis priepuolis, palyginus su tikra, sudėtinga, išsikerojusia liga, dėl kurios dabar kentėjau. Kodėl, klausiau savęs, linksmai braudamasis pro Marmuro Arką, ji turėtų būti Nikė? Gal mus atsitiktinai suvedė paprasčiausiai darbas? Nusprendžiau, kad akivaizdu, jog ne vien tai, arba jau seniai būčiau vedęs vieną iš šv. Svitino gražuolių. Gal viskam galėtų būti biologinis paaiškinimas. Kažkuris iš Nikės išsidėsčiusių paveldimų genų pamėgo kažkokius mano išdėliotus paveldimus genus, o galutinis tikslas būtų sukurti dar kažką iš išsirikiavusių genų, tinkamų žmonijos rasės tąsai. Visi cheminiai preparatai su sudėtingomis formulėmis, kurias bandžiau išmokti per biochemiją, tarsi sultys liejosi iš mano endokrininių liaukų it iš pernokusių apelsinų, suteikdamos man malonų požiūrį į gyvenimą. Prisipažinęs apie savo būseną Grimsdaikui, norėjau atskleisti tai bet kam, net policininkui, sulaikiusiam mane Edgvea kelio gale. Vienintelis žmogus, nuo kurio, jaučiau, turėčiau nuslėpti, yra Farkvarsonas, matyt, gulintis lovoje ir rezgantis abejones dėl efektyvaus vadovavimo savo praktikai.

  Moderni chirurgija – nuostabus dalykas, – pasakė man sėdėdamas Farkvarsonas. Jis buvo puikiai nusiteikęs ir vienu iš ligoninės gerklės krapštukų valėsi pypkę. – Kai kažkur Škotijos šiaurės aukštumose buvo operuojamas mano apendicitas, buvau dusinamas chloroformu .Vos tik atsigaudavau, man paduodavo kibirą, o įėjęs žavus vaikinukas įbesdavo adatą, tada suvokdavau esąs lovoje ir klausdavau mergaitės, kur mano dantys. Man dabar jau sakoma, jog po poros savaičių vėl galėsiu pradėti dirbti.

Po poros savaičių, – prabilau apstulbęs.

Taip, ir tai čia nepakankamai greitai. Šiais laikais ilgai neužtrunkama pastatyti žmogų ant kojų. Kaip girdžiu, labai madinga prašyti pacientą stumti vežimėlį atgal į palatą.

Bet dvi savaitės! – sušukau. – Vargu ar pakankamai laiko atsigauti po tokios rimtos operacijos?

Bet operacija, patekus į Bobo Kafordo rankas, ne tokia ir rimta.

      Ketinau pasakyti: „Na, nežinote, kokios gali būti komplikacijos – lūžęs slankstelis, meningitas, visko gali pasitaikyti. Tikrai, manau, turėtumėt pailsėti, pone Ferkvai. Kodėl neišvykus į ilgą saulėtą kelionę jūra?

      Supratau, kad jis taip pat kažkaip keistai į mane žiūri.

Kaip ta jauna panelė, laikina pavaduotoja, begyvena?

  A, ji? Labai gerai, manau... Žinoma, baigęs darbą Chirurgijos skyriuje, dažnai jos nematau. Atrodo, jog kompetentinga.

Na, Ričardai, branguti mano, galiu likti nedarbingas kiek įmanoma ilgiau, tačiau net ir dėl tavęs pas savo ištekėjusią seserį Svonedže nesiruošiu kęsti ilgiau nei porą savaičių.

Iki tol daktaro Farkvarsono grįžimą į medicinos praktiką kažkaip praleidau pro pirštus. Gal ta prošvaistė, jog jis pareis, privertė mane pasipiršti Nikei. O galbūt tai įvyko spontaniškai. Mažai įsimylėjusių jaunų vyrų prisėdę sukurpia kalbą ir dairosi tinkamos vietos priklaupti ant kelio. Būna, kad daugelis jų sėdi su mergina kino teatro gale ar viršutiniame autobuso aukšte ir per porą sekundžių jai įsipareigoja visam gyvenimui.

Nikę radau Chirurgijos skyriuje vieną, vėl pakuojančią akušerinį maišelį iš sterilizatoriaus. Pamačiusi mane ji nustebo.

Anksti grįžai, Ričardai, bet viskas labai ramu. Ponia Horroks be jokio vargo per priešpiečius pagimdė. Vėl berniukas, bet, rodos, ji nieko prieš. Ar tau viskas gerai, Ričardai? – staiga ji susirūpinusi pasakė. – Rodos, tu gana išraudęs. Ar esi tikras, jog neturi temperatūros?

  Aš puikios formos, Nike. Niekad gyvenime nesijaučiau geriau, mano būsena absoliučiai nuostabi. Nike, supranti, aš...

A, žinau,– ji nusišypsojo. – Pamiršau, kad susitikai su savo senu draugu, turėjau pastebėti tuos simptomus.

  Jei atvirai, Nike, vargu ar lašelį išgėriau, – protestavau. – Gal ir apsvaigęs, bet ne nuo alkoholio. Supranti, Nike, aš tikrai privalau...

O tos rentgenogramos atėjo iš ligoninės šį rytą. Tai ponios Tadvič stemplės tyrimo atsakymas – kopija.

Nike! – ryžtingai prabilau, griebdamas rudą popieriaus pakuotę.

Ji atrodė apstulbusi. Praradau žadą.

Taip, Ričardai?

Aš tave myliu, – pasakiau tarsi paminėdamas faktą, jog lauke lyja.

Stojo tyla. Nikė staiga surimtėjo. Abu nuleidome akis ir spoksojome į grindis.

  Ar tu... nieko prieš? – baugščiai paklausiau.

Ji papurtė galvą.

Aš labai labai sujaudinta, – sušnabždėjo ji.

  Ar tu... ar tu pasvarsčiusi tekėtum už manęs?

Keletą sekundžių vėl įsivyravo tyla, bet ją pertraukė tik chirurginis refrižeratorius, kratomas eilinio drebulio priepuolio.

Nikė žvilgterėjo aukštyn.

Čia iš tikrųjų labai rimtas klausimas, Ričardai. Bet... na...

Užplūdo tokie pat nemalonūs pojūčiai kaip ir baigiant pradinės klasės egzaminą žodžiu: reikalai, ko tikėjausi, nėjo kaip sviestu patepti.

Supranti, yra daugybė aplinkybių, – tęsė ji.

Kas per aplinkybės?

Na... , pavyzdžiui, mano rezidentūra.

  Tavo rezidentūra?

  Gali palaikyti mane kvaiša ar beširde, Ričardai, arba ir kvaila, ir su akmenine širdimi, bet prisiekiau, kad niekad netekėsiu... ar net neįsimylėsiu..., kol neišlaikysiu rezidentūros egzaminų. Manau, jog mane užvaldė tam tikra manija, bet juk žinai iš kalbų: moterys, studijuojančios mediciną, švaisto visų laiką, kai išvyksta ir išteka. Buvau pasiryžusi nė vienam neleisti kalbėti apie save, bet tu man labai labai patinki, Ričardai. Ar laikai mane nedėkinga kvaiša? Veikiausiai taip. Tarkime, širdies gilumoje slepiuosi tarsi maža užsispyrusi mergaitė.

Ne, visiškai ne, – pratariau. Nebeliko nieko kito, kaip išlikti kiek įmanoma drąsesniam.– Manau, tu visiškai teisi. Per rezidentūrą mane lydėjo lygiai toks pat jausmas. Man gaila, neturėjau prabilti ta tema.

Paskui dar ilgai kalbėjomės.Tada, ją pabučiavęs ir palinkėjęs labos nakties, atsisveikinau ir palengva nuvažiavau atgal iki savo išsinuomuoto kambario. Iki vidurdienio su ponu Valteriu pažaidęs kribidžą, apverčiau du porcelianinius daikčiukus.

Ar susibarėt? – po kelių dienų pasiteiravo Kitenė Stradvik.

  Atleisk, ką sakei?

  Jūs abu? Atspėsiu – tai įsimylėjėlių kivirčas?

Panele Stradvik, kažkaip nesuprantu, apie ką kalbate?

Tik nereikia suokti. Kodėl gi, visi juk pastebi,jog nuo pirmadienio, vengdami vienas kito, tik dar labiau atrodote, lyg būtumėt užsikrėtę tymais.

Mano santykiai su daktare Barington, jei tai turite omenyje, tiksliau sakant, tik profesiniai. Prašyčiau, nebandykite kurpti romanų ten, kur jų nėra. Bijau, kad laukiamajame prisiskaitėt per daug žurnalų.

Nesijaudink, mielasis, – linksmai prabilo ji. – Galiausiai viskas susitvarkys.

Ta savaitė buvo apgailėtina. Nikės bute nesilankiau, nesikviečiau jos pietauti, tik prabėgom pasimatėm Chirurgijos skyriuje ir formaliai pasikalbėjome apie mediciną. Tapau irzlus su pacientais, išsiliejau ant panelės Stradvik ir vis dažniau ilgai vėpsojau pro langą. Viliuosi, nesėkmė nesušmėžuoja jauno besiperšančio ar besipešančio vyro mintyse arba kitaip jis į tai nesiveltų. Dabar per tą skausmingą savistabos periodą, spoksodamas į gatvę, suvokiau, koks absurdas tokiam Kalibanui kaip aš prašyti Nikės ar kokios kitos merginos tekėti už jo. Tiesiog nebuvau sutvertas santuokai, o pasmerktas visą likusį gyvenimą leisti nuomuojamam kambary, veikiausiai žaidžiant kribidžą su ponu Valteriu,vis įsiliejant į besikeičiantį nesusimokančių svečių būrį.

Nežinau, – po kelių dienų, pertraukdama vieną iš mano žiopsojimo pro langą tarpsnių, pasakė Kitenė Stradvik, – Kodėl tau jos karštai nepabučiavus, ir gal viskas praeitų?

Panele Stradvik, – nuolankiai pratariau, – ilgiau nebegaliu slėpti nuo jūsų šitos situacijos. Nuoširdžiai vertinu gerus ketinimus ir patarimus, bet turiu priminti, kad mes nevaidiname filme. Tikrame gyvenime taip nedaroma. Be to, nepavyktų.

O man pavyktų. Tikrai taip.

  Galbūt, bet... to netaikyk kitiems.

O, nebūk toks tikras. Širdies gilumoje visos merginos tokios pat. Žiūrek į jas kaip į karališkus asmenis, apie kuriuos skaitai: ,,Visi.“

Jūs patausotumėt mano jausmus, panele Stradvik, jei pradėtumėt suvokti kaip ir aš, kad daktarė Barington nenori turėti su manimi nieko išskyrus mūsų bendrus profesinius interesus.

Baik tu! O kodėl vargšelė sunyko iš širdgėlos? Ką tik su ja kalbėjau.

Ką? – pasibaisėjęs paklausiau. – Nori pasakyti – su ja aptarinėjai mane?

Aišku, aplinkiniu keliu. Bet mergina juk turi kam nors išsilieti, ar ne? O iš tiesų, geriausia ,jog šalia būtumėt jūs.

  Manau, gal kvieskite kitą pacientą, panele Stradvik.

Gerai, gerai. Visgi nepamirškit, ką sakiau.

Taip nutiko, kad tą vakarą pirmą kartą per kelias dienas susidūrėme kartu su Nike dėl to, kad panelė Stradvik staiga Chirurgijos skyriuje paliko mus vienus.

Kaip sekasi darbas? – pasiteiravau nerūpestingai.

Darbas? – ji žvilgterėjo į viršų, kažko nirtingai ieškodama kartotekos dėžutėje.

Darbas rezidentūroje.

A, gana gerai. Ačiū, gana gerai.

  Žinoma, rezidentūros egzaminas sunkus.

  Taip. Labai.

  Kalbama, kad tik dešimt procentų išlaiko.

Taip šneka.

Vis čiupinėjau penicilino ampulę.

  Viliuosi, pasimatysim prieš tau išvykstant kitą savaitę, – pratariau. – Turiu omeny atsisveikinti.

Taip. Žinoma, taip. Tikiuosi, taip.

Stovėdama prie durų ji dvejojo.

Ričardai...

Taip?

Kalbant apie rezidentūrą, man iškilo problemų dėl patologijos. Tu juk Svitine dirbai patologu, ar ne?

Aš linktelėjau.

Ar galėtum paskirti kokią laisvą minutėlę prieš man išvykstant – tiesiog užeitum ir mes peržiūrėtume kai kuriuos kraujo mėginius?

Jaučiau, kad bent jau mažiausia, ką galėjau padaryti dėl merginos, kuriai prievarta brukau savo dėmesį – tai pamokyti patologijos.

Žinoma, Nike, padarysiu viską, kad tik padėčiau. Šį vakarą atsinešiu mikroskopą.

Mažai tepasitaiko situacijų, vedančių prie tokios vyro ir moters artumos kaip dirbant tuo pačiu mikroskopu. Turi sėdėti šalia vienas kito, kai galvos, pakaitomis žvelgiant į mikroskopo linzę, susiglaudžia, o pirštai vis susipina bereguliuojant fokusavimo sraigtus.

Viskas įvyko taip netikėtai kaip staiga užėjęs čiaudulys. Ramiai beaptarinėjant pražūtingos piktybinės anemijos patologiją, ant stikliuko galo parodžiau daug megaloblastų. Pažvelgęs į viršų pratariau:

O, Nike!

Jai išsprūdo:

O, Ričardai!

Netikėtai Nikė atsidūrė mano glėby. Ją bučiavau kaip pašėlęs.

Po kiek laiko susituokėme.

Komentarai  

0 #1 Ligita 2015-10-07 12:48
Deja, apgailėtinas nes tik pats straipsnis, bet ir kūrinio vertimas. Panašu, kad reikėtų kritiškiau įvertinti savo galimybes ir labiau pasidomėti atitinkamos šalies istorija, kultūra. Autoriaus kūrinys pilnas jumoro, saviironijos, vertime visa tai išnyko. Vertimo redaktorius turėtų gerokai išperti kailį už tokį "darbą".
Cituoti

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode