Reklama 2

Realaus gyvenimo įkvėptas kūrinys

   Ramutė Čepauskaitė – vertėja, anglų kalbos mokytoja – neieško ramybės, bet imasi veiklos, kuri suteikia gyvenimui prasmę ir leidžia įsiamžinti savo kūryba. Išvertusi iš anglų kalbos ne vieną grožinės literatūros kūrinį, R. Čepauskaitė imasi kūrėjos plunksnos. Jaunystėje kūrusi eilėraščius, šiandien ji pristato pirmąjį savo sukurtą apsakymą.

Norėjo rašyti seniai

      Pasak R. Čepauskaitės, šis apsakymas – tai jos pirmasis bandymas, nes vaikystėje rašiusi eilėraščius: „Apsakyme panaudojau savo, dar labai jaunos, sukurtą eilėraštį, kurį radau dienoraštyje. Lyg ir tiko. Norėjau, kad tai būtų kitoks kūrinys. Nesu lietuvių kalbos mokytoja, bet norėčiau po truputėlį rašyti ir žinau, kad kūrybinių bandymų bus ir daugiau.. Minčių visada turėjau daug, tik kūrybai stigo laiko, nes esu labai užimta. Vieni žmonės švaisto savo energiją apkalbinėdami ar regzdami intrigas, o aš noriu savo energiją panaudoti kitaip. Apsakymas parašytas sausio mėnesį, tačiau jį dar ilgai taisiau, redagavo redaktorė, kuri man patarė skaityti jaunų lietuvių rašytojų knygas, kad tobulinčiau savo kalbą. Vaikystėje labai gerai mokėjau gimtąją kalbą, tačiau mane „pagrobė“ anglų kalba ir pradėjo trūkti žodžių, tad redaktorės ištaisytas apsakymas man dar labiau patiko. Nemanau, kad sukūriau šedevrą, bet tikiuosi, kad apsakymas bus malonus atsipalaidavimas ir trumpas pasinėrimas į kitokių nei skaitytojas, vengiančių šablonų žmonių gyvenimus..“

Pagrindas – tikri įvykiai ir žmonės

      Autorės teigimu, apsakymas sukurtas pagal tikrą istoriją bei realius žmones, kuriuos ji sutiko svečiuodamasi Anglijoje, o vėliau bendravo virtualioje aplinkoje: „Šokiruojantys įvykiai ir sutiktas žmogus, dėl kurio turėjo keistis mano gyvenimas, paskatino parašyti įdomia tema, kaip vakariečiai bijo rytiečių moterų, jie jas laiko tik siekiančiomis naudos, norinčiomis pinigų. Teko pažinti vieną panašų žmogų, su juo realiai susitikome gal trejetą kartų, vėliau bendravome telefonu, socialiniuose tinkluose, „Skype“. Aš jam labai patikau, manau, buvo kažkokių vilčių, tačiau viskas baigėsi kitaip. Taigi prototipas – realus žmogus, tačiau daug ką pakeičiau. Pagrindinė veikėja – labai graži, prieštaringa asmenybė, kaip ir visos šiuolaikinės moterys, suvokia, kad būti atvirai, nuoširdžiai, gerai ir bandyti padėti kitam nebereikalinga visuomenei, tik agresyvios, apsukrios, stumdančios kitus į šalį gali išgyventi. Tokia ir yra Agneta. Jeigu kas paklaustų, ar ji turi mano bruožų, atsakyčiau, kad tam tikrų turi. Ji vertėja, kaip ir aš, o vertėjų paveikslų literatūroje sukurta nedaug. Be to, puikiai išmanau ne tik vertimo subtilybes, bet ir jų darbo užkulisius. Paskaitų vertimo metu yra tekę susidurti su priešiškai nusiteikusia, anglų kalbos neišmanančia, negerbiančia nei lektoriaus, nei vertėjo auditorija, nors Agneta, kaip ir aš, bando bendrauti su anglakalbiais, kad nutiestų tiltus tarp skirtingų kultūrų. Pažįstu daug užsieniečių su jų charakteriais, žeminančiu požiūriu į moteris, nemokėjimu išklausyti. Be to, domiuosi mada, man nepatinka rutina, nuobodybė. Ta moteris, kaip ir aš, nemėgsta buities darbų. Išpuikusi, tačiau iš kitų išsiskiria tuo, kad mėgsta poeziją, bet, skirtingai negu Agneta, kuri yra vakarėlių liūtė, aš linksmybių nekenčiu – ten tuščia ir liūdna – įdomiau skaityti knygas. Esu vertėja ir laiminga, kad žengiu tuo keliu. Apskritai, apsakyme 10 proc. įvykių yra iš mano gyvenimo.“

      Pasak R. Čepauskaitės, šį kūrinį būtų įdomu paskaityti merginoms, kurios tik ir galvoja ištekėti už užsieniečių ir turtingai bei laimingai gyventi: „Tai be galo gera pamoka, kad tu nežinosi, kuo tu užsieniečiui vyrui būsi, kuo jis tave laikys. Suvokiau, kad kiekvienas lietuvis vyras, koks jis bebūtų, gerbs moterį ir niekada jai nepasakys, kiek dėl jos išleido, nepareikalaus pačiai susimokėti ar grąžinti dovanas. Užsieniečiai moka gražiai kalbėti, tačiau vien gražiais žodžiais ilgai sotus nebūsi, dar yra ir pinigai...“

      Apsakymo pavadinimas, pasak moters kilo iš jos pasakytų žodžių vyriškiui, kurio išvaizda ir gyvenimo būdas nebuvo priimtini ir reikėjo įveikti save, kad galėtų su juo bendrauti, nekreipdama dėmesio į tai, kaip jis atrodo: „Supykusi jam pasakiau, kad jis yra į krantą išmestas nutukęs banginis, taip atsirado kūrinio pavadinimas.“

Ateities planai

      Apsakymo autorė sakė, jog nori ir toliau rašyti, temų tam turinti, jos taip pat iš realaus gyvenimo: „Ilsėdamasi Turkijoje pastebėjau, jog ten normalu, kai moterys moka už vyrus. Dažnai vyresnės užsienietės moterys susipažįsta su kokiu vyruku ar viešbučio SPA tarnautoju ir šie jas išnaudoja. Kita tema galėtų būti gydytojai. Ligoninėse teko susidurti su įvairiais gydytojais. Mačiau įdomų gydytoją, kurio paveikslą norėčiau sukurti. Jie kitokie, cinikai, kitaip žiūrintys į mirtį, nes jie kaip niekas kitas arti jos.“

      R. Čepauskaitė prisipažino, jog negalėtų sukurti to, ko pati nebūtų išgyvenusi, patyrusi: „Apsakymas išgyventas, rašau, kai patiriu skausmą ar vidinę sumaištį. Bandžiau išlieti save ir atsikratyti įtampos, kurią sukelia sudėtingas vertėjos ir mokytojos darbas. Atradau dienoraštį ir jį panaudojau. Palyginau save, kokia buvau tada, kai jį rašiau, ir dabar, būdama subrendusi moteris. Norėčiau rašyti toliau, kad palikčiau kažkokį pėdsaką.“

Ugnė MILAŠAUSKIENĖ

 

Į krantą išmestas banginis

      Juodžaliai laukai, plytintys už Šefildo, tvarkingai atskirti senų netašyto akmens sienelių mozaikos, pagyvinti pamažėle kylančių kalvų, apraizgytų alksnių ir drebulių šakomis, atrodė tarsi įsimylėjėliai. Džonatanui tai buvo ženklas, jog jis šiaip ne taip kapanojosi iš psichologinio smurto liūno „Robertson ir broliai“ kompanijos buhalterijos. Dar prieš dvejus metus darbdaviai, gudrūs kaip lapės, akylai tykojo savo jauko aštuonias valandas per parą, kurpdami vis naujus žlugdymo taktikos voratinklius, per kuriuos bijodamas netekti darbo braudavosi vyriškis.

      Gaila, kad į Šefildą dardantis greitkelis toks judrus, nusagstytas įvairiausių spalvų automobilių, iš tolo primenančių spalvingą gyvenimo karuselę, iš kurios nevalingai šoktelėjus į šipulius būtų sumalti jo kaulai, todėl čia buvo neįmanoma sustoti. Sunkvežimiai riedėjo lyg sukibę į tankią skruzdėlių vilkstinę (ir jų neperskirsi), o jei ir sutrikdytum jų ramybę, jie skausmingai apkandžiotų tavo mėgstamo automobilio šonus. Štai pro pravertą mašinos langą trinktelėjo šakelė. Ant jos Džonatanas sugebėjo suskaičiuoti net septyniolika ką tik išsprogusių žalsvų pumpurų. Atidžiau įsistebeilijęs, jis pastebėjo vieną nulaužtą mažytę ataugą net su keturiais pavasariu kvepiančiais gumbeliais. Gal tą šaką nukirto kokio piktavalio ranka, o gal ji triokštelėjo neatlaikiusi stipraus vėjo gūsio ar viską aplink į šipulius malančių audros malūnų? Taip taip, išsilaikyti bandoma, bet juk dažnai palūžtama vis ieškant tinkamo skrynelės rakto, kuriuo tikimasi užrakinti nesėkmes ir jas patikėti amžinybei.

     Džonataną užplūdo savigaila: šeimos ir vaikų nėra, mylima moteris irgi neužklydo į jo namus, tad jis nuolat girdėdavo negailestingą savo likimo žingsnių aidą. Staiga visai netoli kelio kunkuliavo krikštolinio skaidrumo upeliūkštis su dailiai išsirikiavusiais plokščiais, gličiai apsamanojusiais akmenimis. Pasigirdo jo mėgstamos roko dievaitės Siuzi Kvatro daina „Jei negali duoti meilės“. Pamanęs, kad čia radijas, jis kurį laiką atsipalaidavęs lingavo dainos ritmu ir spiegdamas kartojo dar koledžo laikais įsimintą tekstą: „Jei negali duoti man meilės...“. Bet, kai ta pati melodija pasikartojo antrą kartą ir radijas dar stipriau suvibravo, jis suprato, jog tai jo mobilusis. Ekrane blykčiojo: „Alanas. Draugužis.“ Džonatanas spustelėjo garsiakalbį. Pasigirdo prikimęs Alano balsas:

      – Labas, šiaip ne taip atsiliepei. Niekad tavęs nerasi, kai labiausiai reikia. Visai bangų negaudai, gal įjunk autopiloto režimą...

      – Vairuoju, negaliu kalbėti, kas nutiko?

      – Tai, ko tau labiausiai reikia. Žavi raudonplaukė Elanos namuose. Kuo greičiau dumk į Česterfildą, nenusivilsi!

      – Ką čia kliedi, vėl kokią įtartinos reputacijos mergšė nukrito iš dangaus ir lesė tau smegenis tol, kol patikėjai, kad ji ne eilinė soliariumo auka, o padori moteris, kaip įprasta, sugebėjusi tave įtikinti, jog tapo kokių nors machinacijų auka, iš kurių ji, kaip ir visos į ją panašios tavo sutiktos moteriškaitės, nebesugebėjo išsikapanoti, todėl eilinį kartą tokiu būdu susiveikia grynuosius į savo nuliais paženklintas banko sąskaitas. Juk panašias pilietes paprastai dar būna nuskriaudęs koks nors beširdis draugas ar gyvenimo palydovas...

      – Palauk! Leisk pabaigti, – kosulio dusinamas sušvokštė Alanas. – Baik tu! Ji ne tokia! Raudoni ilgi plaukai ir didžiulės mėlynos akys. Ji ne anglė. Klausyk, gal žinai, kuriam pašaly Lietuva?

      – Rusijoje.

      – Suklydai, seni.

      – Tada Afrikoj!

      – Vėl nepataikei, senas kelme! Užsidėk kuo stipresnius akinius ir pažiūrėk į žemėlapį. Trys valandos kelio lėktuvu. Tiksliau tariant, Lietuva – ant Baltijos jūros kranto, yra Europos Sąjungoje. Tai kaip? Varyk pas Elaną, visgi penktadienis, jau vyno butelį atsidarėm ir tavo mėgstamų suši su lašiša ir avokadais, apvoliotų juodaisiais ikrais, priruošėm. Na, ką?

      – Et, ką darysi, būsiu po pusantros valandos...

      –Na na, raminkis, tuoj tau bepilotį lėktuvą pasiųsim ir iš tavo dailaus „Fordo“ beliks tik surūdijęs blynas.

      Lietuvė Agneta atrodė tarsi nužengusi nuo jo dažnai vartomo „Amazonės“ katalogo. Žvilgantys plaukai, kuriuos ji susimąsčiusi braukė nuo skvarbių mėlynų akių, atidžiai renkami angliški žodžiai kažkodėl neleido jam nė akimirkos nukreipti nuo jos akių. Agnetos žvilgsnis, nors ji ir leido laiką patikimų bičiulių draugijoje, be jokios priežasties klaidžiojo kažkur kitur. Ir iš tiesų, nors ji, ši užsienietė, buvo su Elana, Alanu ir Džonatanu, mintyse minė painias mįsles, o gal blaškėsi tarp kelių savo krašte paliktų mylimųjų ir negalėjo ištrūkti iš aklavietės: ji, kaip ir visos dailios moterys, negalėjo nuspręsti, su kuriuo iš jų likti. O gal Agnetą paliko žmogus, nors ji jam atidavė viską: savo jaunystę ir tarsi šuo šeimininkui rodė begalinę ištikimybę, o tas nedėkingasis moterį išdavė? Ji pati buvo apimta sunkiai įvardijamo liūdesio, lyg ir ji būtų išgyvenusi kažką tokio, kas paskutinę akimirką ją privertė susikrauti lagaminus ir net mėnesiui palikti Lietuvą. Kaip paaiškėjo, lietuvaitė nusileido Mančesteryje ne tam, kad susirastų šiltą vietelę ar turtingą vyrą, garantuosiantį geresnį gyvenimą. Kaip Elana prasitarė, Agneta Riekašiūtė, kurios pavardę Džonatanas vos sugebėjo ištarti, gyveno mažame Lietuvos mieste, kur turėjo savo vertimų biurą. Ji vyriškį bei jo draugus nustebino nepriekaištinga anglų kalba ir, žinoma, mestelėta frazė: „Žinau, kad jums, anglams, namai yra tvirtovė, tad ačiū, kad man, nepažįstamajai, jūs atvėrėte jos vartus ir įsileidote vidun.“ Tuomet Džonatanui Falkstongui pakirto kojas ir jis pastebėjo joje kažką tokio, tiesiog žodžiais nenusakomo.

      Agnetos sunkiai ištariamos pavardės Džonatanas taip ir neįsidėmėjo, nors šią į angles savo charakteriu nepanašią būtybę sutiko vos tris kartus. Bet vos tik Alanas ir Elana viešnią išlydėjo Mančesterio aerouoste, vyriškis pajuto sunkiai nuspėjamą būseną – jis taip lengvai šios užsienietės, vis dar atrodžiusios egzotiškai, tikrai neužmirš. Vyriškis stengėsi dėl jos nesukti galvos, bet, ką bedarė, nepavyko.

      Čepsėdamas riebaluotom nuo sumuštinio lūpom, nelygiai nukirptais nagais, išgaubtais dėl to, kad kentėjo nuo diabeto, Džonatanas Falkstongas, dar pakurstytas Alano, rezgė šviesesnės ateities planus. Ant gelsvo apdulkėjusio atsiraičiusiais kampais stalo trinktelėjęs išmanųjį telefoną vyras viltingai svarstė. Nors jis ir nebuvo itin patrauklios išvaizdos ir moterys jo nerijo akimis, vis tik turėjo teisę svajoti ir apie gražią mylimą moterį, ir apie ramią šeimos užuovėją. Juk yra uostų, į kuriuos parplaukia laivai, nors ir išsekinti nežinomybės. Pakrypusiame, pritvirtintame ant trijų išklibusių kojelių veidrodyje į Džonataną spoksojo ne tik vidinio skausmo iškreiptas veidas – šmėžavo sudėtingiausi nutikimai, vienas po kito blykčiojo jo buvusių draugių siluetai.

      Pagriebęs išmanųjį „Apple“ nuo pajuodusio stalo, labiau primenančio vargetos baldus nei buhalterijos koledžo dėstytojo namus, Džonatanas jau naršė „Facebook“, kur Agnetą Riekašiūtę iš Plungės surado greitai. Putliame jo veide slėpėsi mažos rudos akytės. O, kai Agneta priėmė jį į savo draugų būrį, ponas dėstytojas vėl dainavo savo numylėtinės Siuzi Kvatro šedevrą „Sutrypk ją“ tol, kol kryptelėjusi lūžo jo patogiausios ąžuolinės kėdės koja, ir jis, nebeišlaikęs pusiausvyros, griuvo, lyg būtų pakirstas nemažos alkoholio dozės.

      Be abejonės, kas galėjo patikėti, jog įvykiai su lietuve plykstels žaibo greičiu. Džonatanas greitai pramoko tarti ne tik Agnetos vardą, pavardę, bet ir jos gatvės pavadinimą. „Jei Agneta išmoko anglų kalbą, padarysiu viską, kad kalbėčiau lietuviškai“, – kalbėjosi jis pats su savimi.

      Po pokalbių „Facebook“ ir „Skype“ tepralėkus vos dviem savaitėms, Džonatanas, pasitaręs su panele Riekašiūte, į kurį aerouostą arčiausia skristi, per „Wizzair“ kompaniją užsisakė bilietus kovo 27-osios skrydžiui iš Mančesterio į Rygą. ,,Ji tobula, puikiai kalba angliškai, graži ir dar priima vyrą tokį, koks jis yra, nesisavina jo turto ir pinigų. Kelios anglės jau mane sutrypė ir paliko, nes joms rūpėjau ne aš, o mano banko sąskaita. Agneta neišlepinta. Apskritai, juk Rytų europietės ir už šimtą penkiasdešimt svarų sugeba išgyventi. Neišpaikintos jos!“ – mąstė Džonatanas, o tada įkėlė į „Facebook“ Europos žemėlapį bei skrupulingai nubrėžė storą žalią rodyklę, jungiančią gimtąją Angliją su Lietuva.

      – Tu – protinga ir esi kiekvieno blaiviai mąstančio vyro svajonė. Tu – princesė ir greitai tapsi mano karaliene! – rėkė jis per „Skype“, neleisdamas Agnetai įsiterpti. – Kokia pavardė tau labiausiai patiktų? Agneta Riekašiūtė-Falkstong? O gal Agneta Falkstong?

      – Be abejo, angliška pavardė. Aš trokštu būti ponia Falkstong. Angliškos pavardės gražiau skamba nei lietuviškos. Kita vertus, jas žmonėms lengviau ištarti.

      Džonatanas buvo be galo sujaudintas. „Facebook“ be paliovos pypsėjo Agnetai skirtos žinutės: ,,Aš tave myliu! Didžiuojuosi galėdamas būti tavo išrinktuoju!“ Panelė Riekašiūtė tokiems pranešimams neliko abejinga, bet labiausiai ją pribloškė paskutinysis laiškutis su paveikslėliu, vaizduojančiu ant virvutės suvertas tamsiai raudonos rožės spalvos širdeles.

      Bet ambicingoji Agneta kūrė kitokius planus. Anglą savo draugų akivaizdoje ji vadindavo į krantą išmestu nutukusiu banginiu arba raminamųjų vaistų apsirijusiu šizofreniku. O liūdniausia buvo tai, kad Agnetos jauniausioji sesutė Monika vis kartojo rusų atlikėjo Verkos Serdiučkos dainos žodžius: „O aš sau einu užsivilkus „Dolče Gabana“.“ Paskui ji vyresnėlės pasiteiravo:

  Iš kur ištraukei tą nutukusį anglišką paršą? Negi giminės sako tiesą, kad greit mūsų šeimos pavardę keisi į Falkstong? Beje, patark šiam dručkiui vietoj kiaulienos ir picos valgyti vien tik žuvį su daržovėm arba tapti vegetaru.

Paskui jos abi ilgai kikeno, o Agneta nuo espreso kavos vos neužspringo ir abi kartu klykė: „Čia Lietuva, čia lietūs lyja, bet užsieniečiai nežino – viskas čia kitaip...“

     Beje, kai Agnė vienai gydytojai papasakojo apie anglo diabetą ir depresiją, medikė atsargiai prasitarė, jog nuo diabeto silpnėja smegenys. O jei vyriškis esą patenka į depresijos pinkles, tai tik žiūri į vieną tašką ir tam tikros apatinės kūno dalies tinkamai nebevaldo.

      Ir tikrai Džonataną depresija kirto skaudžiai. Jis po tris naktis iš eilės nė bluosto nesumerkęs vartydavosi nuo vieno šono ant kito. Net ir pamiegojęs šešias valandas, jis neturėjo jėgų šiaip ne taip įsikabaroti į savo automobilį, o iš jo iššliaužęs liftu pakilti iki savo kabineto trečiojo aukšto kampe. Bet šiuo metu Džonatanui svarbiausia buvo jo mylimoji. Paskambinęs Agnetai greitakalbe bėrė:

      – Jaučiuosi išskirtinis: juk greitai turėsiu tokią žmoną kaip tu. Jau ieškau sužadėtuvių žiedo! Koks yra tavo sužadėtuvių žiedo piršto numeris? Ir ar turiu susitikti su tavo mama ir jos prašyti tavo rankos?

      – Tokios mūsų tradicijos...

      – Artėja Šv. Valentino diena. Aš atsiųsiu tau dovaną. Ko norėtum?

      – Angliškų knygų apie sinchroninį vertimą ir psichologijos vadovėlių. Oi, pamiršau, mano mėgstamiausių kvepalų „Dolče Gabana Light Blue“. Ar tikrai atsiųsi?

      – Taip, mylimoji, ir dar šokolado. Kokio nori – juodo ar balto? Myliu tave, mano mieloji karaliene iš Lietuvos. Be to, dar gausi žiedą su deimantu. Ar sutiksi jį nešioti ir būti mano sužadėtine?

  Laukiu nesulaukiu.

      O iš tiesų Agneta dantis sukandusi laukė kovo 27-osios, kai Džonatanas atvyks jai pirštis. Bet juk deimantai – geriausi merginos draugai, o vertimo arba psichologijos magistro studijų laipsnis padės jai pabėgti ir palikti vargšą Džonataną, nutukusį banginį, ką tik išmestą ant kranto. Juk jis sakė, kad padės siekti svajonių išsipildymo. O svajonė Agnei reiškė užmokėtą magistro kurso studijų programą. Argi dėl šviesesnės ateities, kurios Lietuvoje, kol ji gyva, nesulauksianti, neverta šiek tiek pakęsti šį atgrasų anglą...

Kažkurį vakarą, vos tik sucypsėjo „Skype“, Agneta, išpuoselėtu nagučiu nuspaudusi vaizdo pokalbio paskirtį, kiek paploninusi balsiuką sučiulbo:

      – Džonatanai, psichologijos magistro studijos Hallam universitete yra mano tikslas. Juk tu sakei, kad padėsi išpildyti mano svajones?

      – Taip, mylimoji, duosiu tau namus, net savo seną mašiną ir galėsi riedėti į savo universitetą.

  Džonatanai, bet studijos kainuoja penkis tūkstančius svarų. Juk vyras moka žmonos išlaidas ar ne?

      – Na, aš tau surasiu darbą ir tu pati sumokėsi už mokslą. Aš neturiu tokių didelių pinigų.

      – Ar knygas išsiuntei?

      – Taip.

      – Nemeluoji?

      – Ne, prisiekiu savo gyvūnėlių gyvenimu!

      – Džonatanai, jei nepervesi pinigų į universiteto sąskaitą, žiedą grąžink į juvelyrinę.

      – Velniop. Man taip skaudu, kad tu ieškojai milijonieriaus.

  Ne, netrokštu turtuolio, noriu mokytis. Aš negausiu gero darbo, jei neturėsiu magistro laipsnio.

      Taip pasakiusi, Agneta Džonataną Falkstongą blokavo tiek „Facebook“, tiek „Skype“. Viltį praradęs ponas dėstytojas šimtus kartų per dieną rinkdavo lietuvės telefono numerį, skambindavo jai tol, kol jam paskausdavo jo trumpi riebūs pirštukai su pageltusiais nagais.

      Vieną dieną Agnetos kantrybė trūko. Kol danų verslininkai pietavo, ji įpykusi brūkštelėjo Džonatanui žinutę: ,,Esi skrudžas ir skaičiuoji kiekvieną pensą. Tu nė kojos neįkelsi į mano namus. Jei su tavim gyvenčiau, tu mane prirakintum… Esi tik baisus į krantą išmestas nutukęs banginis.“

      Tuo metu Džonatanas kartu su Alanu sodelyje gėrė anglišką arbatą su pienu, o didelė kaip pupa ašara tekštelėjo į jo puoduką su lietuvės atvaizdu.

      – Ei, drauguži, bus tų mergų, mesk ją iš galvos, ji norėjo pumpuoti svarus iš tavo banko sąskaitos.

      – Ne, ji norėjo magistro laipsnio Hallam, o aš pagailėjau tam pinigų.

  Džonatanai, nekliedėk, – spiegė Alanas, o jo veriantis riksmas taip išgąsdino Džonatano rotveilerį, kad šis dantimis išplėšė jo velvetinių kelnių gabalą.

      Džonatanas griebė rudą molinį puodelį su keliais arbatos gurkšniais. Agnetos veidas, įspaustas ant puodelio vidurio, keistai ištįso. Ji ir toliau vaipėsi. Ponas dėstytojas rėžė puoduką su Agnės nuotrauka ant šaligatvio taip stipriai, kad iš buvusios mylimosios atvaizdo beliko tik stambių šukių krūva. Bet net ir tada viena Agnetos akis su išsiplėtusiu mėlynos spalvos vyzdžiu įdėmiai stebėjo Džonataną.

      „O kas, jei anglas siuntinį susigrąžins?“ – gudriai svarstė Agneta. Ji Džonatanui vėl brūkštelėjo žinutę: „Džonatanai, pakalbėkim. Atblokuosiu tavo „Facebook“, ok?“

      „Aš toks laimingas. Ačiū, brangioji.“

      Ir vėl vienas po kito liejosi gražūs žodžiai.

       – Mylimasis, jei būčiau gavusi tavo žiedą su deimantu, jau būčiau tavo. Žinai, labai tavęs ilgiuosi...

      – Tai būtum mano žmona, net jei aš ant kranto nutėkštas riebus banginis?

  Atleisk man. Man išvaizda nesvarbi. Mes, žmonės, tarsi murzini langai. Kartais tingim stiklą nušveisti, o juk gerai paplušėjus, jis gali sužibėti tarsi krištolas...

      Agnetą jau užvaldė deimantų žėrėjimas ir būsimas kelias, vedantis į Sheffield Hallam universiteto kaip tik jai tinkamą psichologijos programą. „O jei anglas pakeis nuomonę ir gerai pasvarstęs svarų duos? Gal, jei pasisukiosiu aplink kaip lapė, ir gausiu, ko noriu... Šią ,,kiaulieną'' metus pavaikau po namus, tegu keičiasi ir pamiršta savo kumpių, sluoksniuotų sumuštinių kalnų ir picų karalystę. Vos tik atvyksiu, – svarstė ji, – Anglijos pilietis gaus iš ryto liesos varškės gniužulėlį, du plonus žuvies gabalėlius su daržovėmis priešpiečiams bei tirštos daržovių sriubos vakare. Padarysiu žmogų!..“

      Panelė Riekašiūtė toliau mintyse piešė Džonatano gyvenimą, lyg tai būtų taip paprasta, kaip distancinio valdymo pulteliu perjunginėti įgrisusius televizijos kanalus ar stumdyti šaškes ant lentelės iš vieno juodo kvadratėlio į kitą.

      Agnės pažįstamieji žinojo, kad moters pats svarbiausias turtas buvo du pūpsantys didžiuliai celofaniniai maišai įvairiaspalvių batų ir basučių. Jei šimtakojai nešiotų ilgaaulius, jų užtektų visoms jų kojoms. Iš moters trijų didžiulių spintų vos dureles pradarius ant galvos dažnai užgriūdavo kalnas drabužių. Dėl to skųsdavosi abi jos valytojos. Viena iš jų tvarkė jos namus, o kita – kontorą. Abi Agnetos darbuotojos už tai keikdavo darbdavę, bet šiuo klausimu abi vieningai sutarė: panelę vertėją ištiesins tik grabo lenta. Kartą Agnetos valytoja Reda savo viršininkei pasakė:

  Gal būtumėt tokia maloni ir nusipirktumėt naują spintą? Jūsų rankinukai su geležinėmis grandinėlėmis ir papuošalais krenta iš lentynos, dar kam nors praskels galvą...

      Agneta buvo ką tik grįžusi iš verslo konferencijos, kurioje vertėjavo, todėl buvo nusivariusi nuo kojų (nes teko nuo devynių ryto iki penkių vakaro stypsoti avint vinies plonumo aukštakulnius, kad tobulai atrodytų), jos galvoje tebeūžė ekonominiai ir buhalteriniai terminai, tad valytojai tiesiai šviesiai išrėžė:

  Aš esu aš, o tu esi tu. Tavo darbas mano drabužius ir aksesuarus išdėlioti taip, kad jie žmonėms ant galvos nekristų. Ir užuot inkštusi eik valyti dulkių, darbo laikas nesibaigė. Beje, žinai, kokio principo laikausi: jei darbuotojas nemoka anglų kalbos, tai nė dulkių šluostyti neįtiks.

      Reda susigūžė, tačiau neaiškiai burbtelėjusi rusišką keiksmažodį bėrė žodžius kaip žirnius: ,,Išmuš ir tavo atpildo valanda, paliksi ir tu, Agne, prie suskilusios geldos. Kažin ar ilgai anglas tave pakęs... Švedas Remis teištvėrė tik dvi savaites, o italas Krisas buvo tikras rekordininkas – šis prasitąsė su tavimi net tris mėnesius! Vargšelius pribaigdavai savo nesibaigiančiom apsipirkinėjimo kelionėm į Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos „Akropolį“. Švedas yra sakęs, jog šeštadienį panelė Agneta ten atsidurdavo vos tik atsidarydavo parduotuvės ir iš jų neįmanoma būdavo iškrapštyti, kol neperžiūrėdavo ir nepasimatuodavo visų naujausių kolekcijų skudurų...“

      Et, na ir kas, kad drabužiai iš spintų krito, na ir kas... Agnetai buvo negana. Dabar reikėjo užjausti Džonataną. Iš kur žinoti, kas ten vyksta, juk Reda anglų kalbos gerai nesuprato, bet, aišku, kažko sugebėjo pramokti, nes darbdavės namuose ūždavo anglakalbiai... Tikriausiai net Agnės taksas Taras ir gudruolis siamo katinas Tikis su savo šeimininke mokėjo susikalbėti angliškai?

      Po mėnesio Džonatanas Agnetai atsiuntė žiedą su deimantu. Išrinktoji net nuėjo į vieną iš miesto juvelyrinių parduotuvių ir patikrino, ar deimantas tikras. Juvelyras merginą įtikino, kad papuošalas su deimantu.

      Agneta vėl pasinėrė į vestuvinių suknelių paiešką. Prireikė Amazon.com. Planavo nusipirkti kokias dvi ar tris pirmai ir dvi antrai vestuvių dienai. Net prisiversdavo parašyti Džonatanui, kad jį myli. Aišku, paskui ją ilgai grauždavo sąžinė... „Angliška pavardė geriau už lietuvišką, bent jau gražiau skamba... Ir statusas visai kitoks. Bet kad tik jis užmokėtų už magistro studijas... Tada garantuota karjera Šefilde“, sukosi vilkeliu mintys.

      Tą naktį Agnetai užmigti sekėsi sunkiai. Pro miegamojo langą iš jos tyčiojosi pasvirusi mėnulio pilnatis, atskirta tamsios, bet žvilgančios drobulės. Pravirą langą palengva supo gaivus pavasario vėjas, o mergina net tamsoje pastebėjo, kokie trapūs jos mėgstamų narcizų, netvarkingai išrikiuotų ant palangės, žiedai. Kaip gera apsvaigti nuo jų aitraus kvapo ir nors trumpam nematomu lieptu pakilti virš kasdienybės. Agnė čiupo užrašų knygutę ir greitai brūkštelėjo kelis eilėraščio posmelius angliškai: „Mano kambario langas gręžiojas į tamsą, /Įbaugintas klausos prikimusio šuns lojimo. /Tas tiltas nuo sielos iki medžių slėpiningo trapumo, neužčiuoptas voratinklis, laukia nesulaukiamos savo triumfo dienos.“ Paskui ausyse suskambėjo Viljamo Vordsvorto eilėraštis „Narcizai“. Ji šį kūrinį atmintinai mokėjo tiek angliškai, tiek lietuviškai. O, svarbiausia, tą nykų penktadienio vidurnaktį jis Agnetą ir ramino, ir guodė: ,,Apniukęs debesiu klajojau kalvom ir kloniais po gimtinę, /Staiga kaip įbestas sustojau prieš geltonų narcizų minią.“ Tą akimirką Agnei sugėlė širdį: ji negailestinga, juk skaudina mylintį žmogų... Lazda turi du galus. Kiek daug vyrų pasitraukė... Išėjo... Ir kaip siaubingai jie bijo žodžio „meilė“, jį ištarti, vadinasi, susipančioti bei pažeminti save, pasirodyti paliegėliu ir silpnu kitų akivaizdoje...

      Tada mergina atsiminė, kaip milijonierė norvegė palygino ją su vaivorykšte, nes ji kasdien tviskėjo vis kitokiomis spalvomis. O pati sau Agneta buvo šerdis, aplink kurią kunkuliavo naujų įvykių verpetai, į jų sūkurį, norėjo to ar nenorėjo, ją vilkte įtraukdavo kažkokia nematoma ranka.

      Nejučia Agnetą paglostė ramybė. Smėlio laikrodžio ritmu lašas po lašo lyg kraujo lašai iš subadyto piršto kapsėjo nakties valandos. Tylą vis pertraukdavo mašinų burzgimas. Ar tuomet kiti suprato, kokia ji buvo iš tikrųjų ir kodėl būdama su nepažįstamaisiais ar versdama paskaitas ji užsimaukšlindavo šią neįprastą kaukę ir neleisdavo savęs pasiekti. Ar tikrai ji buvo vėjo pamušalas, tik madingų drabužių pakaba bei tuštybių tuštybė? Kita vertus, ar ji tikrai save mylėjo ir kada nors pamąstė, kas ją slegia... Prie Agnetos kojų atsigulė persų katinas ir tylą užliejo įkyrus jo murkimas.

      Sublyksėjo Džonatano pranešimas „Feisbuke“.

      ,,Sveika! Ar patiko žiedas?“

      „Žavus, Džonatanai, ačiū.“

     „Ar jau sutiksi būti mano žmona, ponia Falkstong?“

      „Taip, vos tik iš Amazonės užsakysi mano pasirinktas vestuvines sukneles. Tris pirmai ir dvi antrai dienai. Ar gerai?“

      „Užsakysiu, tik dabar neturiu pinigų.“

      „Nemeluok, žinau, kiek jūs, brangučiai, uždirbate...“

      „Patikinu – mano banko sąskaita iššluota.“           

      ...Kitą dieną atskriejo Džonatano elektroninis laiškas. Jos sužadėtinis rašė: ,,Prašau man pervesti septyniasdešimt svarų už knygas, kurias pasirinkai. Gali nemokėti už du romanus, kuriuos pats padovanojau per Šv. Valentino dieną. Neprašau pinigų už šokoladą ir pašto išlaidas.“

      ,,Džonatanai, tau smegenys suskystėjo nuo depresijos ar šizofrenijos! Būsi mano namuose ir dar prašysi pinigų?“

      „Dovanojau tau tik dvi knygas, kitas išsirinkai pati. Jei būčiau atvažiavęs į Lietuvą, ketinau paprašyti padengti mano išlaidas.“

      „Bet aš neprašiau nuspausti mygtuko ir „Wizzair“ pervesti pinigus už aviabilietus. O, kas baisiausia, juk tu pats nukirtai pačią gražiausią mūsų gyvenimo medžio šaką...“

      Taip pasakiusi, ji užblokavo Džonatano „Skaipo“ ir „Feisbuko“ paskyras. Ponas Falkstongas tuščiai gaišo laiką skambindamas Agnetai ir siųsdamas jai žinutes, kuriose maldavo atleisti ir suteikti dar vieną progą. Kai Agnei įgriso, ji nusiuntė Džonatanui paskutinį pranešimą: ,,Yra mėnulių, kurių mes trokštame, bet nė vienas mums nenukrenta.“ Džonas Golsvortis. Žiedą grąžinsiu. Atsiųsk savo adresą į mano elektroninį paštą. Tu bijai Rytų europiečių ir laikai jas barakudomis, nutukęs, į jūros krantą išmestas bangini.“

Kaip įprasta, judria magistrale ankstų pirmadienio rytą Džonatanas dardėjo į koledžą. Ant automobilio sėdynės styrojo ta pati, tik jau sudžiūvusi šakelė. Visi jos pumpurai buvo pajuodę.

Komentarai  

0 #3 Ligita 2015-10-09 12:03
O vargeli, kas per baisybe... Man būtų gėda už tokias raštliavas.
Cituoti
0 #2 chi chi 2015-09-08 01:08
"Apskritai, apsakyme 10 proc. įvykių yra iš mano gyvenimo.“ Manau, kad ne 10, o 90 :lol:
Cituoti
+3 #1 psss 2015-09-04 23:57
tuscia boba juokina visus klaiku
Cituoti

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode