Prof. V. Safronovas: Lietuvos santykiai su Vokietija nepriklauso nuo praeities nuoskaudų

 

Vertindami save tiek pagal santykius su kitais, tiek iš platesnės istorinės perspektyvos lietuviai iki šiol nesugeba išsivaduoti iš XX a. viduryje traumavusių patirčių įtakos, o jų padariniai iki šiol pasireiškia daugelyje gyvenimo sričių. Tokios pozicijos laikosi istorikas, Klaipėdos universiteto profesorius dr. Vasilijus Safronovas.

Savo tyrimuose mokslininkas gilinosi į kolektyvinę žmonių praeities patirtį Lietuvoje ir buvusioje Rytų Prūsijoje. Jo išvados padeda suprasti, kaip atsiranda šiuolaikiniai kultūriniai konfliktai, keičiasi istorinių simbolių ir vaizdinių reikšmės, kokios istorinės aplinkybės lemia skirtingų kultūrų tarpusavio santykius.

„Istorikų uždavinys – atsakyti į aktualiuosius klausimus apie praeitį ir kaip ji vertinama šiandien. Didelė dalis mano darbų buvo skirta vokiečių ir lietuvių santykiams. Rūpėjo išsiaiškinti, kaip ir kodėl kelis šimtmečius greta gyvenę žmonės staiga ėmė konfliktuoti“, – sako dr. V. Safronovas.

Atsakymo į šį klausimą istorikas ieškojo XIX a. prasidėjusiose formuotis vokiečių ir lietuvių nacionalinėse kultūrose. Jis priėjo išvadą, kad lietuvių ir vokiečių santykiams tarpukariu lemiamą įtaką darė ne tik skirtingai suvokiama praeitis, bet ir daugybė kitų priešpriešą formavusių nacionalinės kultūros reikšmių, pavyzdžiui, išaugęs abiejų tautų nacionalizmas. Vis dėlto, kai po Antrojo pasaulinio karo Vokietijos įtakos rytiniame Baltijos regione neliko, atsirado prielaidų permąstyti santykius. Po 1990 m. pradėta bandyti naujosios Lietuvos ir Vokietios santykių nebesieti su praeities nuoskaudomis.

„Tyrinėjau reikšmes, kurios kadaise kėlė konfliktus ir kurių nemažai egzistuoja iki šiol. Šiame Europos regione įvairios kultūros tik XIX a. ėmė konstruoti šiuolaikinę sampratą tiek apie teritorijas, kurios turėtų priklausyti atskiroms nacijoms, tiek apie kriterijus, kuriais remiantis tos teritorijos galėjo būti pripažintos. Būtent dėl šių klausimų lietuvių ir vokiečių erdvinė vaizduotė Rytų Prūsijoje ir susikirto“, – dėsto dr. V. Safronovas.

Pasak istoriko, lietuviai rėmėsi argumentais, kad toje teritorijoje jie gyvena nuo neatmenamų laikų, o pačiam regionui apibūdinti sukūrė arba, labiau tikėtina, iš kelių vokiečių autorių perėmė Mažosios Lietuvos sampratą. Ji lietuvių diskurse atsirado tik apie 1910 m., o galutinai įtvirtinta tarpukariu. Taip siekta išstumti Prūsų Lietuvos sąvoką, parodant, kad regionas neturi sąsajų su Prūsija ar Vokietija.

„Vokiečių kultūroje XIX–XX a. sandūroje buvo sėkmingai kuriami visiškai priešingi vaizdiniai apie Rytų Prūsijos ir (Prūsijos) Lietuvos vokiškumą. Šios dvi erdvinės sampratos prieštaravo viena kitai, o po Pirmojo pasaulinio karo tos prieštaros dar smarkiau prasiveržė. Prūsijos vokiečiai Lietuvą pavertė Šiaurės Rytų Prūsija, o lietuviai vokiškojoje Mažosios Lietuvos praeityje nebematė nieko pozityvaus. Ji buvo aiškinama maždaug taip: čia mūsų žemės, kurias užgrobė vokiečiai pavergdami lietuvius, o 1923 m. Klaipėdą išvadavome iš kone septynis šimtmečius trukusios vergijos“, – teigia mokslininkas.

Jis pabrėžia, kad visi šie veiksniai tautinėms sampratoms įtaką tebedaro ir šiandien. Prieš kelerius metus, siūlant 2013-uosius paskelbti Klaipėdos krašto metais, pirminiame įstatymo variante pateikta formuluotė: „Klaipėdos krašto atgavimo metai“.

„Žinodami, kad Klaipėda iki pat 1923 m. niekada nepriklausė Lietuvai, turime suprasti, kad žodis „atgavimas“ yra iš XIX–XX a. sandūros žodyno, kuriuo anuomet lietuviai apibūdindavo savo pretenzijas į Mažąją Lietuvą“, – aiškina istorikas.

Savo tyrimuose jis išskiria ir reikšmes, kurių šiandien, būdami priklausomi nuo nacionalinės kultūros, visiškai nebesuprastume. Tyrinėjant lietuviškojo regiono Prūsijoje sampratų istoriją paaiškėjo, kad dar XIX a. viduryje vokiečiakalbiai Prūsijos piliečiai, kurie nekalbėjo lietuviškai ir nebuvo katalikai, save vadino lietuviais. Lietuviškumą jie suprato kaip priklausomumą Prūsijos regionui, vadintam Lietuva.

„Tarp tokių lietuvių matome tikrai neeilinių figūrų: XIX a. vidurio demokratinio judėjimo Prūsijoje lyderius, suvienytos Vokietijos parlamento pirmininką ir pan. Pagal tą lietuviškumo kanoną, kurį suformavo modernus nacionalinis judėjimas, parašytoje Lietuvos istorijoje apie tai net neužsimenama, – kalba dr. V. Safronovas. – Vis dėlto šiandien ypač aktualu kalbėti apie kitokius, anksčiau egzistavusius, bet prarastus lietuviškumus. Mažėjančiai Lietuvai labai svarbu išlaikyti ryšį su tais šimtais tūkstančių žmonių, kurie įvairiais laikotarpiais atsidūrė skirtingose šalyse ir žemynuose, gal net nebekalba lietuviškai, bet save laiko lietuviais.“  

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode