Reklama 2

Ryškiai įspausti pėdsakai

Dailininkas monumentalistas Jonas Želkauskas gimė 1952 m. Šiauliuose. 1980 m. baigė studijas Šiaulių pedagoginio instituto dailės fakultete ir atvyko gyventi į Mažeikius. Šiuo metu dirba dailės mokykloje mokytoju - metodininku. Nuo 1978 m. dalyvauja personalinėse bei grupinėse molbertinės tapybos parodose. Yra nuolatinis respublikinių ir tarptautinių projektų dalyvis. 2014 m. leidykla „Andrena“ išleido J. Želkausko metodinę knygelę „Technika monumentaliosios tapybos pamokose“. Knygoje daug autoriaus ir jo mokinių sukurtų darbų ar jų fragmentų pavyzdžių, siūlomos užduotys ir mokomoji medžiaga dailės mokytojams ir mokiniams.

 

 

Puošia mokyklos sieną

Ko gero, Mažeikių miestas netektų didelės dalies savo žavesio, jei staiga nuo Politechnikos mokyklos mokomojo korpuso sienos dingtų J. Želkausko sukurtas trispalvis sgrafitas „Mokslas“. Tai yra 180 kv.m. dar 1986 m. sukurtas darbas. Beje, 1983 m. dailininkas sukūrė trispalvį sgrafitą ir aktų salėje, o 1989 m. šios mokyklos valgykloje dailininkas sukūrė freską ant šlapio tinko „Derlius“. Nežinantiems dailininkas J. Želkauskas paaiškina, kad Sgrafìtas (it. sgraffito — raižytas) yra sienų tapybos ir keramikos dirbinių dekoravimo technika, kai ant gruntuoto paviršiaus dedami keli skirtingų spalvų tinko (ant keramikos dirbinių — angobo) sluoksniai. Raižant viršutinius sluoksnius, gaunamas spalvotas reljefinis piešinys.

Sunkus kūrybinis procesas

Dailininkas prisiminė, kad mokyklai sieną darė Kauno Dailės kombinato užsakymu. Daugelis, ko gero, neįsivaizduoja viso kūrybinio proceso sudėtingumo, todėl menininkas paaiškino, kad pirmiausia buvo sukurtas eskizas, kurį tvirtino meno ekspertų taryba Šiauliuose. Po to buvo kuriamas realaus dydžio (M 1:1) kartonas, kurį taip pat reikėjo tvirtinti. Kadangi Mažeikiuose „paguldyti“ tokio dydžio piešinį nebuvo kur, teko pasinaudoti Šiaulių lengvosios atletikos maniežo grindimis. J. Želkauskas dar ir dabar negali pamiršti „jūros ligos“, kadangi vienas iš sgrafito atlikimo ypatumų yra tas, kad darbai pradedami nuo sienos (piešinio) viršaus. Dabar dauguma statybos ir fasadų šiltinimo darbų atliekami naudojant modernius stelažus, o tada prie stogo buvo pritvirtintas ant trosų besilaikantis, aukštyn-žemyn galintis judėti lopšys, kurį vėjas supdavo į visas puses. Buvo sunkiau negu jūroje, nes dar prisidėjo didelis aukštis. Taip dirbdamas siūbavo apie tris mėnesius, kadangi sgrafito technika leidžia per dieną „uždėti“ ant sienos tik kelis kvadratinius metrus piešinio, o dar turi ir nelyti.

Šiandien būtų sunku suskaičiuoti arba pamatyti visus dailininko darbus, kurių yra sukūręs per 70. Dalis „gyvena“, o kai kurie darbai sunaikinti. Daugelyje Mažeikių miesto įmonių ir švietimo įstaigų buvo arba dar ir šiandien yra įspausti ryškūs menininko pėdsakai, tačiau „auksiniai“ laikai praėjo. J. Želkauskas šiandien yra vienintelis „klasikas“, žymus monumentalaus meno atstovas visame Telšių regione, o gal ir dar plačiau.

Pradžių pradžia

Paklaustas apie tai, kas galėjo nulemti meno pasirinkimą, J. Želkauskas šiek tiek pagalvojo: „Gal mano tėvukas Jonas. Anais laikais jis mėgo piešti ant laikrodžių ciferblatų miniatiūrinius peizažus. Jam, atsimenu, gerai sekėsi ir turėjo daug užsakymų.“

Pradėjęs kūrybinį kelią Mažeikiuose, subūrė jaunuosius to meto dailininkus ir organizavo nemažai grupinių parodų. Dar vėliau buvo įgyvendinti pirmieji darbai Mažeikių „Gabijos“ gimnazijoje (kurioje kelerius metus mokytojavo), lopšeliuose-darželiuose „Berželis“ ir „Pasaka“, UAB „Mažeikių betonas“, tuometiniame Mažeikių vykdomajame komitete, Mažeikių banke, Naftos perdirbimo gamykloje, Mažeikių mechanizatorių kolonoje, Palnosų kultūros namų salėje, Nemenčinėje, Akmenės rajone, Papilėje, Kelmėje, Šiauliuose ir daugelyje kitų vietų.

Visi darbai mieli

Į klausimą, ar yra mieliausias darbas, kurį dailininkas norėtų „susivynioti ir išsinešti“, pašnekovas atsakė paprastai: „Kiekviename darbe yra kažkas mielo, visur įdėta širdis ir talentas. Šiandien galima ginčytis dėl meninio lygio, kažkokių klaidų, netikslumų. Buvo labai svarbu, ką tekdavo vaizduoti, bet dažnai darbo lygis priklausydavo ir nuo užsakovo. Kuriant darbus, tekdavo pasėdėti bibliotekose ieškant istorinės medžiagos, heraldikos ar tautinių motyvų, nes, pavyzdžiui tai, kas tiko Žemaitijai, visiškai netiko Nemenčinei.

Truputį gaila, kad šiandien savivaldos institucijos ar kitas viešasis sektorius „pamiršo“, kad dekoruoti sienas ir pastatus galima tvirta ir ilgaamže technika, todėl dabar daugiausiai atlieku privačius užsakymus. Sau belieka palinkėti sveikatos, nes monumentalioji kūryba reikalauja nemažai fizinės ištvermės“.

Kūrybinis gyvenimas

Be molbertinės tapybos J. Želkauskas nemažai sukūręs ir medžiagoje išpildęs kitokių monumentaliosios tapybos darbų. Tai – mozaikos, sieninės tapybos, temperos, spalvoto glaisto, šlapios freskos kūriniai, kurie puošia įvairius visuomeninius  ir privačius interjerus bei eksterjerus.

Paveikslo plastikai išreikšti naudoja pigmentus, suodžius, cementą, smėlį, kalkes, riebalus. Meninės raiškos siekia per medžiagiškumą ir formos aiškumą.

2001 m. dailininkas surengė savo retrospektyvinę darbų parodą Šiaulių mokytojų namų galerijoje „Laiptai“; Dalyvavo 4-oje ir 5-oje Pasaulio žemaičių dailės parodose, Žemaičių muziejuje, Dailės galerijoje Versalis Oginskio rūmuose Plungėje 2003 m. ir 2007 m.; 2010 m. pristatė savo darbus Saldus mieste Latvijos respublikoje; 2012 m. atstovavo Mažeikių rajonui parodoje „Vilnius - vartai į Žemaitiją“ 2013 m. dalyvavo miniatiūrų parodoje Palangoje.

Tėvo pėdomis

Dailininkas džiaugiasi, kad jo pėdomis eina sūnus Voldemaras ir dukra Vilma. Abu vaikai baigė dizaino studijas ir, kas dabar yra labai reta, sėkmingai dirba pagal  įsigytą specialybę Lietuvoje.

Vytas ALEKNAVIČIUS

http://www.betonobaze.lt/

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode