G. Gricienė: „Gyvenimas gražus – gyvenkim jį su džiaugsmu“

Gražina VERŠINSKIENĖ

 

Žemaičiui būdinga savybė – užsispyrimas. Šio bruožo netrūksta ir mūsų kraštietei žemaitei, Sedos miesto vardo puoselėtojai Genoveitai Gricienei, kurios iniciatyva sukurtas Sedos herbas ir Sedos vėliava, įkurta Sedos bendruomenė ir pan. Atrodo, dabar galėtų ilsėtis, bet... „Atsimenu, kad esu sakiusi: tiek prisidarbuosiu, kad į pensiją išėjusi nieko nebenorėsiu. Pasirodo, klydau. Veiklos, jeigu nesikankini, kad iš to nieko neuždirbi, per akis. Įsisteigėme Sedoje Trečio amžiaus universitetą. Esam per keturiasdešimties žmonių kompanija, kuriems nesinori atsisėdus prie lango „smerčio“ laukti“, – sako pašnekovė, kuriai 2007 m. buvo suteiktas titulas „Bendruomeniškiausia metų mažeikiškė“, akcentuodama, kad apie senatvę būtina kalbėti, nes tai neišvengiamas gyvenimo tarpsnis.

– Jus galėtų pavadinti nerimstančia siela, kuri negali gyventi be veiklos. Kuo dabar užsiimate? Ar šiandien esate užimtas žmogus?

Atradau kraštotyrą, bet tai nėra vien faktų rinkimas, prisiminimų užrašymas. Sudomino kaimų istorijos. Kai jau susirenku kažkiek informacijos, o ją renku kalbėdamasi su žmonėmis, atgyja senojo kaimo vaizdas. Su malūnais, pirtimis, kalvėmis, siuvėjomis, muzikantais ir gaspadinėmis... Ieškau kelių žmonių, kuriuos sudominu kaimo susitikimo organizavimu. Renkamės, tariamės, planuojam. Po to, kai šventė praeina, ilgam lieka šviesa širdyje. Nuo žmonių susitikimo džiaugsmo. Nuo Ketūnų kaimo šventės praėjo penkeri metai, bet viskas gyva... Jie taip sutvarkė nugriautos bažnyčios šventorių, nuvalė pamatus ir sutvirtino akmenis, kad atėjus atrodė – išplovė bažnyčios grindis. Toks šventas buvimas po senais medžiais. Šiuo metu ruošiuosi Grūstės kaimo šventei. Didelis, įdomus kaimas, su nepaprasta praeitimi. Ir datą šventimui parinkome neeilinę – per Mindaugines.

– Buvote viena iš Sedos bendruomenės kūrimo iniciatorių. Kam Jums toks „vargas“ buvo reikalingas?

Man atrodo, kad Sedos bendruomenės pirmininke niekada nebuvau. Pirmininku buvo Leonas Derkintis. Leonas – ramus žmogus, tai ir susidarė toks vaizdas. Aš dešimt metų buvau rajono bendruomenių sąjungos pirmininke. Bendruomenių judėjimas – daug pilietinio susipratimo, daug pažinčių su kaimo žmonėmis iš visos Lietuvos. Daug kur dalyvauta, būta, važiuota. Įdomus laikas buvo. Pilietiškumo ir drąsos mums pritrūko pakovoti už kaimo žmonių teises, kai įsisteigė Vietos veiklos grupė. Lyg ir dėl kaimo, lyg ir kaimo interesus atstovaujančios, bet sulindo ten Savivaldybės valdininkai, miestiečiai. Ne kažin kiek ir ne kažin kam kaimas ten rūpi.

– Gerai pažįstate savo gimtąjį miestą Sedą, kas ji Jums ir kaip garsinate savo miestą? Kas paskatino?

Esu kilusi iš Domėnų kaimo. Mano mama buvo tikra sediškė. Vaikai lyg ir sediškiai, nors mūsų gyvenama gatvė priklauso ne Sedai o Užežerės kaimui, bet laikom save sediškiais. Šiaip jau visą amžių esu kaimietė. Tik kelerius metus gyventa Telšiuose. Niekaip savo miesto negarsinu. Stengiuosi gyventi, kaip man atrodo teisingai. Atsimenu, kad esu sakiusi: tiek prisidarbuosiu, kad į pensiją išėjus nieko nebenorėsiu. Pasirodo, kad klydau. Jei jau duota to durnumo, tai, matyt, iki amžiaus galo. Veiklos, jeigu nesikankini, kad iš to nieko neuždirbi, per akis. Įsisteigėme Sedoje Trečio amžiaus universitetą. Esam per keturiasdešimties žmonių kompanija, kuriems nesinori atsisėdus prie lango „smerčio“ laukti. Skirtingus darbus dirbę, kartu suėję puikiai jaučiamės. Gražu žiūrėti, kaip per amžių dailiųjų amatų nesimokę, tautodailininkės Vilijos Juočytės pamokyti, dabar piešia, tapo, velia. Jau planuojam Sedos malūne, su savininko Dariaus Lauraičio palaiminimu, atidaryti Kasdienybės meno galeriją. Malūne rugsėjo pradžioje planuoju organizuoti kraštotyrinę konferenciją apie generolą Povilą Plechavičių. Man atrodo, kad per mažai jį atmename.

– Kai užsiminiau apie Jūsų vaikystę, pertarėte, kad geriau apie senatvę pakalbėkime. Tai ir pakalbėkime apie ją, kokia ji Jums? Kaip mūsų visuomenė žiūri į senjorą?

Pirmiausia, nevadinu senų žmonių senjorais. Suprantu, kad nieko tuo nepakeisiu, bet savo nuomonę kiekvienas galime turėti. Visada Lietuvoje gyveno senukai, visada jiems užteko vietos, o dabar panorom, kad jų nebūtų. Ar senjoras jaučiasi jaunesnis, gražesnis, protingesnis, o jeigu būtų vadinamas seneliu, bočeliu ar kitu tradiciniu lietuvišku žodžiu, iš karto pasentų, sulinktų ir pan.? Kvailystės. Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi privalumų ir trūkumų, gražumo ir sunkumo. Senatvę priimkim kaip dovaną, kurią gavome už praėjusį gyvenimą. Juk kiek miršta jaunų žmonių, nesulaukę tos Dievo dovanos. Aišku, kad senatvė dažnu atveju nekelia estetinio pasitenkinimo. Tampam nerangūs, suvytę, negaluojantys, bet, jei moki su tuo susitaikyti, gali ir linksmai dienas leisti. Svarbu dirbti tik tai, kas patinka, bendrauti su tais, kurie įdomūs ir neerzina amžinu bambėjimu. Vėl atnaujinti vaikystės ir jaunų dienų draugystes, valgyti skanius valgius, eiti, važiuoti... Ir būtinai pavaikščioti basomis po žolę... Gyventi be galo gera ir senatvės sulaukus.

– Jūsų išskirtinė savybė, kurią iškart pašnekovas pastebi – žemaitiška šnekta... Kas Jums Žemaitija, kaip pasitinkate Žemaitijos metus?

Į savo tapatybės susivokimą atėjau pamažu. Tai su metų branda kintantis dalykas. Kai tas suvokimas ateina, ištinka toks savotiškas džiaugsmas, kad norisi apie tai garsiai skelbti, kviesti, raginti. Nori, kad ir kiti susivoktų. Po to ramia veikla užsiimi. Ta veikla reikalauja daug laiko, pastangų. Ir ateina metas, kai imi suprasti: nereikia nieko specialiai daryti. Tai tiesiog kasdienis tavo gyvenimas. Gyvenk paprastai. Kalbėk savo kalba, saugok senuosius žodžius, valgius, gėles. Žodžiu, kaip sakė Leonidas Donskis: „Susitvarkyk savo kiemą ir pasaulis pats pasikeis.“ Žemaitijos metams ant Sedos piliakalnio pasodinome ąžuolyną. Metai pasitaikė sausi, tai kartą per savaitę einam laistyti. Laimė, kad seniūnija traktorių turi ir vandens atveža.

– Ar Jūs tipiška žemaitė, kokias savo būdo savybes įvardytumėte kaip teigiamas, o kokių norėtumėte atsisakyti?

Mano senelė iš mamos pusės buvo tikra aukštaitė nuo Anykščių, pagal bočių iš mamos pusės ir pagal bočius iš tėvo pusės esu tikrų tikriausia žemaitė. Žemaitiškumą savyje jaučiu ne vien iš „rokavėmuos“. Žemaitis į viską žiūri paprastai. Nedaro problemų, kur jų nėra, kalba savo teisybę tiesiai. Lyg ir gruboki žmonės esam. Bet yra tikslesnis lietuviškas žodis: rūpus. Rūpi mūsų kalba ir būdas toks, bet man patinka sutikti kur tai kaime kokį grynuolį. Jis taip tiksliai keliais žodžiais didelę teisybę pasako... Vaikštau po Grūstę, užrašinėju, stengiuosi įsiminti ir, žiūriu, visi vieną žmogų pamiršę. Stengiamės atsiminti tą pavardę, sukam galvas, o viena moteris ir sako: „Nevertas, kad atmintume“... Turiu ne žemaitišką savybę: karštai ir staigiai sureaguoju, taip pat greitai atsileidžiu. Erzina ši savybė, bet niekur nedingsi, negaliu savęs permokyti ir gana.

– Pasukote ir į politiką... Kodėl? Ką supratot, ką tai davė?

Taip, buvau rajono tarybos narė. Ne man šitas reikalas. Nemoku nei politikuoti, nei politika užsiimti. Atrodo, tikrai nori žmogui padėti, kad žmonėms palengvėtų gyvenimas, problemą išsprendus, bet nieko negali: esi opozicijoje. Kiekvienas tavo pasiūlymas savaime nepriimtinas. Toks buvo valdančiosios daugumos požiūris, todėl galėjai tik klausinėti, nors niekada nebuvai tikras, kad gavai teisingą atsakymą. Klausantis dabartinio mero, atrodo, kad padėtis taryboje keisis. Jeigu būtų dirbama ne dėl partinių, o dėl rajono žmonių interesų, padaryta būtų žymiai daugiau. Žmonės turi tikėti, kad valdžia ateina jiems dirbti. Nesigailiu pabuvus politikoje. Stengiausi įsigilinti, perprasti. Ten nėra lengva. Daugybė svarstomų klausimų... Ne viską perpranti iki galo, o balsuoti reikia. Ir dar „prastas tonas“, jei per tarybos posėdį uždavinėji klausimus. Mat, reikėjo per komiteto posėdį išsiaiškinti, o Kaimo reikalų komitete dažnai nebuvo ko svarstyti, nes kaime problemų kaip ir nėra...

– Kaip manote, Jūs gimėte „pačiu laiku“ ar, jei būtų įmanoma, norėtumėte savo žingsnius pradėti žengti jau laisvoje Lietuvoje?

Geri dainos žodžiai, kad „gimstam pačiu laiku, o mirštam visada per anksti“. Vaikščiodama po žmones išklausiau daugybę tremties istorijų, iš tėvų žinojau ir Telšių archyve perskaičiau kolūkių steigimo siaubą. Pati nieko to lyg nepatyriau, nes gimiau 1951 metais. Savaime aišku, kad neturėjom žieminių batų, kad ant duonos tepėm „smelčių“ ir barstėm cukrų, kad užtrūkus karvei mama virė juodą „kunkolynę“, kad iki penktos ar šeštos klasės neturėjome elektros, o Domėnuose Visockis kiekvieną vakarą pasakodavo nutikimus apie užkeiktus šunis ir vaikštančias dūšeles. Žibalinė tik siaurą ratą apšviesdavo, o baidymo buvo pilnos kertės... Iš to, ką iš žmonių girdėjau, kiek sugriautų gyvenimų mačiau, supratau, kokie sulaužyti Lietuvos žmonių gyvenimai... Visom prasmėm ir ilgam. Tapom neįgalūs. Net pripratom prie tokios būsenos. Aišku, būtų gerai, jeigu būtų to nebuvę.

– Negaliu nepasidomėti ir Jūsų šaknimis – kokioje šeimoje augote ir kokias vertybes įdiegė tėvai, mokykla?

Tėvai buvo paprasti kolūkiečiai, bet žemdirbiškų šaknų kaip ir neturiu. Tėvas buvo stalius. Dirbo statybos brigadoje. Nuo jaunumės ėjo trobas statydamas, nors medinės, bet dar tvirtai stovi. Mano senelė iš mamos pusės buvo audėja, siuvinėtoja. Nepaprasto dailumo jos austos drobės, rankšluosčiai, staltiesės. Mamos tėvas klumpes, medpadžius darė, batus siuvo, taisė. Ir dėdė geras šiaučius buvo. Mama gražiai mezgė, mėgo skaityti, keliauti. Prie gyvulių eidama atsidusdavo: ir vėl į lažą. Jos gyvuliai visada buvo labai gražiai prižiūrėti, nors viso savo dėmesio niekada jiems neskyrė. Mokykla yra mokykla. Nesisekė tikslieji mokslai, ypač matematika. Laimei, kad turėjom protingą mokytoją Povilavičienę. Nesiseka ir nereikia, mokykis tai, kas sekasi. Nuo mažumės mėgau ir tebemėgstu skaityti. Malonumas neišpasakytas. Tik kad senatvė akių neatimtų...

– Dalindama save kitiems, manau, nepamirštate ir saviškių. Kaip švenčiate šventes, ar mėgstate suktis virtuvėje?

Per amžių daug savęs išdalinau. Tikrai nereikėjo, bet kad protelio nebuvo. Kai vaikai augo, kepiau daug pyragų, visada ruošiau pusryčius. Pietus ruošė mama... Virtuvę mėgau ir dabar mėgstu. Tik sūnus juokiasi, kad viską ne taip padarau. Iš tikrųjų, dabar kitaip valgis ruošiamas. Kartais skanu ir paprastas, senoviškas. Šventes švenčiam. Ir vaikų, ir savo. Gimtadienis sutampa su Vasario šešioliktąja. Tik apsisukimai nebe tie. Geriausia padėjėja, kai sueiname didesniu būriu, yra indaplovė.

– Nueinantys metai priverčia bent trumpam susimąstyti ir įvertinti, kas jau padaryta. Kokios mintys, nuėjus gražų gyvenimo kelią, aplanko – gal kažkam pritrūko laiko?

Nesu kokia nors valdiška veikėja, ėjusi ar einanti aukštas pareigas, kad reikėtų įsivertinti nuveiktus darbus. Gyveni žmogus, kaip išeina, kaip aplinkybės susidėlioja. Reikia sakyti, kad esu laiminga, nes neturėjau nelaimių: niekas nežuvo, neturėjom gaisrų, mirtinų ligų ar kitokių bėdų. Negraužiu savęs dėl kokių nors nepasiektų tikslų, nenuveiktų darbų. Kam sukti galvą dėl to, ko jau negali pakeisti. Beje, ir nemiga nekankina. Jei kurią naktį nesimiega, knygą skaitau, o kitą naktį išmiegu už dvi.

– Kokiose kompanijose Jūs pati jaučiatės geriausiai ir kokios Jums kelia didžiausią nuobodulį?

Geriausiai jaučiuosi tarp bendraamžių. Žinau, kad jie jaučiasi taip, kaip aš, ir pasaulį mato tokį, kaip ir aš. Nemėgstu būti tarp Mažeikių „ponių“. Jos tokios netikros, taip „poniškai‘ elgiasi, taip „protingai“ kalba, yra tokio man nepasiekiamo lygio. Neilgai išbūnu kompanijoje, kur garsiai skamba lietuviškas popsas. Nieko blogo prieš jį neturiu, bet yra ir malonesnės ausiai muzikos.

– Jūsų palinkėjimas...

– Nebūsiu originali: gyvenimas yra gražus ir gyvenkim jį su džiaugsmu.

Komentarai  

+1 #2 Virginijus 2019-06-26 12:17
Žmogus- saulė.Visada gera būti greta, visada malonu iš dūšios pašnekėti....
Cituoti
+5 #1 2019-06-09 21:15
čia tikras sedos šviesulys deimanto gabalėlis nenuilstantis žmogus daranti didžius darbus sveikatos ir stiprybės jai
Cituoti

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode