Reklama 2

J. Jurkutė: „Žmonės pasiilgę tikro bendravimo ir kalbėjimo apie tai, kas skauda“

Savižudybių tema mūsų šalyje vis dar yra tabu ir stigma. Jurgita Jurkutė, praėjusiais metais „TEDxVilnius“ konferencijoje pasidalinusi savo asmenine patirtimi ir sulaukusi visuomenės paramos, ėmėsi prasmingos iniciatyvos – kalbinti psichologus ir griauti įvairius mitus, susijusius su savižudybėmis. Vaizdo pokalbius, pritaikytus ir kurtiesiems, netrukus galėsite rasti ir „Bernardinai.lt“, tad šis pokalbis – tarsi įžanga.

O šįkart J. Jurkutė pasakoja apie tai, kokie jausmai aplankė po tėčio ir brangaus kolegos savižudybės, apie tai, kas padėjo atsitiesti, kodėl ji pasiryžo savo patirtimi dalintis garsiai ir apie tai, kas galėtų padėti griauti tylos sieną mūsų visuomenėje.

Kaip kilo mintis organizuoti vaizdo pokalbius savižudybės tema?

Praėjusių metų balandžio 2 dieną dalyvavau progresyvių idėjų ir įkvepiančių istorijų konferencijoje „TEDxVilnius“. 2016 metų tema buvo „Hide and seek“. Organizatoriai, norėdami įgyvendinti seną svajonę – paliesti vieną opiausių mūsų šalies temų – savižudybes, ieškojo žmogaus, kuris galėtų apie tai kalbėti, ir aš sutikau. Tai buvo pirmas toks išjaustas, atviras ir kruopščiai paruoštas pasidalinimas. Būtent tos dienos atgarsiai ir didžiulis žmonių susidomėjimas – beveik 300 tūkst. peržiūrų „Youtube“ kanale – paskatino tai išplėtoti.

Esu iš tų žmonių, kurie turėdami idėją aktyviai svajoja, stebi aplinką ir ieško bendraminčių. Tad netrukus prie vaizdo pokalbių idėjos prisidėjo režisierė Giedrė Genevičiūtė ir operatorius Paulius Aleškevičius. Beliko pakviesti pokalbiams savo srities specialistus Paulių Skruibį, Nidą Žemaitienę ir Valiją Šap. Psichologai vaizdo pokalbiuose dalinasi teisinga, reikalinga ir šviečiamąja informacija apie tai, kas pagal 2015 metų tyrimus, atliktus Lietuvoje, vis dar yra gana didelis tabu ir stigma.

Pagal valstybinius Psichikos sveikatos centro duomenis Lietuvoje kasmet nusižudo maždaug tūkstantis žmonių. Apie dešimt savižudybę pasirinkusio žmogaus artimųjų patiria emocinę ir psichologinę traumą. Atsitveria tylos siena. Slepia savižudybės šeimoje faktą nuo aplinkinių ir kartu slopina savo jausmus. Tai darydami dažnai pasmerkia save ir galintiems atsirasti fiziniams negalavimams. Ką su tuo daryti? Kaip elgtis? Tokio tipo mirtis nėra labai kasdieniška... Kai tai įvyksta, juk būni visiškai tam nepasiruošęs ir net nesupranti, kas tai yra, nes niekada to nepatyrei. Tai labai sukrečia, todėl būtina apie tai kalbėti.

Galų gale veiksmingą savižudybių prevenciją lemia ir visuomenės gebėjimas įveikti stigmas, susijusias su savižudybe, psichikos sveikata ar psichologo sąvoka. Įvairiausi tabu ir mitai mus tik klaidina bei atima galimybę atvirai, nuoširdžiai kalbėti apie kylančius sunkumus mūsų visų gyvenimuose. Tad pokalbiai su psichologais turi ir dar vieną tikslą – kuo didesniam skaičiui žmonių, ypač mažesniuose miestuose, suteikti galimybę susipažinti su šios srities profesionalais. Ne kiekvienas žino, kas yra psichologas, arba turi neigiamą išankstinę nuomonę, kad pas psichologus vaikšto tik „nesveiki“ žmonės. Vaizdo pokalbiais su psichologais norėjosi paprastai ir nuoširdžiai parodyti, kokie jie, apie ką ir kaip kalba. Galbūt kam nors tai bus paskatinimas imtis keisti savo gyvenimą taip, kad būtų gera jį gyventi.

Savižudybę pasirinkę žmonės visuomenėje yra vertinami įvairiai. Kartais jie laikomi savanaudžiais, nes pasirenka neva lengviausią sprendimą ir pabėga nuo visų problemų, o mylinčius žmones, artimuosius palieka gyventi su kaltės, savigraužos ir daugybe kitų destruktyvių jausmų. Ne paslaptis, kad mums nesvetimas vis dar gana neigiamas visuomenės požiūris į savižudybę. Galbūt būtent dėl to daugybė žmonių, patyrusių skaudžių išgyvenimų, bandę patys nusižudyti arba patyrę artimojo savižudybę, pasirenka tylą. Kodėl Jūs nusprendėte dalintis savo pačios išgyvenimais ir mintimis šia jautria tema?

Apie tai kalbėti pradėjau labai sąmoningai ir tik sulaukusi kvietimo. „TEDxVilnius“ platforma buvo ta, kurioje mačiau prasmę bei tikslingą sklaidą. Būtent ta diena tapo savotišku tramplinu tęsti šią misiją. Atsakingai renkuosi platformas šiam turiniui platinti ir dabar.

Tik atsakingai ir sąmoningai apie tai kalbėdami galėsime labiau suprasti vieni kitus. Rasime drąsos priimti, išklausyti, suprasti mums brangius žmones. Likęs čia jaučiasi paliktas, įskaudintas, piktas ir graužiamas kaltės jausmo. Sužinoti, kaip iš tiesų jautėsi tie žmonės, kurių šiandien jau nebėra, negalime. Tačiau bandžiusiųjų nusižudyti ir likusiųjų gyvų pasidalinimai ir mintys rodo, jog ir jie išgyvena didžiulę vidinę kančią. Ta kančia tokia didelė, kad jie paprasčiausiai nemato kitos išeities, ir savižudybė atrodo kaip vienintelis kelias. Dažniausiai nė vienas iš jų nenori numirti – tiesiog neranda kito sprendimo, nežino, kaip toliau gyventi. Visa jausmų paletė, kuri tenka ir vieniems, ir kitiems, yra itin sunki bei griaunanti.

Kokie jausmai ir mintys Jus užplūdo po tėčio ir Vytauto Šapranausko, kuris buvo Jūsų kolega, savižudybės? Ar tie destruktyvūs jausmai Jus taip pat buvo aplankę?

Būtent šia patirtimi ir pasidalinau savo kalboje „Apkabinimo galia“. Po tėčio savižudybės pasijaučiau visiškai viena šiame pasaulyje, žemė slydo iš po kojų. Vėliau aplankė visi kiti jausmai, kurie buvo tikrai labai destruktyvūs. Laikui bėgant supratau, kad nesu viena. Šeimoje įvykusi savižudybė paliečia apie dešimt savižudžiui artimų žmonių. Tai reiškia, kad nepriklausomoje Lietuvoje tokių kaip aš jau apie 300 tūkstančių. Kai nusižudė Vytautas Šapranauskas, jaučiau begalinę tuštumą, beprasmybę. Buvau tokia, kaip ir daugelis, bijanti apie tai kalbėti net su artimiausiais. Gilinantis į šią temą paaiškėjo, kad taip jaučiasi dauguma likusių artimųjų. Už tą žinojimą esu dėkinga psichologei, habilituotai socialinių mokslų daktarei, profesorei Danutei Gailienei. Jos sudarytoje knygoje „Gyvenimas po lūžio“ radau daugybę atsakymų.

Kas padėjo atsitiesti?

Man prireikė beveik penkerių metų tylos, kad pati susivokčiau savo jausmuose. Neklausiau, kodėl ir už ką man taip, bet visada mintyse tiesiog dėkojau už tą patirtį ir prašiau, kad ta jėga, kuri yra aukščiau už mus visus, leistų suvokti, ką su tuo daryti, o jeigu pavyks pasveikti, tuo pasidalinti su kitais.

Pradžių pradžia buvo knygos. Išgyvenau tam tikrą laiko tarpą, kai nesinorėjo su niekuo bendrauti, nieko matyti, o knygos buvo labai didelis savipagalbos šaltinis. Šitame etape mane vis dar varžė savikliova. Tokiais momentais esame linkę manyti, jog privalome savarankiškai spręsti sunkumus ir neturime teisės parodyti silpnumo kitiems ar apkrauti juos savo rūpesčiais. Čia man ramybės ir šviesos atnešė du kunigai. Esu labai dėkinga jiems už palaikymą ir išmintį. Vienas jų pasakė: „Visai nesvarbu ar tu Jurkutė, ar Šapranauskas, turi paminti savo išdidumą ir paprašyti pagalbos.“ Tai buvo pirmas daigas, kuris leido leisti sau būti palūžusiai ir silpnai. Tai buvo akimirka, kuri man vėl grąžino tikėjimą ir leido mintyse jaukintis galimybę priimti kito pagalbą. Įveikusi savikliovą pradėjau pasitikėti ir aplinkiniais. Ypač specialistais. Man labai padėjo psichologai, pas kuriuos apsilankyti išdrįsau tik po ilgų keleto metų ir tik paskatinta labai brangios draugės. Jiems padedant aš pajutau didžiulį palengvėjimą. Aš sulaužiau tylą.

Ką atsakytumėte skeptikams, kurie mano, jog visa ši veikla, susijusi su savižudybių prevencija, nėra nuoširdi, o tik reklamos, dėmesio siekis?

Visų pirma nemanau, kad tai gali kažkam atrodyti netikra, kai palaidojau du žmones, pasirinkusius tokį kelią, kai pati savo kailiu išbandžiau psichologo kėdę ir daugybę kitų savipagalbos būdų. Man tikrai neatrodo, kad darau kažką, ko neišmanau. Turiu ilgametę patirtį televizijoje, scenos iškalbą, aktorinio meistriškumo ir Vilniaus universiteto socialinio darbo bakalauro diplomus. O svarbiausia – žinau, ką jaučia artimo savižudybę išgyvenęs žmogus.

Apskritai galvoju, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie nėra iš esmės labai laimingi ir patenkinti tuo, ką veikia, nors ir dirbtų pagal specialybę. Visi nori galimybės pasireikšti kūrybai, polėkiui, prasmingos veiklos. Jeigu aš, būdama žinomas žmogus, galinti pasiekti didžiąją auditoriją, nepasinaudočiau savo gebėjimais, asmenine patirtimi ir nesukurčiau to, kas, mano nuomone, yra didelis visų tų buvusių gražių suknelių, šukuosenų, makiažo ir lengvai nerūpestingo „Labas vakaras, su jumis vėl „Šok su manim!“ papildinys, gyvenimo pabaigoje gailėčiausi.

Tad norėčiau visiems žmonėms palinkėti vertinti ir gerbti visas savo patirtis, į viską žiūrėti kūrybiškai ir improvizuoti. Aš saviškes sujungiau į vieną, o iš to gimė kažkas naujo ir prasmingo.

Kokios aplankė mintys, kokių sulaukėt atsiliepimų, įspūdžių ar pasidalinimų kalbant su žmonėmis įvairiuose Lietuvos miestuose apie savižudybes?

Visų pirma pajutau, kad ypač mažesniuose miestuose, periferijoje, žmonės pasiilgę ne tik koncertų ar linksmybių, bet ir tikro bendravimo, kalbėjimo apie tai, kas skauda, kas yra labai jautru. Pavyzdžiui, kai Jonavoje rugsėjo mėnesį vyko renginys, susirinko 120 žmonių! Tikrai nesitikėjau, kad jų ateis tiek daug. Po to šaunaus vakaro sulaukiau ne vieno laiško. Kai kurie žmonės rašė, kad nuo pat pirmos akimirkos, kai tik sužinojo, jog atvažiuosime, ruošėsi, laukė, bet taip ir neišdrįso ateiti... Aš juos gerai suprantu. Pirmas žingsnis pats sunkiausias. Bet jis stipriai išlaisvina.

Būna, žmonės parašo, kad negali susitaikyti su artimo žmogaus savižudybe dešimt, aštuoniolika ar net 25-erius metus. Ką reiškia gyventi tokiame kokone šitiek metų su visais tais jausmais? Žinoma, tie jausmai bėgant metams kinta ir paskui gal pasireiškia tiesiog tam tikrais fiziniais negalavimais. Juk mūsų emocinė ir fizinė sveikata žengia koja kojon, ir aš pati tą patyriau savo kailiu. Man prireikė penkerių metų, tad sunku įsivaizduoti, ką išgyvena žmogus, kuris su tais jausmais gyvena taip ilgai.

Po „TEDxVilnius“ konferencijoje pasakytos kalbos ir po pasidalinimo šiais vaizdo pokalbiais sulaukiu laiškų iš žmonių, kurie atvirai dalijasi, jog jiems nepatinka gyventi taip, kaip gyvena dabar, tik nežino, kaip elgtis, kur ieškoti pagalbos ir nuo ko pradėti. Gavau laišką, kuriame buvo parašyta: „Ačiū, persigalvojau.“ Supratau, kad kažkokie žodžiai toje kalboje šiam žmogui buvo lemtingi, prasmingi. Kartais tiesiog užtenka pasikalbėti. Kartais atsakymai ateina po kurio laiko,  svarbu ne pulti patarinėti, kaip ir ką daryti, bet tiesiog išklausyti ir pamėginti suprasti. Kiekvienas žmogus nori būti mylimas toks, koks jis yra, bet spaudimo iš išorės yra tikrai daug.

Visgi esu įsitikinusi, kad kiekvienas esame atsakingas už savo gyvenimą, už tai, kaip jį gyvename. Todėl verta kartkartėmis paklausti savęs: ar tikrai gyvenu taip, kaip noriu gyventi? Sąžiningas pripažinimas sau, kad ne – pirmas žodinis žingsnis, kurį pats metas paversti fiziniu veiksmu – išdrįsti kreiptis pagalbos. Apie tai viename iš vaizdo pokalbių kalba psichologė N. Žemaitienė. Tad norisi padrąsinti kiekvieną būti aktyviu savo paties gyvenimo keitėju ir kūrėju.

Ką patartumėte žmogui, kuris šiuo metu jaučiasi vienišas, nereikalingas ir galbūt svarsto apie savižudybę?

Pastebiu, kad neretai beprasmybės jausmas ir nusivylimas ateina tada, kai kažkas nepavyksta, pritrūksta ryžto, tikėjimo ir pasitikėjimo norint gyventi taip, kaip nori. Atsiranda to slopinimas kitomis priemonėmis (pvz., alkoholis ar vaistai). O juk kiekvienas žmogus nori būti mylimas, turėti sąlygas ir galimybę išreikšti savo potencialą, save realizuoti ir gauti už tai atlyginimą, kuris būtų orus ir padorus. Nemanau, kad visi trokštame būti milijonieriai. Manau, kad tiesiog norime būti mylimi, įvertinti, galintys realizuoti tai, ką Dievas į mus sudėjo, tik kartais pasiklystame.

Žmogui, kuris nebenori gyventi, jaučiasi nereikalingas, palinkėčiau pabandyti prisijaukinti vieną mintį. Niekas iš jo teisės spręsti savo likimą niekada neatims. Jis yra pats savo gyvenimo, sprendimų šeimininkas. Ir jei viskas aplinkui tamsu ir atrodo, kad sprendimas yra tik vienas, prieš jį priimant, išdrįsti su kuo nors apie tai pasikalbėti. Nebūtinai tai turi būti labai artimas žmogus. Kartais apie skaudžius dalykus mums nedrąsu kalbėti su pačiais artimiausiais – bijome juos nuvilti, išgirsti, kad nepateisinome lūkesčių, bijome būti nebemylimi. Kartais tas žmogus gali būti atsitiktinis praeivis arba psichologas. Būtų šaunu, jei mūsų šalyje atsirastų vis daugiau žmonių, kurie nebijotų pažinti šią temą. Supratimas ir emocinis pasiruošimas labai palengvintų ir tausotų abipusį santykį. Tikiu, jog vaizdo pokalbiai paskatins tai ir bus naudingi.

Galbūt turite minčių, ką dar būtų galima padaryti, kad savižudybių skaičius Lietuvoje mažėtų?

Ši problema, šis pasirinkimas yra toks kompleksinis ir sudėtingas, kad ir sprendimas turėtų būti kompleksinis. Labai džiaugiuosi, jog Lietuvoje atsiranda ir politinės valios. Taip pat yra prasidėję ir specialūs mokymai.

Nuostabiu pavyzdžiu gali būti Kupiškyje veikianti savižudybių prevencijos iniciatyva, apie kurią galite daugiau išgirsti pokalbyje su psichologe Valija Šap. Jiems pavyko pasiekti realių rezultatų. Daugeliu atvejų jau kreipiamasi gerokai anksčiau – kai slegia dar tik pirminės problemos. Nuo rudens dar penkios savivaldybės formuoja grupes ir ruošiasi tokio tipo iniciatyvoms savo krašte.

Marija KERŠANSKIENĖ

Bernardinai.lt

Tomas&Lukas nuotrauka/žurnalas "Žmonės"

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode