Karalaite
Poniai

Po Mažeikių praeitį pasidairius... (teminis puslapis „Čia aš gyvenu“)

 Pragmatiški šių dienų Mažeikiai nelinkę per daug žvalgytis į savo praeitį. Gal todėl ir neturime miesto gimtadienio. Kartais savo pradžią siejame su kunigaikščiu Mažeika, kartais su kaimu ar geležinkelio tiesimu – Mažeikių kaimo pamiškėje pastatyta stotimi, tačiau atvykęs svečias tos praeities Mažeikiuose išvysta mažai. Apie kunigaikštį Mažeiką byloja tik kelios eilutės Livonijos kronikoje, apie kaimą – gal jau ir paskutinis pagelžkely stovintis namas – tipiška XIX a. vidurio žemaitiška troba. Turtingesni esame geležinkelio, vėlesnių laikų palikimo. Tad pasivaikščiokime po Mažeikius, žvilgtelkime, ko dar turime, ką būtų galima įvardinti paveldu.

 

 

Geležinkelio stotis

Pasak muziejininko Vytauto Ramanausko, kad ir kokie garbingi ir romantiški būtų kunigaikščio Mažeikos laikai, parodyti iš jų negalime nieko. Taip jau nusistovėjo, kad kelionę po Mažeikius visuomet pradedame nuo geležinkelio stoties.

„Manau, kad tai vienas gražiausių ir neabejotinai svarbiausių istorine prasme Mažeikių pastatų, simbolizuojantis Mažeikių miesto gimimą. 1871 m. pastatyta centrinė dalis, praėjus trims dešimtmečiams pristatyti šoniniai fligeliai ir pagalbinės patalpos, kurios neseniai, remontuojant stotį nugriautos, – sakė V. Ramanauskas. – Apie stotį būtų galima daug pasakyti, bet vien tai, kad čia pabuvojo caras, kaizeris, Lietuvos prezidentas ir būsimas popiežius, daug ką pasako. Buvo laikas, kada stotyje buvo trys peronai, kuriuos apšvietė dujiniai žibintai, dirbo keturi uniformuoti nešikai, dieną stovėdavo keturi ir daugiau keleivinių traukinių ir puošnūs ponai ir ponios lėtai vaikštinėdavo po peroną po sočių pietų stoties pirmos klasės restorane. Keleiviniai traukiniai Mažeikiuose stovėdavo ilgokai.“

Pirmoji elektrinė

Priešais geležinkelio stotį, už bėgių, esantys raudonų plytų pastatai, muziejininko teigimu, savo architektūra mažai kuo išsiskiria, jie įdomesni istorine prasme. Čia – pirmoji Mažeikių elektrinė. Pirmieji duomenys apie ją žinomi tik iš 1920 metų. Tuo metu veikė 33 kilovatų galios generatorius, visame Mažeikių mieste – gyventojų namuose, valdiškose įstaigose ir gatvėse – degė 330 lempų. Generatorius veikė 14 valandų per parą – naktimis elektra nebuvo reikalinga.

Centrinė miesto aikštė

Paėjėjus Vasario 16-osios gatvės link priešais geležinkelio stotį tarpukaryje būta centrinės miesto aikštės, pavadintos Vytauto Didžiojo vardu. Čia kažkada planuota statyti paminklą Muravjovui, kurio vardu vadinosi Mažeikiai, vėliau – Vytautui Didžiajam, bet buvo pastatytas tik stulpas vėliavai pakelti.

„Jau sovietmečiu, po karo, čia įrengtas fontanas, tapęs mažeikiškių pasimatymų, susitikimų vieta. Dabar ir vėl turime fontaną, bet vargiai čia rinksis įsimylėjėliai“, – apgailestavo V. Ramanauskas.

Pastatai Stoties gatvėje

Stoties g. 22 – senas pastatas, kažkada tai buvo taip vadinamas konduktorių namas, kitaip – geležinkeliečių viešbutis. Įdomus ir šalia prigludęs namelis. Čia buvo galima gauti karšto vandens arbatai.

Dar vienas išlikęs namas – Stoties g. 32 su sienoje likusia iškalta įduba, kurioje sovietmečiu būta memorialinės lentos apie šiame pastate 1919 m. perrinktą bolševikų karinį revoliucinį komitetą. Dar visai neseniai šio namo frontone buvo ir statybos data – 1909 m. Šis pastatas pasižymi vienu puošniausių Mažeikių fasadų.

„Kai šis pastatas buvo statomas, gražiausia dalis buvo atgręžta ne į geležinkelį, bet į mišką, – pasakojo muziejininkas. – Dabar čia apgriuvę sovietmečio sandėliukai ir retas yra matęs šį puošnų, su dideliu arkiniu langu centre fasadą. Šiuo metu pastatas aptvertas, prasidėję remonto darbai. Dabartinis sąvininkas žinomas iš gražiai atstatyto Sedos malūno, gal taip pat sėkmingai bus sutvarkytas ir du dešimtmečius buvęs vaiduoklis Stoties g. 32?“

Stoties g. 16 – vienas iš nedaugelio Mažeikių pastatų, apie kurio praeitį byloja memorialinė lenta „Šiame name gimė poetas Henrikas Nagys (1920) ir jo sesuo poetė Liūnė Sutema (1927)“

Greta esantis pastatas taip pat su turtinga istorija. XX a. pradžioje čia įkurta dviklasė geležinkeliečių mokykla. Vėliau mažeikiškių iniciatyva įkurta vidurinė mokykla, tapusi progimnazija, o galiausiai ir gimnazija. Gavus patalpas Laisvės gatvėje, gimnazija turėjo dvejus „rūmus“. Po karo čia veikė geležinkeliečių kultūros klubas, mažeikiškių vadintas „Džiunglėmis“, kur savo sportininko karjerą pradėjo ir garsus Lietuvos stalo tenisininkas Helmutas Lisinas.

Antroji geležinkelio stotis

Kalbant apie geležinkelį negalima užmiršti ir tolėliau, Pramonės gatvės gale, stovinčius pastatus. Čia iki I pasaulinio karo veikė geležinkelio linijos Mažeikiai–Mintauja (dabar Jelgava) stotis, mažeikiškių vadinta „Nitauska“. Kaip pasakojo V. Ramanauskas, stotis neišliko – sudegė per II pasaulinį karą, tik du namai mena tuos laikus. Vienas iš jų mūrinis, kas žino, gal būtent šį namą mūrinininkui Friciui Zalyčiui statant Mažeikiuose ir gimė jo sūnus, garsiausias Latvijos skulptorius, Laisvės paminklo autorius Karlis Zalė (1888–1942).

„Tūlam mažeikiškiui gali iškilti klausimas, kodėl tokiame nedideliame miestelyje buvo dvi geležinkelio stotys. Atsakymas paprastas – abi geležinkelio linijas, tiek Mažeikiai–Jelgava, tiek Liepoja–Romnai, valdė skirtingos privačios bendrovės, – paaiškino muziejininkas. – Grįžtant centro link, Pramonės gatvėje galima pasidžiaugti ir trumpa, ko gero, paskutinio Mažeikių akmeninio grindinio – brukio – atkarpa.“

Prestižiškiausia vieta

Pasak V. Ramanausko, nuo seno viena prestižiškiausių vietų namui statyti – turgaus aikštė, tad atėjus iki Laižuvos ir Birutės gatvių kampo vien pažvelgus į architektūrą galima spręsti, kad čia nebuvo eilinė vieta.

„M. K. Čiurlionio ir J. Basanavičiaus gatvių kampe buvęs Adolfo Janulio – sėkmingo tarpukario Mažeikių verslininko, skardos dirbinių ir parduotuvės sąvininko – apie 1935m. statytas namas. Anksčiau šis namas buvo mažesnis, bet pokary, kai reikėjo patalpų milicijai, jis buvo sujungtas su baldų dirbtuvių sąvininko Šapiro namu ir dabar, nutrupėjus tinkui, aiškiai matyti senųjų pastatų dydžiai ir vėlesniai perstatymai, – pasakojo V. Ramanauskas. – Į J. Basanavičiaus gatvės pusę pristatytam fligeliui – 8-ajame dešimtmetyje statytai blaivyklai – laikas kol kas maloningesnis. Čia už europinius ir Savivaldybės pinigus įrengti socialiniai būstai kontrastuoja su šalia nykstančiu istoriniu pastatu.“

Muziejininko teigimu, kiekvienas namas turi savo likimą. Tai akivaizdžiai matyti ir Laižuvos gatvėje, kur  sutvarkytas namas Nr. 24 ir suniokiotas Nr. 18 pažymėtas namas. Pastarasis pastatas istorine prasme įdomus tuo, kad jame tarpukaryje iki 1939 m. veikė Mažeikių savivaldybė, bet po nemokšiško perstatymo neliko nieko, kas primintų tarpukarį.

„Žiūrint į seną Mažeikių turgavietės nuotrauką, matyti, kad mažai pakitęs ir Laižuvos g. 14 namas. Čia būta komercinės paskirties namo ir pirminei statymo paskirčiai nustatyti reikėtų archyvinių duomenų. Šalia esantį raudonų plytų pastatą kažkada visi mažeikiškiai žinojo kaip Vilko retoraną, taip šis pastatas dar vadintas ir pokario rajoninėje spaudoje, – pasakojo V. Ramanauskas. – Tikriausiai mažai kas žino, kad Laižuvos–Laisvės gatvių kampe stovintį namą pasistatė pirmasis Mažeikių burmistras Feliksas Pračkauskas. Jei internete pažiūrėtumėte V. Robinsono mėgėjišką filmą „Mažeikiai, 1928 m.“, pamatytumėte, kad šis namas tuo metu išsiskyrė savo dydžiu – buvo centrinės miesto dalies dominantė. Dabartinė Savivaldybė užbaigta statyti 1939 m. Tai architekto Jurgio Okunio (1910–1989) kūrinys. Pastatas suprojektuotas kaip rotušė, dviaukštis, su masyviu bokštu buvo gražus turgaus aikštės akcentas. Tuomet niekam nekilo klausimo, kur yra miesto centras, pagrindinė aikštė. Deja, viskas buvo sunaikinta 1961 m., pastačius internatinės mokyklos pastatą. Nors Savivaldybė – tuometinio vykdomojo komiteto – pastatas perstatytas po 1960 m. ir dabar dažnas miesto svečias šį pastatą priskiria prie sėkmingesnių Mažeikių architektūrinių sprendimų.“

Laisvės gatvėje

Pasak V. Ramanausko, dabartinis DNB banko pastatas – įspūdingiausias, geriausiai išsilaikęs Mažeikių paveldo objektas. Architekto Mykolo Songailos (1874–1941) projektuotas ir 1938 m. pastatytas pastatas išsaugojo ne tik autentišką struktūrą, bet ir tuo metu darytas išorines raižytas ir vidines duris su bronzinėmis rankenomis, netgi laukiamosios salės baldus, seifą, kurio fotografijos naudojamos ir Lietuvos banko reprezentaciniuose leidiniuose.

Laisvės gatvėje iš senųjų pastatų dar būtų gydytojo Stasio Dakinevičiaus statytas namas Vasario 16-osios g. kampe ir namas Pramonės gatvės kampe, iš viso sąlyginai 7 pastatai.

„Ne kažin kas vienai seniausių gatvių turėti 7 nesunaikintus dėl abejingumo praeičiai pastatus“, – išsakė savo nuomonę muziejininkas.

Vertėtų saugoti

V. Ramanausko manymu, dar yra iš senosios arhitektūros, ką vertėtų saugoti: „Gražus alaus bravoro savininkų Šadauskų gyvenamasis namas Viekšnių g., statytas 1943 m. Su S. Dakinevičiaus namu abu šie pastatai nepadarytų gėdos ir Kaunui, garsėjančiam Europoje su savo modernizmu. Groso namas Vasario 16-osios gatvėje, kurį senesnieji mažeikiškiai prisimena kaip kultūros namus. Dabar prie pastarojo namo prijungtas buvęs banko, vėliau Mažeikių šaulių 13-osios rinktinės namas gerokai pakeistas, bet savininkai dar galėtų atkurti šio namo tarpukario laikų dvasią. Prie išskirtinio Mažeikių architektūros paveldo reikėtų pridėti ir Mažeikių apskrities policijos vado Vlado Tallat-Kelpšos statytą namą Bažnyčios g. 1. Kaip anksčiau minėjau, istorine prasme įdomus ir Bažnyčios g. 2 namas. Šioje gatvėje įdomus ir 1912 m. statytas latvių kooperatinės bendrovės vadovo Šturmo namas. Mažai pasikeitusi ir Mažeikių ligoninė. Renovacijos metu skirtingomis spalvomis atskyrus vėlesnius priestatus išryškėjo buvusios J. Tumo-Vaižganto pradžios mokyklos, dabartinės Muzikos mokyklos pastatas. Virš semamiesčio keturaukšių iškilusi Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. Čia irgi vyksta teigiami pokyčiai. Enegingo klebono dėka vyksta remonto darbai, vėl atkurtas ir sugrąžintas į vietą senasis altorius. Darbų dar daug, kad bažnyčia atgautų architekto, modernizmo Lietuvoje klasiko Vytauto Landsbergio Žemkalnio pirminį sumanymą.“

Pasak muziejininko, prie senojo Mažeikių sakralinio paveldo reikia priskirti ir J. Motuzo skersgatvyje Mažeikių patriarcho Jono Motuzo 1915 m. pastatytą šv. Florijono koplytstulpį ir šv. Pranciškaus Asyžiečio sukakčiai paminėti pastatytą masyvų betoninį kryžių prie bažnyčios.

„Tik patys seniausi mažeikiškiai žino, kad šis kryžius visada vadintas „Kankinių kryžiumi“, kad toje vietoje I pasaulinio karo metais buvo šaudomi žmonės. Šis kryžius 1926 m. taip pat iškilo J. Motuzo dėka, – pasakojo V. Ramanauskas. – Taigi pirmasis Mažeikių fotografas yra ir pirmųjų paminklų mūsų mieste autorius.“

„Žiūrint iš istorinės perspektyvos, šie laikai palankiausi Mažeikių paveldui. Jei iki nesenų laikų buvome visiškai abejingi praeičiai, jos palikimui, dabar kaip sugebame, tvarkomės. Kaip vieną iš akivaizdžių išlikusio, bet naikinamo paveldo piktžaizdžių reikėtų išskirti tik A. Janulio namą M. K. Čiurlionio gatvėje. Norisi tikėti, kad ateityje dar turėsime kažką, ką galėtume parodyti Mažeikių svečiui“, – viltingai baigė pasakojimą V. Ramanauskas.

Puslapį parengė Gajutė ABELKIENĖ

Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia

Powered by BaltiCode