Karalaite
Poniai

„Buvau Apvaizdos įrankis...“

Liepos 31-ąją su mažeikiškiais atsisveikino Mažeikių garbės pilietis, kanauninkas Zenonas Degutis. Iš jo 34-erių kunigo tarnystės metų 13 atiduota Mažeikių visuomenei.

Interviu su dvasininku prieš atsisveikinant.

  Kokios nuotaikos vyravo tada, atvykus į Mažeikius, į Švč. Jėzaus Širdies parapiją?

  Atvykau 2003 metų rugpjūčio 15 d. Nuotaikos geros. Buvau trylika metų jaunesnis nei dabar, dar buvo gyvas ir entuziazmas, pilna idealizmo. Tik čia buvo baisi bažnyčios ir žmonių religinė būklė.

 

      Pati senamiesčio bažnyčia – pripelijusi, pripuvusi, lingavo grindys, kai praeidavo žmogus, klausykloje sėdint atrodė, kad ji nugrius.

Baisi buvo ir religinė būklė: vyksta Mišios, o priimti Komunijos eina tik vienas kitas. Tai koks žmonių religinis išprusimas, tikėjimo lygis?! Ko vertos Mišios, jei žmogus Komunijos nepriima?! Juk Mišios dar vadinamos ir Eucharistiniu pokyliu. Reiškia, jis nebuvo pokylyje. Kiek žmonės domisi religiniais dalykais, kiek tobulinasi? Jie išmoko vaikystėje Katekizmą, ir atrodo, kad to užtenka, bet tas vaikiškas rūbelis juk jiems, suaugusiems, netinka. Gal buvo įkalta į galvą, jei neatlikai Išpažinties, negali priimti Komunijos? Bet jeigu nereikia to, tai kodėl apiplėšti save? Dvasine prasme – tai baisus žmogaus apiplėšimas, ir man rūpėjo išlaisvinti žmones. Aš su tokia realybe susidūriau.

  Ar žinojote, kad jau po metų, 2004-aisiais, vadovausite kitai, naujajai Mažeikių parapijai?

  Dar tada, kad pereisiu į naują parapiją, nežinojau, ir pakankamai intensyviai ėmiau rūpintis senosios bažnyčios remontu, klebonijos rekonstrukcija. Pastarosios net pasidariau projektą. Klebonijos namas nepatogus gyventi. Atsiradus naujoms architektūrinėms madoms, naujoms medžiagoms, laikyti tokio lygio kleboniją jau buvo neracionalu. Norėjosi lygiagrečiai tvarkyti ir kleboniją, ir bažnyčią. Buvo atliktas ir bažnyčios polichrominis tyrimas. Padarytas projektas netgi su grąžintu altoriumi ir nuversta Jėzaus Širdies statula iš centrinio altoriaus.

  Kokiomis nuotaikomis pradėjote dirbti Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijoje?

  Tuos metus, kai aš buvau senamiestyje, į šitą bažnyčią atvažiuodavau ir ne kartą esu čia vaikščiojęs vienas, kai pro mediniais skydais užkaltus langus matėsi, kaip šviečia vasario mėnesio saulė ir girdėjosi vis garsesnės kalbos, kad bažnyčia ne vietoje, kad ją reikėtų nugriauti ir parinkti kitą vietą. Aš susidurdavau su žmonių beviltiškumu, jog greičiausiai tikrai bus nugriauta, kai kurie šitą statybą vadino miesto monstru. Visa tai mane žeidė ir man pasidarė nuskriaustos, apleistos bažnyčios tarsi gaila. O gal tada ją, tokią nepabaigtą, apleistą ir pamilau?..

Nuvykau pas vyskupą paprašyti, kad mane paskirtų čia. Vyskupas nustebo dėl mano pasisiūlymo ir po kurio laiko, kai įrengiau koplyčią, 2004 m. spalio 17 d. gavau paskyrimą klebonauti.

  Susidūrus su realybe, ar neteko nusivilti? Ar iliuzijos nepranoko tikrovės?

  Labai didelių iliuzijų aš neturėjau, galvojau, kad ilgus metus pamaldos ir vyks koplyčioje. Aš neįsivaizdavau to masto žmonių, kurie pradėjo rinktis į koplyčią ir kaip joje darėsi ankšta per kiekvienas Mišias. O juk lygiagrečiai vyko ir katechezė. 350 vaikų ruošėsi Pirmajai Komunijai ir dar tiek pat Sutvirtinimui. Kur juos dėti? Tas neužmatomas žmonių, einančių į šią bažnyčią, srautas tiesiog mane prievartavo imtis tolesnių darbų.

Kadangi naftos perdirbimo gamyklos administracija nekreipė dėmesio, lyg ir buvo kurčia, aš važiuodavau į gamyklą ir vaikščiodavau koridoriais, kad matytų ir anksčiau ar vėliau tai pasiektų aukščiausius vadovus ir šie atkreiptų dėmesį. Taip ir atsitiko, didžia dalimi padedant gamyklos profsąjungos pirmininkei Virginijai Vilimienei. Labai dėkingas tuometiniam AB „Mažeikių nafta“ generaliniam direktoriuiPaul Nelson English, kurissu pavaduotoju atvyko pažiūrėti, kokios pagalbos norim. Mes su bažnyčios komitetu prašėm langų ir durų, ne pinigų.

Toks buvo šuolis į priekį. Kai sakiau žmonėms, kad jau tais pačiais metais švęsim Kalėdas bažnyčioj, niekas netikėjo. Bet taip įvyko. Tokių darbų masto buvo priblokštas vieną vakarą netikėtai atvykęs ir vyskupas.

  Jau 2005 metais bažnyčia buvo konsekruota ir tai pripažinta metų įvykiu. Kaip toliau sekėsi? Ar nebaugino sunkumai? Koks jausmas iš dabarties žvelgiant atgal?

  Darbus atlikti žymiai lengviau, nei surasti pinigų. Ir tas keliavimas metų metais ištiesta ranka, vis įtikinėjant ir prašant, kad reikėtų prisidėti – sunkiausia. O dar buvo krizės metai, baisus laikas. Neįmanoma rasti nei darbininkų, nei specialistų, o darbų apimtys –didžiulės.

Kalbant apibendrintai, tai ne mano darbas, Apvaizda pasirūpino pasiimti mane sau įrankiu. Kaip man juo sekėsi būti? Kartais geru, kartais prastu. Džiaugiausi, kai buvau geras Apvaizdos įrankis, ir kentėjau, kai nebuvau geras. O toks būdavau dėlto, jog neišlaikydavau tikėjimo egzamino ir buvo katastrofiškai sunku. Maniau, kad galiu padaryti aš, kai tuo tarpu reikėjo pasitikėti Dievu, kad jis žino, kur yra pinigai, kad Dievas išmano žymiai geriau už mane, kaip tą darbą padaryti. Jei būčiau prašęs tikėjimo paskatintas ir sutvirtintas, būtų buvę lengviau.

Iš dabartinės pozicijos žiūrint – šiurpu. Man sunku patikėti, kad padaryti šitokie didžiuliai, tiesiog neįmanomi darbai. O kita vertus – džiaugsmas, kad, nežiūrint asmeninio ar tikėjimo bangavimo, yra kuo didžiuotis.

O kadangi man rūpi bažnyčia, aš norėjau kuo greičiau išsikelti iš Mažeikių ir kad vietoj manęs kuo greičiau ateitų jaunas energingas žmogus, imtųsi darbų tęstinumo ir bažnyčia būtų išblizginta iki projektinio tobulumo. Aš jau išsisėmiau.

  Trylika metų. Kokį šis laikotarpis paliko įspaudą Jūsų gyvenime ir tarnystėje?

  Jie mane subrandino kaip kunigą. Išbandymai, sunkumai ir tos duobės, kai elgiausi kaip netikintis žmogus, man buvo skaudžios, bet kartu – tai ir brendimo priemonė.

  1982 m. buvote įšventintas kunigu. Teko dirbti kitose parapijose, o prieš atvykstant į Mažeikius ilgesnį laiką – 17 m. – išdirbote Žemaičių Naumiestyje. Kaip palygintumėte mažeikiškius ir tenykščius gyventojus? Ar tarp jų jaučiamas ženklus skirtumas?

  Skiriasi. Atvažiavęs į Mažeikių miestą ir čia pabuvęs, pamatai, kad nėra miesto. Mažeikių mieste – nėra miesto, nėra bendruomenės. Tik atskiros žmonių grupės. Gal idėjinės, interesų, gal partinės, bet jie – nėra miestas. Man buvo kaip ir skaudu. Tai vienas iš didžiausių skirtumų, kas yra Žemaičių Naumiestis ir kas yra Mažeikiai. Natūralu, kad žmonių, kurie buvo ten ir čia, apimtys sudaro skirtumą. Jei kunigas atlieka savo tarnystę nuoširdžiai, mažesnėje bendruomenėje jis priimamas ir tampa tos bendruomenės nariu, ir gyvena tą patį gyvenimą. Kai nėra bendruomenės, kunigystė, kaip tarnavimas, tampa epizodinis. Daugiau nukrypstama į patarnavimus.

Be to, man čia reikėjo atsidėti techninei pusei – statybai. Dvasiniam, intelektualiniam ir kunigiškam tobulėjimui nelikdavo ne tik jėgų, bet ir noro. Ne paslaptis, neliko ir fizinės sveikatos: širdies operacija ir kt. Nuolatinis gyvenimas streso būsenoje padarė savo. Bet tai ne priekaištai. Jei prisipažįstu, kad buvau Apvaizdos įrankis, tai taip ir turėjo būti. O, jei kiekvienu momentu būčiau išlaikęs tikėjimo egzaminą, būtų daugiau buvę vidinio stabilumo ir pasitikėjimo, gal stresas manęs nebūtų palaužęs.

  Kaip manote, ar tinkamai buvote įvertintas Mažeikių visuomenės ir tikinčiųjų bendruomenės?

  Nenorėčiau jų išskirti, nes man pasisekė rasti kelią ir į visuomenę, ir į tikinčiųjų bendruomenę. Suteikti man Mažeikių garbės piliečio vardą – tai visuomenės sprendimas.

Man buvo malonu bendrauti su pedagogais, džiaugiausi, kai mane pakviesdavo kartu minėti Mokytojo dieną. Jau pačiais pirmaisiais metais prieš Rugsėjo 1-ąją buvau pakviestas ir į mokytojų konferenciją. Šiemet, jei dar būčiau likęs, būčiau dalyvavęs tryliktąjį kartą. Vienokio ar kitokio visuomeninio renginio proga buvau kviečiamas išsakyti savo nuomonę arba emociją. Džiaugiausi, kad kartais ką nors vertingesnio, o jei nepasisekdavo, mažiau vertingesnio, galėdavau jiems pasakyti.

  Jūs buvote ir Mažeikių kultūros dalis. Tarptautinių meno festivalių ir kiti žymių atlikėjų koncertai dažnai vykdavo ir bažnyčioje, kurios sienas dažnai puošdavo vaikų dailės darbeliai.

  Man norisi siekti pozityvo ir mėginimas duoti kelią. Tarptautiniai meno festivaliai buvo atsakas į kultūros klausimą: kokio lygio kultūra arba jos stoka? Kaip žmogus gali gyventi be poezijos, kaip jis gali gyventi be literatūros, ar tai būtų klasika, ar šiuolaikinė literatūra, kaip žmogus gali gyventi nepaliestas kokio nors klasikinės muzikos skambėjimo? Kaip gali gyventi žmogus, nematantis profesionaliai šokančios poros? Koks turi būti skurdus žmogaus pasaulis, jei jis viso šito nemato?! Kaip jis gali augti kaip asmenybė? Iš tų paskatų man ir norėjosi to tikro nenugriebto pieno, duoti tą tikrąjį skanumą, tiek literatūros, tiek dramos ar tapybos.

Kodėl Dailės mokyklos darbai kabo bažnyčioje? Ne vien dėl to, kad žmonės paganytų akis. Vaikas sėdasi prie tuščio lapo ir nutapo pasaulio dalį, jis – nesugadinta energetika, jis tiki tuo pasauliu, kurį perkelia ar ant drobės, ar ant kartono. Žiūrėdamas į tą paveikslą norom nenorom turi pajusti, su kokia meile, su kokia atlapota širdimi jis daro. Ir įsivaizduokime, kokios energijos su vaikų darbais prisipildo bažnyčia.

Man ir norėjosi, kad šalia sakralinės erdvės, kuri teikiama per sakramentus ir šv. Mišių auką, ateitų ir kitokios, bet labai pozityvios energijos. Norėjosi griebtis ir kultūros, nes kultūrą žmonės labiau priima nei religiją. Nemaža dalis žmonių į religiją turi kritišką požiūrį. Tai vienintelė pagalba žmonėms augti kaip asmenybėms. Su religija, su tikėjimu, su apeigom man norėjosi ir kultūros, kad į žmogų eitų visuma ir pakylėtas žmogus maldos dialogą galėtų pradėti su Dievu. Toks mano buvo troškimas panaudoti kultūrą ir kada nors mažeikiečiai pasakys, pasisekė man ar nelabai.

– Klausiau, kokios nuotaikos vyravo atvykus į Mažeikius. O kokiomis nuotaikomis juos paliekate?

  Man negaila palikti Mažeikių. Man atrodo, kad Dievas apdovanojo mane taip gausiai, kad manimi pasinaudojo kaip įrankiu ir leido prisidėti prie šventovės statybos. Dievas manimi pasinaudojo kaip kitu įrankiu – kaip romantiku, kad, turėdamas vizijas, aš norėjau vesti su savimi žmones ir jiems parodyti tiek tikėjimą, tiek kultūrą. Man atrodo, kad Dievas, kuris buvo suplanavęs mane panaudoti, tai ir atliko, todėl man negaila nieko, išeinant iš Mažeikių. Apvaizda padarė per mane, turėkite kaip dovaną, džiaukitės, aš galiu ramiai išeiti.

  Ar tenkina nauja vieta? Ar tai buvo vyskupo sprendimas, ar atsižvelgta į Jūsų pageidavimus?

  Vyskupas su manimi nesikalbėjo dėl būsimos vietos. Jis turi autoritarinę teisę nuspręsti vienas ir paskyrė mane įŠventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų žvaigždės parapiją.Aš turėjau sau ir svajonių dėl vienokios ar kitokios vietos, bet šiuo paskyrimu aš apsidžiaugiau. Jis pranoko svajones. Save apdovanoti tokia parapija aš nedrįsau. Dirbti iš peties jau neleidžia amžius, o čia kurortas. Manau, kad Apvaizda vėl pakuždėjo vyskupui,tarytum tu čia gyvastį padėjęs, eik, atsigauk.

Parapija maža, gyvena aštuoniolikos tautybių žmonės. Katalikų nedaug. Nedaug ir pastoracinio darbo. Žmonių padaugėja tik vasaros sezono metu. Bus daugiau mėgavimasis kunigyste, nei vežimas iš paskutiniųjų jėgų.

  Jūsų, kaip dvasininko, bendruomenės nario ir žmogaus, palinkėjimas mažeikiškiams.

  Pirmiausia dėkoju visiems, kurie pasitikėjo manimi: Savivaldybės, kultūros, švietimo, medicinos, verslo atstovams ir, žinoma, močiutėms, kurios didesne ar mažesne auka prisidėjo prie bažnyčios statybos, ir visiems, su kuriais susitikome. Ačiū pedagogams, leidusiems pabūti šalia savęs ir tokiu būdu man sustiprėti intelektualiai ir emociškai. Atskirai noriu padėkoti Muzikos, Dailės ir Choreografijos mokyklų bendruomenėms. Šias tris mokyklas ir Šv.Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią pavadinau keturiomis Mažeikių šventovėmis.

Linkiu kad mažeikiečiai pradėtų labiau vertinti save. Kad jie tarp tų įprastinių ir buitinių kasdieninių darbų rastų galimybių ar per kultūrinę, ar per religinę sritį pasijusti Dievo vaikais, kad šitokią savo vertę suvokę, nesileistų žeminami, išliktų orūs, nes esame pašaukti dideliems dalykams, visų pirma – nemirtingumui.

  

   Kalbino B. ŠNEIDERAITIENĖ

Powered by BaltiCode