Romas

Viekšniai – miestas, garsus kultūra ir istorija (teminis puslapis „Čia aš gyvenu“)

Viekšniai – miestasMažeikių rajone, dešiniajameVentos krante, 13 km į pietryčius nuo  Mažeikių.

Seniūnijoscentras. Jie saugomi Ventos regioninio parko, yra urbanistinis draustinis. Čia netrūksta kultūros paveldo objektų. Iš čia kilę ar gyvenę nemažai ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje žinomų žmonių. Šiandien kviečiame susipažinti su keletu kultūros paveldo objektų, kuriais garsėja Viekšniai.

Šviečia bažnyčios bokštas

Iš kurios pusės bevažiuotum Viekšnių link, iš tolo pamatysi baltą bažnyčios bokštą, tarsi kviečiantį pasukti į miestą ir pasidairyti po jį, užeiti į bažnyčią, pajusti dvasios ramybę ir malda išlieti širdį. Tai Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, kuriyratinkuoto mūro, kryžminio plano, vienabokštė. Šventorius aptvertas akmenų mūro tvora.

 Pasak įvairių šaltinių, Viekšniuose būta kelių bažnyčių skirtingose vietose. Dabartinę mūrinę bažnyčią sumanė statyti kanauninkas Kasparas Bytautas. Jam mirus, tuo 1840 m. ėmė rūpintis klebonasPranciškus Kondratas. 1841 m. patvirtintas inžinieriaus Keršteino mūrinės bažnyčios projektas. 1843 m. bažnyčią leista statyti, o 1844 m.balandžio 12 d. kunigas P. Kundrotas pašventino jos pamatinį akmenį. Klebonui apakus, jam bažnyčios statybą padėjo prižiūrėti paskirti kunigai administratoriai.

1853 m. bažnyčia buvo pastatyta, tačiau be bokšto, šventoriaus, neįrengtas vidus. 1853 m. trečią sekmadienį po Trijų Karalių vyskupas Motiejus Valančius bažnyčią pašventino. Kun.Rupertas Bartkevičius pastatė bokštą, aptinkavo sienas, sutvarkė grindis, apmūrijo šventorių, nugriovė senąją medinę bažnyčią. Miško medžiaga buvo nemokamai gauta iš Viekšnių seniūnijos. Lėšas aukojo parapijos tikintieji. 1854 m. bažnyčios statyba užbaigta. Altoriai buvo perkelti iš senosios bažnyčios, tačiau jie buvo negražūs, todėl 1870 m. parapijietis Vincas Juodeikis pastatė naujus, gausiai paauksuotus altorius.

1915 m. birželio 14 d. vokiečių artilerija bažnyčią padegė ir sugriovė, beliko tik mūrinės sienos. Klebono V. Jarulaičio rūpesčiu 1915 m. pastatyta laikina. Kunigas Izidorius Valys-Gudavičius su parapijiečiais bažnyčią 1921 m. atstatė senose sienose. Atstatant stengtasi išsaugoti jos pirmykštę išvaizdą.

1939 m. spalio 23 d. bažnyčios bokšte kilo gaisras, nukrito varpai. Jos atstatymo darbus organizavo vietinis statybininkas Robertas Gutmonas. Gotikinio stiliaus senąjį bažnyčios kryžių prieš II pasaulinį karą nukalė Domininkas Stankus. Apie 1980 m., kai buvo remontuojama bažnyčia, senasis geležinis kryžius nuimtas ir iškeltas naujas.

Unikalus muziejus

Viekšnių centre, kažkada buvusios Turgaus aikštės kampe, stovi medinis namas raudonų čerpių stogu. Ant jo sienos pritvirtinta balto marmuro lenta byloja, jog 1860 m. liepos 30 (17) dieną čia buvo įsteigta Viekšnių vaistinė. Steigėjai – XIX a. Lietuvoje žinomų provizorių Geldnerių dinastijos atstovai. Anuo laiku vaistinė klestėjo, tačiau Fiodorui Geldneriui parėmus 1863 m. sukilėlius, situacija pasikeitė į blogąją pusę. 1870-aisiais metais mirus F. Geldneriui, nusigyvenusi vaistinė parduota iš varžytinių.  Naujasis jos  savininkas Vincentas Aleksandravičius vėl ją pavertė ne tik pavyzdinga įstaiga, bet ir studentų farmacininkų praktikos baze. 

Paskutinis vaistinės savininkas V. Aleksandravičiaus sūnus Juozas Aleksandravičius ne tik išsaugojo iš tėvo paveldėtą vaistinę su senaisiais farmaciniais prietaisais bei instrumentais, bet ir papildė ją nauja įranga. Vaistinės 100 metų sukakčiai paminėti provizorius įkūrė joje pirmąją muziejinę ekspoziciją.

Po J. Aleksandravičiaus mirties vaistinė buvo perkelta į kitas patalpas, o senasis pastatas ilgus metus stovėjo apleistas. 1995 metais, po restauracijos, senoviška kaimo vaistinė vėl atvėrė duris ne tik kaip vaistinė, bet ir kaip muziejus su farmacijos bei XX a. I pusės inteligento buities ekspozicijomis.  Vėliau buvo atkurtas ir buvęs vaistininkų sodas, taip praturtinant muziejų dar viena ekspozicija.

Farmacijos ekspozicija – tai autentiška XIX a. II pusės kaimiško tipo vaistinė su išlikusiu oficinos (receptų kambario) apstatymu, vaistų gamybos įranga, priemonėmis, receptais, įvairia vaistinės dokumentacija. Tarp vaistingųjų medžiagų pavyzdžių eksponuojamos vėžio girnelės, žmogaus odos diržai, sibirinio bebro sruogliai ir kt.

XX a. I p. inteligento buities ekspozicija – tai vaistininko gyvenamieji kambariai su virtuve bei prieškambariu, kuriuose eksponuojamos: šeimų relikvijos, baldai, namų apyvokos bei asmeniniai daiktai, nuotraukos.

Neatsiejama vaistinės muziejaus dalis – atkurtas vaistininko vaistažolių sodas, kuriame auginami vaistingieji ir prieskoniniai augalai, vykdomi edukaciniai praktiniai užsiėmimai. Jų metu galima ne tik apžiūrėti sodą, bet ir susipažinti su jame auginamų augalų savybėmis.

Biržiškų ekspozicija

Namas, kuriame gyveno įžymių, Lietuvai daug nusipelniusių trijų brolių profesorių – Mykolo, Vaclovo, Viktoro Biržiškų – šeima, atstatytas ant senųjų namo pamatų, palikus dalį autentiškų medžiagų pagal turimą seno namo planą. Dabar čia, buvusiuose Biržiškų šeimos kambariuose, glaudžiasi miesto biblioteka bei įrengta profesorių M. V. V. Biržiškų memorialinė ekspozicija.

Dr. Antano Biržiškos šeimos ekspozicijoje galima susipažinti su profesorių tėvų – daktaro Antano Biržiškos bei jo žmonos muzikės, pedagogės Elžbietos Biržiškienės – šeimos gyvenimu, apžiūrėti daktaro rašomąjį stalą su krėslu, knygas, šeimos nuotraukas, pamatyti giminės herbą bei genealoginį medį. Ekspozicija įkurta buvusiame dr. A. Biržiškos darbo kabinete, kuriame jis priimdavo savo pacientus.

Kita ekspozicija skirta visų trijų brolių, Antano ir Elžbietos sūnų, gyvenimui, veiklai, kūrybai bei nuopelnams Lietuvai. Čia esantys dokumentai, nuotraukos, knygos pasakoja apie tris Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų dėstytojus – profesorius: Mykolą Biržišką – literatūros istoriką, tautosakos tyrinėtoją, Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarą; Vaclovą Biržišką – bibliografą, kultūros istoriką, „Lietuviškos enciklopedijos“ rengėją, lietuvių rašytojų biografijų rinkinio „Aleksandrynas“ autorių; Viktorą Biržišką – inžinierių, matematiką, daugelio vadovėlių aukštosioms mokykloms autorių. Ekspozicija įkurta buvusiame Biržiškų šeimos vaikų auklės bei daktaro padėjėjos kambaryje.

Miesto centre stovi skulptoriaus Č. Pečiuko paminklas Biržiškų šeimai, architektas Reginaldas Palukaitis. Tai vienas pirmųjų Lietuvoje paminklų ne atskiram asmeniui, o visai šeimai, kuri savo darbą, talentus paskyrė Lietuvai.

Senosiose Viekšnių kapinėse galima aplankyti prof. Biržiškų tėvų kapą bei netoli nuo čia esančius tėvo garbei Mykolo Biržiškos pastatytus „Sveikatos namus“ – gydymo įstaigą.

Sveikatos namai

Daktaro Antano Biržiškos vardo sveikatos namai įsikūrę 3 aukštų, 1939 metų statybos pastate. Gydytojas Antanas Biržiška (1855–1922), baigęs 1880 m. Maskvos universitetą, apsigyveno Viekšniuose ir iki mirties gydė miestelio ir plačių apylinkių žmones.

1937 m. gegužės 17 d. Mykolas Biržiška, Antano sūnus, parašė Viekšnių valsčiaus viršaičiui pareiškimą, kuriame išreiškė norą Viekšniuose pastatyti „mūrinius sveikatos namus, jei valsčius tam reikalui paskirs tinkamą žemės sklypą“, ir taip išreikšti meilę ir pagarbą savo tėvui, ilgus metus dirbusiam Viekšniuose ir gydžiusiam apylinkės žmones. „Namams pastatyti skiriu visus turimus pinigus (per 30 tūkstančių litų)…“

Pareiškime nurodytos sąlygos ir pageidavimai: „Pastatyti mano tuoj bus atiduoti Viekšnių valsčiaus pilnon ir amžinon nuosavybėn, bet sąlygom ir vienu pageidavimu: kad tas Viekšnių sveikatos centras būtų „daktaro Biržiškos vardu“ vadinamas; kad valsčiui kada panorėjus namus apversti kitam tikslui, tam turėtų būti gautas mano ar mano įpėdinių sutikimas; jei pripažintų tai tinkant ir su tuo sutiktų, kad prie tų namų pastatytų gražų kryžių ir jį tvarkoje užlaikytų. Jokių kitų teisių namams ar įstaigai sau nepasilieku...“

Šiuo metu sveikatos namai pervadinti į UAB Dr. Biržiškos sveikatos centras.

Aviacijos pradininką prisimenant

 1981 metų pradžioje, baigus Aleksandro Griškevičiaus žmonos tėviškės pastato rekonstrukciją, įkurtas visuomeninis memorialinis aviacijos pradininko Lietuvoje Aleksandro Griškevičiaus muziejus.

A. Griškevičius – aviacijos pradininkas Lietuvoje. Gimė nusigyvenusių bajorų šeimoje 1809 m. sausio 6 d. Kėdainių r., o 1863 m. vasario 11 d. palaidotas Viekšnių senosiose kapinėse.

1818–1824 m. mokėsi Kėdainiuose. 1830 m. dirbo raštininku Vilniaus gubernijos valdyboje, 1834 m. – Šiaulių apskrities teisme, 1836–1845 m. sekretoriavo Šiaulių miesto rotušėje, nuo 1845 m. – vertėjavo Kauno gubernijos civilinio teismo rūmuose. Nuo 1859 m. apsigyveno Viekšniuose.

Mokėjo lietuvių, rusų, lenkų kalbas. Laisvu nuo tarnybos laiku domėjosi skraidymo teorija, filosofija, parengė keletą skraidymo aparato projektų. Vieną iš jų aprašė 1851 m. išleistoje knygelėje „Žemaičio garlėkys“. Remdamasis savo sukurta teorija, apskaičiavimais ir kitų to meto konstruktorių pavyzdžiais, A. Griškevičius sukūrė savo skraidantį aparatą – garlėkį.

Buvo pasakojama, kad A. Griškevičius, norėdamas atkreipti gubernatoriaus dėmesį, nusprendė pademonstruoti savo kūrinį. Įvažiuojant į apskrities miestą šalia kelio jis bandė skristi, tačiau skridimas baigėsi nesėkme. Išsigandę arkliai pradėjo nešti gubernatoriaus karietą, o konstruktorius krisdamas su aparatu susilaužė koją. Supykęs gubernatorius liepė skraidūną pašalinti iš tarnybos, o susinervinusi žmona sudegino jo skraidymo aparatą.

1860 m. A.Griškevičius parašė filosofinį traktatą „Gamtos tikrovė, arba matematinės išvados apie dievybę, sielą ir tikėjimo paslaptis trumpais populiariais pašnekesiais“. Carinė valdžia dėl šio kūrinio autoriui buvo iškėlusi bylą Šiaulių apskrities teisme.

Ekspozicijoje „Lietuvos aviacijos pradžia“  eksponuojami A. Griškevičiaus suprojektuoto garlėkio ir 1933 m. Atlanto vandenyną perskridusio lėktuvo „Lituanica“ modeliai, stenduose glaustai atspindima aviacijos Lietuvoje raida, Akmenės aviacijos sporto klubo veikla.

Viekšnių krašto etnografinėje ekspozicijoje eksponuojami namų apyvokos daiktai, buities reikmenys, baldai, drabužiai, linų apdirbimo įrankiai. Eksponatus šiai ekspozicijai surinko muziejaus įkūrėjas mokytojas Algirdas Gedvilas, kraštotyrininkė medikė Apolonija Sriubaitė ir kiti Viekšnių miestelio gyventojai.

Muziejuje veikia Viekšnių liaudies meistro Juozo Rušino medžio drožinių ekspozicija.

Malūnas laukia restauracijos

Viekšniuose viena iš labiausiai lankomų vietų – senasis vandens malūnas, kuris yra technikos paminklas. Jį 1897 m. pastatė Pranciškus Lengvenis. Buvo supiltas pylimas, pastojęs kelią Ventos srovei ir privertęs ją sukti malūno turbiną. Malūne buvo sumontuotos dvejos girnos, kruopų šatrai, piklius, milo vėlimo įrengimai.

Kunigas Vėlavičius savo malūno dalį 1909 m. pardavė žydui J. Lesemui. Nuo to laiko prasidėjo ilgos varžybos dėl šeimininko teisių. 1918 m. malūnas atiteko J. Lesemui. Verslas davė pajamų, tad 1920 m. malūne buvo įrengti valcai, 1925 m. – vilnų karšykla ir verpykla, atnaujinta milo vėlykla, po 1928 m. sumontuotas generatorius, tiekęs miesteliui elektrą.

Raudonų plytų malūno pastatas išlikęs be didesnių pakeitimų, išlikusi gabaus šio krašto meistro V. Juodeikio 1917 m. pagaminta turbina. Pirmame pastato aukšte buvo malimo įrengimai ir „žmonių troba“, antrame – girnos, šatrai, piklius ir malūnininko butas bei kambarys meistrui ir gizeliams. Trečiasis aukštas vadintas bėlingiu, jame buvo didelis ratas, kuris sukdavo keltuvą su grūdų maišais.

Vokiečių laikais ir per karą viekšniškiams elektrą tiekė tik vandens malūnas. Kadangi viso miestelio elektra malūnas aprūpinti nepajėgė, tai jis buvo padalintas į tris dalis. Kiekviena miestelio dalis dvi dienas gaudavo elektros, o vieną dieną sėdėdavo prie žvakės šviesos.

Sovietmečiu Venta buvo užtvenkta cementiniu aukštai iškeltu pylimu. Ant trečiojo malūno aukšto pristatytas ketvirtojo aukšto bokštelis. Pats pastatas nubaltintas, tačiau per tinką buvo matyti raudonos plytos. Po karo malūną eksploatavo komunalinių ir buitinių paslaugų įmonės, XX a. devintame dešimtmetyje buvo restauruotas pastatas, atnaujinti ir taisomi įrengimai. 1999 m. malūnas privatizuotas, įrengta nedidelė hidroelektrinė.

Iki I pasaulinio karo per Ventą keldavo plaustas. Plaustininkui aplinkiniai gyventojai mokėdavę duoklę, o iš toliau atvykusieji keleiviai atsiskaitydavo pinigais. Ant plausto tilpdavo vežimas su arkliais ir keletas žmonių, abiejuose upės krantuose buvo tilteliai plaustui prisišvartuoti. 1915 m. pavasarį į šiuos kraštus atgriaudėjus karui, plausto niekas nebeprižiūrėjo, keleivius keldavo laive – didele valtimi, kurioje tilpdavo 8 ar 9 žmonės. Valtimi ne irdavosi, o plaustininkas stovėdamas įsikibdavo į skersai upės nutiestą lyną ir taip valtį traukdavo. Po II pasaulinio karo valdžia ėmė reikalauti mokesčio už žmonių kėlimą per Ventą. Verslas žlugo. Buvo statomi lieptai, tačiau kas pavasarį pakilęs vanduo juos sulaužydavo. Iki 1940 m. jau buvo medinis tiltas, kurio atramos buvo mediniais skydais apsaugotos nuo pavasarį plukdomų ledų smūgių. Pagaliau 1955 m. žemiau malūno buvo pastatytas gelžbetoninis tiltas. Tai ilgiausias tiltas šiame krašte.

Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode