Reklama 2

Pristatė buvusio mokytojo kūrybos knygą

      Sekmadienį Viekšnių gimnazijoje susirinkusiems buvusiems ir dabartiniams mokiniams, mokytojams, visai Viekšnių miesto bendruomenei pristatyta ilgamečio lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo, prieš dešimt metų iškeliavusio anapilin, Stasio Ablingio kūrybos knyga „Mokytojo gyvenimas“. Prisiminimais apie mokytoją dalijosi jo sūnūs, kolegos, buvę mokiniai ir padėjusieji sudaryti ir išleisti knygą. Renginio dalyviams koncertavo Lina Remeikienė su savo studijos dainininkėmis.

 

Norėjo išleisti seniai

      Mokytojo S. Ablingio sūnus Dalius Ablingis, kurio rūpesčiu išleista mokytojo kūrybos knyga „Mokytojo gyvenimas“, prisiminė, jog gimnazijos salėje prieš 10 metųbuvo pašarvotas tėvelis, o dabar visi susirinko visai kitokia, smagesne intencija – pasidžiaugti nauja knyga. „Kai buvo mokyklos 80-metis, gerbiamų mokytojų iniciatyva tada buvo išleista ta mažytė knygelė, ta žalioji knygelė, taip vadinama tarp mūsų visų, ten buvo tokie žodžiai, kad galbūt ši maža knygelė ar leidinys bus pagrindas didesnei, rimtesnei knygai. Tada galvojau aš, taip gerai būtų knygą išleisti, bet tada tėvelis dar buvo gyvas, atrodė, suspėsim, kur čia dabar skubėti, – mintimis dalijosi D. Ablingis. – Vis ruošėmės ir nespėjome. Mama surinko, perrašė daug tėvelio kūrybos. Jeigu ji nebūtų to padariusi, tai tikriausiai nebūtume su vaikais ir atspausdinę. Aišku, leidimas užsitęsė, reikėjo žymiai anksčiau išleisti, bet manau, kad paskaitysite ir dauguma atrasite ir savo vardą, ir paminėjimą, prisiminimą. Labai ačiū Janinai, kuri tiek daug širdies įdėjo, vakarais neduodavo man ramybės, labiau buvo išmokusi tuos eilėraščius, pasisakymus nei aš. Truputį man buvo sunku su ja kaip su literate, nes ji sakydavo, gal čia nedėkime, gal čia ne tokia meninė vertė, gal tą kitur įdėsime, o aš kažkaip norėjau, kad, jeigu jau tėvelis yra parašęs, tai ir turi būti. Visko neišėjo sudėti, bet dauguma sudėta, ir aš manau, kad jūs su malonumu ją paskaitysite.“

      Prisiminimais apie tėvelį pasidalijo ir sūnus Laimondas, kurio nuomone, tėvelis gerai pažinojo žmones ir sugebėdavo įžvelgti jų vidinį pasaulį, ypač mokinių. Taisydamas rašinius, kiekvienam sugebėdavo parašyti taiklią pastabą.

Tarsi Viekšnių metraštis

      Leidimui knygą paruošusi Mažeikių krašto literatūros ir meno mėgėjų sambūrio vadovė Janina Butnorienė prisipažino, jog jai rūpi visų kraštiečių palikimas, istorija, istorinė atmintis ir kažkokiu būdu ne šiaip sau vieną 2011 m. dieną pas ją atsidūrė didžiulis pluoštas S. Ablingio rankraščių: „Pastebėjau, kad yra pamėtyta vaikiškų eilėraščių, yra moksleiviams, mokytojams, kolegoms linkėjimai, prisiminimai liūdesio valandą, kažkokie pastebėjimai, teatriniai dalykai... Vaikiškus sudėjau atskirai, kad mokinukai galėtų pasiimti vaikišką knygelę ir paskaityti, taip pat ir vyresni mokiniai. Laimondas čia būdamas vis skatino kažką daryti, taip viena po kitos gimė kelios knygelės. Nelengva buvo sugrupuoti, surūšiuoti. Antrasis brolis norėjo, kad viskas būtų viename. Ta didžioji knyga – tarsi Viekšnių metraštis. Tai viekšniškių likimai, įprasminti pamąstymuose, eilėraščiuose, dainų pynėse. Buvo nelengva suteikti pavadinimą, manau, kad „Mokytojo gyvenimas“ – geras pavadinimas. Ši knyga liks viekšniškiams kaip gražus atminimas. Ji papildyta žemiečių prisiminimais.“

Pasidalijo prisiminimais

      Buvęs mokytojo S. Ablingio mokinys, auklėtinis, dabartinis Viekšnių gimnazijos direktorius Rimantas Gricius dėkojo mokytojo sūnums už sumanymą knyga įprasminti tėvo atminimą ir prisiminė, jog, be savo šeimos, dar turėjo dvi šeimas mokykloje – tai mokytojų Arlauskų ir Ablingių. Pasak R. Griciaus, jis nebuvo labai linkęs skaityti, labiau lakstyti, tačiau likimas lėmė, kad jis tapo mokytoju. „S. Ablingis buvo mokytojas, auklėtojas ir draugas „Poilsėlyje“, – prisiminė gimnazijos direktorius ir susirinkusiems dovanojo dainą, sukurtą pagal S. Ablingio žodžius.

      Mokytoja Joana Gedvilienė visus savo darbo metus dirbo kartu su S. Ablingiu ir prisipažino, jog su juo mokėsi Viekšnių gimnazijoje prieš 70 metų: „Prisimenu tuo metu labai aktyvią literatų būrelio veiklą ir Stasys ten grojo pirmuoju smuiku. Buvo leidžiami sienlaikraščiai, literatai ruošdavo vakarus. Vėliau keliai išsiskyrė, Stasys mokėsi, dirbo Akmenėje, o paskui net 40 metų kartu dirbome Viekšnių vidurinėje. Taip likimas lėmė, kad Stasys dėstė vyresnėse klasėse, o mes keturios mokytojos – žemesnėse. Stasys buvo kur kas pranašesnis už mus, eruditas, kūrybingas lituanistas. Stasys skaudžiai išgyvendavo, kai vertindavome abiturientų darbus, ieškodavo, kaip parašyti geresnį pažymį. Jis buvo be galo nuoširdus, rūpestingas. Jo knygelėje „Tas amžinas kelias – mokyklos takelis“ sudėti posmai, skirti kiekvienam mokytojui, Kovo 8-ąją džiaugdavomės mielais sveikinimo žodžiais. Nė viena netektis neapsiėjo be jo paguodos žodžio.“

      Pasak mokytojos, tuo metu neįsivaizduojama be S. Ablingio buvo užklasinė veikla. Mokytojai dalyvavo saviveiklos pasirodymo konkurse, buvo pastatę J. Grušo pjesę „Herkus Mantas“, o S. Ablingio vaidmuo buvo aukštai įvertintas. Agitbrigados irgi pirmaudavo. Joms scenarijus taip pat rašydavo S. Ablingis, įvilkdamas į humoro rūbą aktualias problemas.

      „Pagaliau paskutinis pasirodymas buvo, kai reikėjo dalyvauti rajoniniame mokyklų sąskrydyje. Nutarėme, kad jau nebedalyvausime, kolektyvas jau pusamžis, kam radikulitas ar koją skauda, ar kiti negalavimai, bet iš ryto atėjo Stasys ir pasakė, kad turi scenarijų, o kolektyvą pavadino „Radikulit“. Gavom pagyrimą, – pasakojo J. Gedvilienė. – Stasys buvo ir artistas, ir scenaristas, ir dainininkas. Be jo būtų buvę labai sunku.“

      S. Ablingis buvo aktyvus ansamblio „Poilsėlis“ dalyvis, tad susibūrę „Poilsėlio“ dainininkai padainavo keletą dainų, tarp jų ir S. Ablingio žodžiais sukurtą Viekšnių himną.

Įkūrė fondą

      Renginio metu D. Ablingis papasakojo, jog tėvelis ne kartą buvo sakęs, kad yra visokių fondų, taip gerai būtų, jei kas nors literatus mokinius paremtų, paskatintų tuos, kurie konkursuose užima pirmą, antrą, trečią vietą ir atskleidžia savo kūrybiškumą. „Mokykloje viskas pagal eilutes surašyta, užbraukta, sustyguota ir nieko negali pajudinti, todėl aš prašiau, kad direktorius leistų tą iniciatyvą ir mokytojai pritaria sukurti Stasio Ablingio fondą, kad šitas fondas būtų naudojamas literatams skatinti, mūsų pačių vaikams, – sakė D. Ablingis, – todėl ir šiandien visi pinigai, ką jūs suaukojot, liks šitam fondui. Aš stengsiuos kartais papildyti, taip pat noriu, kad ir jūs prisidėtumėte.“

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode