Reklama 2

Seda – miestas, į kurį norisi sugrįžti (teminis puslapis „Čia aš gyvenu“)

Seda – Mažeikių rajono miestas, seniūnijos centras, įsikūręs 24 km į pietvakarius nuo Mažeikių, septynių kelių susikirtimo vietoje. Per Sedą teka Varduva, rytiniame miesto pakraštyje telkšo Sedos ežeras. Tai miestas, kuriame yra ne vienas kultūros paveldo objektas, istorinę atmintį saugantis paminklas, atmintina vieta, o ir pati Seda kaip vietovė įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Taigi, šiandien – pažintis su Sedoje esančiais kultūros paveldo objektais, įžymiais žmonėmis ir paveldo išsaugojimu.

 Istorinės žinios

Seda minima nuo XIII amžiaus. XV a. pradėjo garsėti kaip judrus pasienio su Livonija prekybos centras. Prie dvaro XVI a. pradžioje pastatyta bažnyčia, 1500 m. jau buvo Sedos miestelis, o 1508 m. įkurta parapija. 1538 m. vėl minimas miestelis, 1655 m. jam suteiktos turgaus ir prekymečių privilegijos. Miesto raidą skatino strateginė padėtis – prie kelio iš Livonijos į Žemaitiją. XVII a. viduryje ir per Šiaurės karus smarkiai nukentėjo. XVIII a. 2-ojoje pusėje atsigavo, 1780 metais gauta nauja prekymečių privilegija (minima kaip miestas). 1765 m. nutiesus naują kelią, pradėta formuoti dabartinė Bažnyčios gatvė. 1914 m. ant pušinių polių pastatyti visi namai, esantys kairėje užpelkėjusioje Sedulos upelio pusėje. Po 1831 m. sukilimo, kuriame aktyviai dalyvavo tuometiniai Sedos savininkai Sapiegos, miesto valdos iš jų atimtos ir perduotos valstybei. Gyventojai taip pat buvo aktyvūs 1863 m. sukilimo dalyviai, platino uždraustą spaudą.

1886 m. sudegė visa vakarinė miestelio dalis. I pasaulinio karo metu, 1915–1918 m., buvo Sedos apskrities centras. Antrojo pasaulinio karo metu, 1944 m. spalio 6–7 d. įvyko Sedos kautynės. Minint kautynių 50-metį, aikštėje prie bažnyčios pastatytas paminklas (aut. Osvaldas Neniškis) kritusiems Tėvynės apsaugos rinktinės kariams atminti. 1950–1959 m. Seda buvo rajono centras.

Įžymūs žmonės

Su Seda susijęs ne vieno žymaus žmogaus gyvenimas. Štai poetas, publicistas, istorikas, Sedos dvarininkas Vladimiras Gadonas kovojo dėl baudžiavos panaikinimo. 1831 m. vadovavo Telšių apskrities sukilėliams. Atkakliai gynė Sedą nuo pulkininko Bartolomiejaus baudžiavos ekspedicijos. Parašė veikalą „Statistika žmudska“.

Sedos vidurinėje mokykloje mokėsi poetas, vertėjas Vytautas Mačernis, 1931–1933 m. – poetas, teologijos daktaras, redaktorius, vienuolis pranciškonas Kazimieras Leonardas Andriekus, 1932 m. – rašytojas, dailininkas Paulius Jurkus, rašytojas, novelistas Algirdas Pocius. Sedos darbo jaunimo mokyklą baigė prozininkas, dramaturgas Romualdas Granauskas.

Mokykloje dirbo kalbininkas Adomas Šoblinskas, 1924–1927 m. mokytojavo rašytojas, mokytojas Povilas Abelkis.

Čia gimė dailininkas tekstilininkas, Lietuvos dailės akademijos profesorius Vladas Daujotas, 1905 m. gegužės 10 d. gimė pedagogas, žurnalistas, visuomenės veikėjas Antanas Krausas, kuris 1923 m. Sedoje įsteigė viešąją biblioteką. 1937 m. kovo 25 d. gimė aktorius Aleksandras Šimanskis, 1950 m. rugpjūčio 11 d. – Viktoras Pivrikas – gydytojas, medicinos mokslų daktaras, Lietuvos visuomenės bei politinis veikėjas, nuo 2001 m. Klaipėdos ligoninės vyresnysis gydytojas (sukūrė ir įdiegė į kliniką ausų, nosies ir gerklės ligų automatizuotą diagnostikos sistemą).

      Sedos kapinės amžino poilsio priglaudė kalbininkę Ireną Ievą Remenytę-Mažiulienę (g. 1958 m. Domėnų k.).

Zofija Sedeckaitė-Bubliauskienė Sedoje įkūrė pavyzdinę sodybą – pirmojo respublikinio konkurso nugalėtoją. Sodyboje yra 70 rūšių introdukuotų augalų.

Istorijos įamžinimas

      Sediškiai gerbia ir saugo istorinių įvykių ir garsių asmenybių atminimą. Čia pastatytas medinis rūpintojėlis kalbininkui Adomui Šoblinskui atminti, paminklas Tėvynės apsaugos rinktinės kariams atminti.

      Čia poetas Antanas Baranauskas, atsisakęs raštininko vietos Viešvėnuose, nuo 1855 m. balandžio 26 d. iki tų pačių metų 11 d. dirbo raštininko padėjėju Sedoje. Jau po keturių dienų sueiliavo „Pavasario vakaras Varduvos pakrantėje“. Sedoje susitiko su P. ir P. Borisevičiais, skatinusiais jį toliau mokytis. Jų dėka susipažino su Žemaitijos poete Karolina Praniauskaite, kuri ragino rašyti lietuviškai, siuntė jam knygas. Iš A. Baranausko užrašų matyti, kad Sedoje tvirčiau atsistojo ant kojų („visi likimo ratai ir įvykiai ligi šiol mane malė“), atgavo viltį pasiekti išsvajotąją kunigystę. Sedoje buvo puiki kultūrinė aplinka tobulėti, galimybė mokytis lotynų kalbos. Iš Sedos išvyko dirbti raštininku į Skuodą. A. Baranausko garbei jo vardu pavadinta Sedos miestelio centrinė aikštė. 2000 m. pastatytas A. Baranausko biustas (aut. skulptorius Osvaldas Neniškis).

Miesto bažnyčios

      Mieste yra 36 kultūros paveldo objektai, įtraukti į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą. Į jį įtraukta ir Seda (vietovė), kurios vertingosios savybės: gatvių tinklas, aikštės planas, užstatymo fragmentai.

Amžius siekia XIII a.; XVI a.–XVIII a. pab.; XVIII a. vid.–XX a.

      Vienas iš kultūros paveldo objektų – Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios pastatų kompleksas, kurį sudaro bažnyčia ir varpinė.

        Pirmoji bažnyčia Sedoje pastatyta apie 1508 m. Ją pastatė Dirvėnų tėvūnas Vaclovas Bartasevičius su žmona Elžbieta Juškaite ir aprūpino ją beneficija. Bažnyčia buvo skirta Švč. Mergelės Marijos Gimimo, Ėmimo į dangų, šv. Vaclovo, šv. Elžbietos ir Švč. Trejybės garbei.

        Yra žinoma, kad dabartinė šventovė pastatyta ar tik perstatyta 1770 m., o konsekruota 1774 m. Kertinis pamatų akmuo pašventintas 1769 m. Pirmoji bažnyčia nesudegė, todėl atrodytų, kad į ją turėjo būti perkelti visi vertingiausi senieji reliktai. Nors į Sedos parapinę bažnyčią yra suvežtų daiktų iš Kęstaičių ir Šv. Jono Nepomuko bažnyčių, nugriautos Ketūnų ir apvogtos Grūstės koplyčių, jie siekia tik XVIII a. antrąją pusę. Bažnyčios centriniame bokštelyje kabojo 1792 m. Kristupo Lebrechto Bergene (Norvegija) nulietas varpas.

        Sedoje M. Brenšteinas buvo suradęs seniausią naudojamą varpą visoje Lietuvos Didžiojoje kunigaikšystėje. Jis buvo nulietas XV a. pradžioje. Šio varpo tekstas buvo rašytas senąja vokiečių kalba. Šį faktą jis skelbė 1924 m. išleistoje knygoje, o duomenis mūsuose rinko tikriausiai 1913 m., nes minima, jog tais metais tyrinėtojas iškrito iš Sedos varpinės ir stipriai susižalojo. Vos vos išliko gyvas.

        Sugaudus Sedos didžiajam varpui: „Gyvs eso, gyvs eso“, nuskendėlis atsiliepia iš pelkių gelmių: „Skėndau, brolau, skėndau, brolau.“ Mirus žmogui skamba: „Kūns žemie, dušė dongou.“

        Ši bažnyčia yra vėlyvojo baroko epochos žmogaus meninės išraiškos atspindys. Prie Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios, buvusio klebono Stasio Šlepavičiaus iniciatyva, įrengtas Lurdas.

        Kitas kultūros paveldo objektas – Šv. Jono Nepomuko bažnyčia, pastatyta 1781 m. Bažnyčia liaudies architektūros formų, nedidelio tūrio, salinė, vienanavė, šiauriniame gale pereina į tribriaunę apsidą. Pastato planas – stačiakampis, vienam gale nusklembtais kampais, simetriškas išilginės (šiaurės–pietų) ašies atžvilgiu. Stogas aukštas, dvišlaitis, virš apsidos – trišlaitis. Priekinio fasado viršuje kvadratinio su nusklembtais kampais plano bokštelis, vainikuojamas kūginiu stogeliu. Frontono ir apsidos viršuje – kalto metalo kryžiai. Į bažnyčią patenkama iš pietų pusės pro pagrindinį įėjimą – dvivėres medines duris, taip pat ir iš apsidos pusės.

Vandens malūnas

        Vandens malūnas pastatytas Varduvos upės dešiniajame krante, į šiaurę nuo gatvės. Girnoms sukti vanduo sukauptas malūno tvenkinyje, kuris buvo įrengtas 1810 m.

        Malūnas pailgo stačiakampio plano, vieno aukšto su pastoge. Pastato rytinė dalis perdengia vandens kanalą, atvestą iš Varduvos upės. Pamatai ir sienos iš plytų ir akmenų mūro, sienos tinkuotos. Stogas valminis, medinių konstrukcijų, dengtas šiferiu. Perdangos medinės, sijos metalinės. Paskutiniu metu malūnas buvo varomas elektros energija.

        Buvęs Sedos dvaro (Sapiegų) malūnas ir užtvanka minimi jau 1613 m. Tada jis buvo medinis. XIX a. jo vietoje pastatytas mūrinis malūnas. Jis aprašomas 1848 m. dvaro inventoriuje: mūrinis malūnas 16,5x21,5 sieksnių dydžio, trejų girnų, tame pačiame pastate malūnininko butas: keturi kambariai, virtuvė, priemenė. Bute trys krosnys iš plytų, viena iš žalių koklių. Visame malūne – septyniolika durų ir vienuolika langų, stogas čerpinis.

        1961 m. užtvanka išardyta vykdant melioracijos darbus. 2015 m. malūnas restauruotas.

Magazinas       

        Į Kultūros vertybių registrą įrašyta ir Sedos sinagoga, kuri yra demontuota, tik likusi jos vieta, taip pat koplytstulpis.

        Tarp kultūros vertybių yra ir Sedos magazinas, kuris stovi miesto vakarinėje dalyje, Varduvos upės dešiniajame krante, netoli Šv. Jono Nepomuko bažnyčios. Pastato galiniai fasadai orientuoti šiaurės–pietų kryptimis. Pietinėje dalyje yra kelias į Ylakius. Spėjama, kad dabartinis mūrinis magazino pastatas pastatytas buvusio medinio tokios pat paskirties pastato vietoje.

        Pastatas masyvus, stačiakampio plano, vieno aukšto su pastoge ir priestatu, išsikišančiu rytinio šoninio fasado viduryje. Priestatas – dviejų aukštų. Stogas – pusvalminis.

        Magazinas pastatytas XIX a. 2-oje pusėje Sapiegų dvaro teritorijoje. XX a. 1-oje pusėje buvo valstybės žinioje. Po karo pastatas buvo naudojamas kaip Rajkoopsąjungos sandėlis. Nuo 1974 m. – paminklų dirbtuvės.

Paminklas ir kapinės

        Paminklas Vytautui Didžiajam – tai paminklas, vaizduojantis nukirsto medžio kamieną, užkeltas ant laiptuoto betoninio cokolio. Postamentas rausvo granito, apvalių formų. Paminklas pilko granito, fasadinėje pusėje dekoruotas išvynioto pergamento imitacija su skydo formos šlifuotoje plokštumoje iškaltais Vytauto Didžiojo simboliais. Apatinėje paminklo dalyje komponuotas balto metalo medalionas su Vytauto Didžiojo atvaizdu, apjuostas laurų vainiku. Pergamento lape komponuoti kunigaikščio karūna, skydo formos šlifuotoje plokštumoje monograma „V“, sukryžiuotas kalavijas ir strėlė. Skydą juosia stilizuotų augalų vainikas, po juo – banderolė su datomis „1430–1930“.

        Apatinėje paminklo dalyje yra balto metalo medalionas su Vytauto Didžiojo atvaizdu ir ratu einančiu įrašu: „VYTAUTAS DIDYSIS“. Pokario metais varinis medalionas iš paminklo buvo išluptas, bet 1984 m. J. Juodeikio iniciatyva buvo padarytas aliuminis.

        Paminklas atidengtas 1931 m. lapkričio 22 d., gal siejant su Sedos mokyklos 10-mečio metinėmis ar minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, vienas iš jubiliejinių Vytauto Didžiojo metų (1930 m.) reliktų, atspindintis tarpukario Lietuvos istoriją ir kultūrą.

        Sedos m. senųjų kapinių kompleksą sudaro senosios kapinės, karių kapas, partizanų kapas, karių kapai.

        Žydų senųjų kapinių kompleksą sudaro žydų senosios kapinės bei žydų žudynių vieta ir kapas.

Laukia restauravimo

        Sedoje yra dvi medinės bažnyčios – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų ir Šv. Jono Nepomuko, Kultūros centras, Vytauto Mačernio gimnazija, Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos filialas, biblioteka, vaikų darželis, pirminės sveikatos priežiūros centras, paštas, gaisrinė, kredito unija. Aktyviai veikia Sedos bendruomenė.

        Kultūros vertybes prižiūri Sedos seniūnija, parapijos klebonas, Kultūros centras. Lėšų pagal galimybes skiria ir Savivaldybė.

        Šiuo metu restauratorių rankų labiausiai laukia Dariaus ir Girėno gatvėje esantis koplytstulpis ir Sedos magazinas, kuriame planuojama įrengti amatų centrą.

Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia

     

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode