Apie laisvę daryti gerus darbus

Artėja šv. Kalėdos. Prasideda metas, kai tilindžiuojančių varpelių prievarta darosi nepakeliama ir čiupęs telefoną pradedi derinti susitikimus su tais, kurie tau brangūs, nors laiko susitikti su jais randi tik tuomet, kai jo visai nelieka.

Geriu kavą su moterimi, be kurios mano gyvenimas būtų kitoks. Su ja turiu teisę (ir šiokią tokią pareigą) leisti liežuviui pasiganyti sintaksės pievose, sąmonės parkuose ir pasąmonės raistuose. Nes pažįstami jau nežinia kelinta dešimtis metų, o ir šiaip dar universitete maniau, kad ji bus mano žmona.

Dirba ta moteris rimtoje tarptautinėje kompanijoje ir, kiek suprantu, uždirba.

Kalba pasisuka apie gerų darbų darymą prieškalėdiniu laikotarpiu. Žavi dama pasakoja nutikimą iš ofisinio planktono gyvenimo. Šiemet jų kontoroje buvo nutarta aukoti nemenką sumą katytėms ir šuniukams, nes... jau antri metai iš eilės „Vaikų svajonių“ (toks labdaringas, vaikams padedantis portalas) dovanų recipientai sureagavo netinkamai.

Istorija paprasta: bendradarbiai susimeta pinigų ir nuperka kokią striukę, žaislą ar paslaugą stokojančiam vaikui. Tuomet siunčia du ar tris kolegas susitikti su laukiančiuoju dovanos. Jų užduotis yra dailiai įbrukti pasirinktam žmogučiui daiktą ar dalyką ir – svarbiausia – parnešti į įstaigą virkdančią istoriją apie nuskriaustus vaikus, mamas, gyvenančias be vyrų, su pajuodavusiais paakiais, bobutes su liesais paaugliais, kurie jau šimtą metų nematė savo airijose ar norvegijose vergaujančių tėvų.

Bet nutiko taip, kad įteikėjų istorijos nepakankamai verksmingos. Nedaro įspūdžio, neatlieka terapijos. Pasirodo, kad dienos centruose yra žaislų, kurių net vidutiniškai uždirbantis pilietis neįgali nupirkti savo vaikams. Ir tie, kurie turėtų bučiuoti dosnias dovanų teikėjų rankas, to daryti net nesiruošia. Nes gyvena tuose pačiuose daugiabučiuose, minta visiems įprastu maksimų maistu ir šiaip, jei pažiūrėtum atvira širdim, visai padoriai atrodo.

Jie, – pasakoja pasakotoja pasakotojų pasakojimus, – regis, net nesiruošia būti dėkingi mums, aukotojams. Jiems lyg ir nesmagu, bet tik tam kartui. Juokiamės abu, nes teisybė paprasta: didžiuma gerus darbus daro dėl sentimentalių pasipasakojimų po visko. Ir jei jie nesutampa su išankstiniais nusiteikimais ir įsivaizdavimais – pradeda aukoti katytėms ir šuniukams.

Nes šitie ranką visuomet palaižys.

Bernardinai.lt

Powered by BaltiCode