Reklama 1

Psichologas M. Truncė: Jei norime išsaugoti santykius, reikalinga emocinė trauka

Per 26 Lietuvos nepriklausomybės metus išsiskyrė 690 tūkst. šeimų ir augti be vieno iš tėvų liko beveik 200 tūkst. vaikų. „Po skyrybų visi šeimos nariai jaučiasi atstumti, nereikalingi ir papuola į skurdą ar nepriteklių“, – sudėtingą situaciją komentuoja santykių ir skyrybų psichologas MYKOLAS TRUNCĖ. Specialistas sako, kad tai skaudžiausiai paveikia vaikus. Taip pat tikina, jog visi gyventume taip gerai kaip Skandinavų šalys, jei skyrybų iš viso nebūtų.

Kokios dažniausios skyrybų priežastys?

Europos šalių bendrasis santuokos ir ištuokos rodiklis aiškiai rodo, kad Lietuva yra viena tarp dažniausiai besituokiančių ir labiausiai besiskiriančių šalių. Kitaip sakant, skubame tuoktis ir skirtis. Bėgant metams moteris ir vyras tapo lygūs, tačiau tarpusavio santykiuose sutuoktiniai tebesinaudoja paklusimo modeliu, kai vienas iš sutuoktinių manosi esąs teisus, o kitas turi jam paklusti.

Labiausiai Lietuvos šeimose yra paplitęs vyro viršenybės modelis. Tačiau yra nemažai atvejų, kai žmona manosi esanti teisi, tad „šokdina“ vyrą taip, kaip ji nori. Nepriklausomai nuo to, kas „yra viršuje“, paklusimo modelis žeidžia paklusti turinčią pusę ir sukelia nepasitenkinimą, kuris pasireiškia tarpusavio konfliktuose. Konflikto metu sutuoktiniai pažeidžia vienas kito orumą, pagarbą, kuri užleidžia vietą paniekai. Tai yra skyrybų pranašas.

Taip pat priežastis – gyventojų persikraustymas gyventi į miestą. Žmonės dabar linkę gyventi patogiau. Kaime kiekvienas yra ant akių ir kiekvienas žmogaus poelgis aptariamas bei vertinamas. Tai skatina elgtis atsakingiau. Mieste visiškai kitaip. Net nežinome, kas gyvena mūsų daugiabutyje, toje pačioje laiptinėje ar aukštu žemiau. Todėl jaučiamės gyvenantys kaip tarp svetimų ir neturintys prieš ką raudonuoti, jei elgiamės negražiai. Gyvenimas mieste sudaro galimybes sutuoktiniams elgtis ne taip atsakingai ir šeimos atžvilgiu.

Taip pat įtakos turi moters galimybių eiti dirbti ir pragyventi savarankiškai atsiradimas. Kaime gyvenančios šeimos turėdavo nuo 6 iki 12 vaikų. Žmona ar motina visą gyvenimą, kol vaikai užaugdavo ir išskrisdavo iš lizdo, dirbo namie. Neturėjo laisvo laiko ir jokios galimybės eiti į darbą bei gauti darbinių pajamų. Uždirbti pragyvenimui buvo vyro pareiga.

Šiandien vidutinėje Lietuvos šeimoje auga 1,2 vaiko. Atsiradusi vaikų darželių pasiūla sudaro galimybes mamai atiduoti vaiką darbo dienos metu į darželį, o pačiai eiti į darbą. Taip žmona gali uždirbti pragyvenimui ir tampa nepriklausoma nuo vyro. Ši aplinkybė atlaisvina žmonoms kelią į skyrybas. Beje, du trečdalius skyrybų inicijuoja moterys, kurios yra labiau nepatenkintos vyrais nei jie žmonomis.

Kokios vidinės, psichologinės skyrybų priežastys?

Prie vidinių priskirčiau netinkamą sutuoktinių įsitikinimų sistemą, kurią sudaro klaidingos vertybės, nuostatos, prielaidos ir kiti įsitikinimai. Ypač, jei vienas apie kitą manome, kad „visi vyrai yra paršai“ arba „visos moterys yra kalės“. Taip pat, jei galvose gyvena tokios prielaidos: ,,jis ar ji po vestuvių priklauso man“, „aš už jį ar ją geriau išmanau“, „santykių kokybė priklauso nuo jo ar jos“, „aš galiu elgtis, kaip noriu“.

Visi aukščiau išvardinti įsitikinimai ir ne tik jie lemia bei formuoja antrosios pusės atstumiantį elgesį, o tai pažeidžia jos emocinį saugumą. Po tokių pažeidimų nebesinori būti kartu. Todėl vidutiniškai per 13 bendro gyvenimo metų pora vienas kitą stumia nuo savęs tol, kol išsiskiria.

Kokios poros skiriasi dažniausiai?

Patvariausios poros yra tos, kuriose sutuoktiniai panašūs pagal tautybę, įsitikinimus, religiją, amžių ar socialinį statusą. „Pelenė neilgai gyveno su savo princu, nes jie buvo labai skirtingi“, – apie tai mes nežinome. Kažkodėl visos pasakos baigiasi sakiniu: „Jie susituokė ir toliau laimingai gyveno.“ Toliau jau buvo nebe pasaka.

Pagal JAV atliktus tyrimus, didesnę tikimybę skirtis turi poros, kuriose moteris renkasi vyrą dėl to, kad jis turtingas, o vyras renkasi moterį dėl to, kad ji graži. Taip pat, jei pora mažiau susitikinėjo ar gyveno prieš santuoką, gauna mažesnes pajamas, retkarčiais lankosi bažnyčioje. Kitos priežastys gali būti, kad buvo išleista daug pinigų vestuvėms, tačiau nebuvo medaus mėnesio arba nėra bendrų vaikų. Lemti skyrybas gali didesnis amžiaus skirtumas ar skirtingas išsilavinimas.

Iš savo patirties pridėčiau, kad skiriasi tos poros, kurių vienas ar abu sutuoktiniai yra pedantiški, perfekcionistai, nori būti teisiam(-i), linkę užsidaryti, priekaištauti, kaltinti, kandžiotis, svaidyti emocinius žaibus.

Dauguma porų sako, kad nesutapo interesai. Ar tai tik populiari frazė, ar iš tikrųjų tarpusavio skirtumai labiausiai trukdo kurti bendrą gyvenimą?

Taip, „nesutapo interesai“ – gražus pasiteisinimas prieš kitus, kodėl teko išsiskirti. Iš tikrųjų kiekvienas žmogus turi savo interesus. Todėl pasaulyje nėra dviejų vienodų žmonių. Tai, kad ir sutuoktiniai, ir jų interesai yra skirtingi, visiškai normalu. Kurti bendrą gyvenimą trukdo ne skirtingi interesai, o nemokėjimas jų suderinti taip, kad abu sutuoktiniai jaustųsi puikiai ar bent gerai. Todėl tikrasis pasakymas yra toks: „Aš nesugebėjau prisiderinti ir suderinti mūsų skirtingų interesų. Vietoje to aš bandžiau primesti antrai pusei savo nuomonę, o ji – savo. Dėl to tarp mūsų kildavo konfliktų, kurių metu vienas kitą žeminome, kaltinome ir žeidėme. Kai mūsų „širdys“ buvo sužalotos tiek, kad jos pradėdavo „skaudėti“ vos tik pamačius antrą pusę, tada nusprendėme nebekentėti ir skirtis.“

Šiuo metu žiniasklaidoje vis skelbiama apie dažnas žymių žmonių skyrybas. Ar tai gali paskatinti ir kitas poras priimti tokį sprendimą?

Žymūs žmonės vienaip ar kitaip tampa „modeliais“, į kuriuos mes lygiuojamės. Todėl jų elgesys paskatina elgtis panašiai. Tai labai stipriai pasireiškė savižudybių atvejais. Buvo pastebėta, kad, kai visuomenė sužino, jog nusižudo įžymus žmogus, tai po to savižudybių skaičius išauga. Siekiant to išvengti apie savižudybes dabar nepranešama. Todėl galime daryti prielaidą, kad ir žymių žmonių skyrybos gali paskatinti kitas poras priimti sprendimą skirtis. Jei norime to išvengti, turėtume tai kuo mažiau viešinti.

Kaip išsaugoti darnius santykius poroje?

Jei tarp sutuoktinių nebelieka emocinės traukos, santuoka yra pavojuje. Taip pat, jei vietoje traukos atsiranda atstūmimas, viskas griūva ir pora skiriasi. Žmogus nebenori kentėti skausmo, kurį sukelia antroji pusė. Dar kitaip sakant, pora tuokėsi tam, kad būtų priimti, suprasti, palaikomi, tačiau dabar to nebeturi. Vietoje to santykiuose atsiranda atstūmimas, atitolimas, nepagarba, priekaištai, pažeminimai, kaltinimai, „įkandimai“, nesaugumas. Vengdami tokio „širdies“ skausmo, sutuoktiniai skiriasi.

Reikia išsaugoti emocinę trauką, jei norime išsaugoti santykius. Tam sutuoktiniai turi prisiimti atsakomybę už tai, kas vyko, vyksta ir vyks tarpusavyje. Jei atsakomybę už santykių kokybę atiduosime antrai pusei, tai mums liks tik aukos vaidmuo. Toks žmogus gali ir moka tik kaltinti, menkinti bei žeminti kitą. Santykių kokybę sutuoktinis galės valdyti, jei manys, kad viskas, kas vyksta santykiuose, priklauso nuo jo ar jos.

Taip pat svarbu sukurti saugią erdvę poroje. Tai reiškia, kad abu turi išmokti bendrauti tarpusavyje taip, kad pokalbyje ir po jo jaustųsi saugūs. Todėl reikia atsiprašyti vienam kito už tai, kad sukėlė skausmą ir kančią. Taip pat susitarti, kam kuriama šeima (partnerystė). Naudinga atsirinkti ir suvienodinti bendras šeimos vertybes bei numatyti, kaip jas stiprins kiekvienas.

Gal yra daugiau patarimų, į kuriuos poroms derėtų atsižvelgti?

Galiu patarti išmokti spręsti konfliktus abipusio laimėjimo būdu ir išspręsti visus tarpusavio chroniškus (pasikartojančius) konfliktus taip, kad abi pusės būtų patenkintos. Jei pora konfliktuoja keturiose srityse bent kartą per savaitę (žr. Sutuoktinių konfliktai pagal sritis, stiprumą ir pasireiškimo dažnumą), tai per metus bus 208 konfliktai. Tokių stiprių ir dažnų konfliktų metu bendraujame pakeltu balsu, priekaištaujame, kaltiname, „kandžiojame“ vienas kitą taip stipriai pažeisdami vienas kito emocinį saugumą.

Santykiuose taip pat svarbu išmokti suteikti ir patirti abipusį seksualinį pasitenkinimą. Paklausus, kur jūs mokėtės sekso, žmonės dažniausiai atsako, kad kur papuolė: tai knygoje perskaičiau, filme pamačiau, tai išgirdau ar sufantazavau. Seksualinis potraukis – labai galinga jėga, kuri gali priversti mus padaryti neleistinų dalykų. Tarptautiniame tyrime „Pasaulinis seksualinio elgesio tyrimas“, kuris apėmė 26 šalis, buvo nustatyta, jog apie 40 proc. vyrų ir apie 20 proc. moterų išreiškė nepasitenkinimą esama partneryste. Dalyviai pažymėjo, kad savo gyvenime bent vieną kartą turėjo nesantuokinį seksą. Tai rodo didžiulę neišspręstą problemą – sutuoktinių nepakankamus gebėjimus sukurti stiprią intymią trauką.

Visuomenėje egzistuoja požiūris, kad „žmonos pareiga tenkinti vyro seksualinį poreikį“. Taip galvojant negalima sukurti stiprios abipusės intymios traukos, reikalingos tvirtai šeimai. Todėl derėtų suformuoti požiūrį ir gebėjimus patirti bei suteikti seksualinį pasitenkinimą, kuris sutuoktinius trauktų vieną prie kito.

Sutuoktiniai taip pat turi susitarti dėl vaikų užimtumo ir ugdymo, pinigų ir turto valdymo, bendro gyvenimo tikslų ir taisyklių. To nepadariusi pora negali tikėtis tarpusavio supratimo, darnos, palaikymo, to, dėl ko kūrė santuoką.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode