Ne vartoti miestą, o pažinti

Profesionalus gidas ir projekto „Gatvės gyvos“ įkūrėjas ALBERTAS KAZLAUSKAS neseniai išleido savo antrąją knygą. Autorius kviečia geriau pažinti Vilniaus periferiją, tad simboliškai susitikę miegamųjų rajonų apsuptyje kalbamės apie naujausią jo gyvenimo etapą.

Albertai, tavo pageidavimu esame ne šiltoje kavinėje, bet gamtos paunksnėje, pučiant žvarbiam ankstyvo pavasario vėjui. Nedažnai duodamas interviu miške. Gal galėtum trumpai papasakoti, kur esame ir kodėl būtent čia?

Esame Šeškinėje, prie Ozo, ne prekybos centro, bet tikrojo – gamtinio. Ši vieta man primena vaikystę ir paauglystę dėl šalia esančios S. Stanevičiaus vidurinės, kurią lankiau. Mokyklos laikais užsukdavome čia pažaisti, bet pradėjus dirbti gidu man ji atsivėrė kitomis spalvomis. Žemėlapyje ji atrodo labai intriguojamai – didelis žalias žemės gabalas su keliais vandens telkiniais, apsuptas miegamųjų rajonų ir prekybos centrų. Kita priežastis, kodėl norėjau susitikti čia – ji greitai pakeis savo vaizdą dėl planuojamos judrios Šiaurinės gatvės. Turiu pomėgį fiksuoti vietas, kol jos dar neprarado savo pirminės išvaizdos, tad lankau jas, fotografuoju, o šiuo atveju – kalbu apie ją.

Šis pomėgis atsispindi tavo naujoje knygoje „Vilniaus gatvės gyvos. Atgal į periferiją“. Papasakok, kaip kilo jos idėja.

Prieš keletą metų parašiau pirmąją knygą, kurioje tyrinėjau ne vien geografinius, bet ir psichologinius Vilniaus miesto pakraščius, kartais esančius net pačiame miesto centre, bet gyventojų laikomus nepatraukliais. Knyga susilaukė susidomėjimo, tad antrojoje bandžiau tęsti panašią tematiką, aprašydamas rajonus, kurie netilpo į pirmąją. Atsižvelgdamas į pastabas, stengiausi viską daryti dar profesionaliau, atsirinkti įdomesnę informaciją, iliustracijas ir pakviesti skaitytoją aplankyti Savanorių prospektą, Verkius, Karoliniškes, Antakalnį, Naujamiestį ir t. t.

Kaip knygą galima pritaikyti praktiškai?

Visų pirma tai kelionių vadovas po mažiau lankomus Vilniaus rajonus. Skaitytojas, paėmęs knygą į rankas, gali pasivaikščioti joje sudarytais maršrutais. Tačiau joje taip pat yra atrinkta įdomi informacija, kurią galima analizuoti namie prie arbatos puodelio su šlepetėmis, žygiui skirtus batus palikus spintoje.

Mini, kad į teksto turinį pateko amžininkų pasakojimai, kai kur nuotraukos paimtos iš asmeninių archyvų. Kiek ši informacija svarbi knygos naratyvui?

Svoris priklauso nuo objekto. Pavyzdžiui, vietovės, siekiančios net pagonybės laikus – kaip Verkiai – neturi autentiškų pasakojimų, nebent pasitelktume fantaziją. O apie vėlyvesnę istoriją, tarpukarį, sovietmetį – senųjų vilniečių prisiminimai yra labai reikšmingi. Kaip rodo praktika, kartais net elementariausi dalykai nebūna aprašyti ar istoriškai ištyrinėti. Tad tokie žmonės gali duoti gerų užuominų, kur pradėti paieškas ar tiesiog suteikti sentimentalumo. Būna, net per ekskursijas žmonės užduoda klausimų, kurių atsakymai vėliau sugula į knygą.

Vartant knygą susidaro įspūdis, kad neprisiriši prie vieno konkretaus istorinio laikotarpio – industrializaciją seka barokas ir atvirkščiai. Kokiu metodu vadovavaisi dėliodamas maršrutus?

Knygą, kaip ir ekskursijas, sudariau vadovaudamasis geografiniu principu. Suprantu, kad sekant chronologiniu laikotarpiu informacija būtų tolygesnė, tačiau nesu konkretaus laikmečio ekspertas, gerbėjas ar advokatas. Žiūrėdamas į Vilniaus žemėlapį randu objektų, esančių visiškai šalia vienas kito, tačiau iš skirtingų epochų. Man vienodai įdomu tiek Vilkpėdės pramonė, tiek sena Verkių praeitis. Suprantu, kad eklektika gali būti kliuvinys, bet prisirišimas prie konkretaus laikotarpio viską iš esmės susiaurintų iki Senamiesčio ir jo apylinkių. Kita problema – atstumai tarp objektų taptų tokie dideli, kad netiktų įprastam pasivaikščiojimui.

Pratarmėje mini, kad knygoje rasime „razinkų“, kas tai?

Tai vietos, kurių neaprašau kaip visaverčių objektų dėl ribotų apie jas išlikusių žinių, tačiau pasinaudodamas žmonių pasakojimais įdedu vieną kitą smagų atsiminimą. Jas prilyginčiau repo albumuose randamiems skitams (trumpi ir dažnai humoristiniai audioskečai tarp dainų – aut. past.), kurie nėra normalūs „gabalai“, tačiau kūriniams suteikia daugiau dinamikos ir spalvų. Knygoje jos žymimos kursyvu.

Paminėjai repo muziką, kurios prodiuserio karjeros kažkada siekei. Kalbant apie tavo asmeninę praeitį, mačiau, kad į knygą įtraukei savo buvusią darbovietę – Vilniaus apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 1-ąją komandą.

Objektas man atrodo įdomus ne vien dėl to, kad čia dirbau, bet ir dėl to, kad ateityje jis keisis: iš esmės bus perstatoma pati teritorija. Be to, apie ją yra įdomių faktų. Daugelį metų Vilniuje tai buvo vienintelė gaisrinė, kurioje dirbo narai, nors šalia nėra jokio vandens telkinio. Tuometinės patalpos Antakalnyje (Kosciuškos g. 34 – aut. past.) buvo netinkamos, tad jie buvo įsikūrę Karoliniškėse, prie Televizijos bokšto. Be to, ten dirba svetingi žmonės, tad Vilniumi besidomintis smalsuolis be problemų gali susipažinti su ten esančia technika bei ugniagesių darbo kasdienybe.

Sakoma, nespręsk apie knygą iš viršelio, bet vis dėl to – į rankas paėmus taviškę iškart į akis krinta atvira nugarėlė, o priekinė nuotrauka primena muzikos albumo viršelį. Ką tuo norėjai pasakyti?

Knygos spausdinimas yra labai įdomus procesas, dėl to ją rengėme pasikliaudami savo jėgomis ir leidžiant pirmąją knygą įgyta patirtimi. Realizavau tai, kas man patiko kituose leidiniuose. Spaustuvei aiškinau, kad šito dalyko noriu iš šitos knygos, kito – iš anos. Nežinau, ar tie sprendimai pasiteisino, nes net išgirdau atsiliepimų, kad tai brokas, knyga suplyšusi, prašymų pakeisti į „naują, kokybišką“.

Kita vertus, su vienu kolega neseniai kalbėjome, kad tai yra dar viena „razinka“, dėl kurios skaitytojas jei ir nepamėgs, tai bent jau ilgam atsimins knygą. Atvira nugarėlė taip pat simbolizuoja, kad knygoje tarsi apnuoginamas Vilnius, kuris ne visiems gali pasirodyti gražus, bet, mano nuomone, irgi vertas dėmesio. Dėl viršelio nuotraukos, buvo keletas kitų variantų, bet nė vienas iš jų netiko. Fotografui buvau davęs užduotį eiti per Savanorių prospektą ir nufotografuoti kokį nors įdomų pramonės objektą. Jis rado tokį sąvartyną, kuriame gulėjo gigantiška „McDonald‘s“ iškabos raidė M, didumo sulig dviem automobiliais, arba stalkeriškai atrodančią apleistą benzino kolonėlę. Galiausiai apsisprendžiau, kad viršeliui reikia universalesnio vaizdinio, tad šiek tiek atkartojome pirmos knygos kompoziciją ir tarsi pratęsėme liniją.

Atsakydamas į klausimus vis akcentuoji besikeičiantį Vilnių. Kuo tau pačiam tapo Vilnius, pradėjus jame vesti ekskursijas?

Kai buvau vaikas, paauglys ar studentas, Vilnių tiesiog vartojau – naudojausi jo infrastruktūra, gyvenau, mokiausi, bet pats miestas man nebuvo įdomus. Tapęs gidu greitai ėmiau pastebėti tuos pokyčius. Jie vyksta tikrai greitai: kažkas nugriaunama, kažkas pastatoma, kartais net ekskursijų maršrutus tenka pakoreguoti, kai gatvės pakeičia savo kryptį. Vieni pokyčiai geri, kiti blogi, tačiau stengiuosi ne bambėti, o verčiau eiti pažinimo ir švietimo keliu. Tikiu, kad jeigu žmonės, kurie niekada nesidomėjo Vilniumi, jį pamatys ir atras, po kurio laiko taps atsakingesni ir galbūt juo labiau rūpinsis ar ims garsiau kalbėti, jei kils grėsmė jo elegantiškam kraštovaizdžiui.

Kadangi kalbinu gidą, norėčiau pasinaudoti proga ir pakviesti mintimis pasivaikščioti po Vilnių. Ar galėtum rekomenduoti penkias neatrastas vietas, tinkančias šioms progoms:

Vieta skaityti.

Ties Neries pakraščiu yra tokia buvusi gyvenvietė, iki šiol vadinama Jankiškėmis. Ten yra pakrantė, kurioje niekas nesilanko, gražus upės vingis, plati vaga, visiškai ramu ir net yra keletas suvargusių rąstų atsisėsti.

Pirmojo pasimatymo vieta.

Jeigu skirčiau merginai pasimatymą, tai siūlyčiau susitikti kur nors Senamiestyje, pavyzdžiui, Vokiečių gatvėje. Tada pravesčiau ją kiemais, einančiais skersai Senamiesčio gatvelių. Žodžiu, į periferiją iš pradžių neitume, o tyrinėtume, kas yra nematoma senajame mieste.

Vieta, parodanti kitokį miesto veidą. Turiu omeny, jeigu ją nufotografuotum ir kam nors parodytum – niekas negalėtų atsakyti, kad esame Vilniuje.

Pirmas geras pavyzdys, šaunantis į galvą – Markučiai. Ten yra gamtos, kur gali pabėgti nuo triukšmo ir paskaityti knygą, nedaug žmonių, išraiškingos kalvos. Taip pat daug medinių namų, sudarančių įspūdį, kad esame kaime, nors Vilniaus senamiestis visai čia pat.

Vieta, kur būtų malonu pasiklysti.

Tai turėtų būti vieta, kur būtų aiškūs orientyrai, sakantys: „Bičiuli, jau pasiklydai ir toliau šitos linijos nekirsk.“ Vėl paminėsiu Markučius, nes ten pasiklysti labai lengva, saugu, o svarbiausia – daug gražių peizažų. Tačiau jeigu per toli nugrybausi, atsiremsi arba į geležinkelį, arba į Senamiestį, tad žinosi, kur toliau neiti.

Apie kokią Vilniaus vietą norėtum, kad žmonės pakeistų populiarią nuomonę?

Kad ir kaip būtų keista, norėčiau, kad nuomonė būtų pakeista apie Senamiestį. Mes tarsi suprantame, kad jis gražus ir saugotinas, tačiau daugeliui eilinių vilniečių – tik vartojimo terpė. Iki šiol automobiliu judėti senojo miesto širdyje praktiškai nėra jokių kliūčių, o ir į kelio ženklus dažnai nusispjaunama.

Norėtųsi, kad subjektas Nr. 1 Senamiestyje būtų žmogus. Tai gali pasirodyti nereikšminga, tačiau atkreipkite dėmesį, kaip skiriasi atmosfera senamiesčiuose tų miestų, kuriuose nuolat juda automobiliai, ir tų, kuriuose gali girdėti savo batų kaukšėjimą.

Dar viena vieta, apie kurią žmonės turėtų kalbėti pozityviau – tai medinės architektūros paveldas. Deja, daugelio žmonių šiandien tokios vietos kaip Šnipiškės, Markučiai, Žvėrynas vertinamos tik kaip brangūs sklypai būsimų daugiabučių, biurų, prekybos centrų statyboms. Tačiau net ir nuvykus į gretimą Latviją galima pamatyti pavyzdžių, kaip atrodo rūpestingai restauruoti medinių namų kvartalai – grožis toks, kad net amo netenki.

Dar dėl Senamiesčio. Suki prie to, kad keistųsi ne tik požiūris, bet ir infrastruktūra?

Turbūt nėra kito kelio. Suprantu, kad atsirastų nepatenkintųjų ir sakančiųjų, jog nepatogu, čia nebe XIX amžius. Bet, tarkim, būtų galima sudaryti akligatvių sistemą, blokuojančią tranzitinį transportą. Net ir dabar turime konkretų pavyzdį ties Pilies gatve, kur įsilieja Šv. Mykolo ir Bernardinų gatvės – jų gale stovi vazonai. Kam reikia, tas gali privažiuoti prie savo namų, bet nuolatinio judėjimo nėra, todėl tose gatvėse būti malonu.

Pokalbio pabaigoje ką norėtum palinkėti savo skaitytojui?

Linkiu būtinai aplankyti tas vietas iš knygos, kurios labiausiai suintriguos, ir jas užfiksuoti. Tiesiog užtenka nufotografuoti ir pasidalinti internete, kad visi pamatytume ir turėtume atminimui.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode