Ssc pirmasis
Ssc antrasis

Einant taku...

 

„Dainos atveria poezijos formą, beveik neturinčią lygių senoviniu originalumu. Žmonės, kurie jas rašė ir dainavo, turėjo būti ypatingi. Juk sugebėjo giliai ir tiesiogiai pajusti miškus, srovenančius upelius, mergaičių veidus ir dangaus spalvas. Lietuvių dainos kalba apie saulę su grakščiu draugiškumu ir džiaugsmu be jokių ceremonijų. Mūsų laikmečiu tokie tiesioginiai džiaugsmai tampa reti, baigiame pamiršti, kad kadaise žemėje gyveno džiaugsmas“, – sako 85-ąjį jubiliejų švenčiantis filosofas, fenomenologas, Ohajo universiteto (JAV) profesorius ALGIS MICKŪNAS.

„Kokia tu man brangi, kaip sielai artima, gimtinėj ošianti pušele, nes ten vaikystėn takas bėga – į rojų, kuriame gimiau.“ Tokiais šiltais žodžiais būsimoje prisiminimų knygoje „Rojus“ piešiate gimtąjį Banionių vienkiemį. Kas yra ta nematoma jėga, verčianti bent mintimis nuolat sugrįžti į gimtinę?

Atrodo, be tapatybės žmogus praranda savo pagrindą ir visa, kas pasaulyje reikšminga. Bet vis tiek reikia grįžti prie klausimo apie tapatybės tęstinumą nepaisant tų magiškai įgytų tapatybių. Juk gyvendamas Amerikoje gali įgyti ir didžiuotis šios šalies tapatybe. Vis tiek reikia grįžti – ne į praeitį, atsiminimus ar patirti nostalgiją, bet pastebėti, kad niekas nepasikeitė, kad ir pats nepasikeitei nuo to piemenuko ar vaikėzo. Nepasikeitė dėl poros beveik nepastebimų patirties bruožų.

Kūdikis į pasaulį ateina be jokios tapatybės. Būtų galima teigti, kad jis yra grynas potencialas. Pasaulio tyli kalba užrašo savo norus, užrašo, ko reikia žąsiukui, kiek aukštai pašoka šuniukas, kaip būti ramsčiu vakare pavargusiai močiutei ar kaip, besivartant kūliais, prajuokinti susirūpinusią motiną, kaip kvepia alyvos ir obuolių sodai, kokie skanūs džiovinti grybai sriuboje ir kaip garuoja ką tik iškepta duona. Kaip žavus nakties Paukščių Takas, dar neužterštas civilizacijos šviesų, kaip nuskamba vakaro tyla mergaičių dainomis, kaip šienapjūtėje tarp dalgių žvangėjimo pasirodo tikra žmogaus ištvermė, kaip vakarais niūniuodamos moterys įaudžia laukų gėlynus į staltieses ir antklodes ir kaip nekaltai bei ramiai visi alsuoja nakties sapnuose.

Visa tokia Lietuvos tyra patirtis tampa tyliu matu per besitęsiančias gyvenimo patirtis. Viskas matuojama pagal tokią tyrą patirtį. Nėra nei romantikos, nei nostalgijos. Tai tiesiog visam gyvenimui įausta ir nedingstanti patirtis, kuri be perstojo daro gyvenimą džiaugsmingą, taikingą. Ta patirtis leidžia mylėti pasaulį ir pajusti, kad visos gyvybės trokšta pilnatvės, supranta savus takus, keliones ir lemtį. 

ALGIS MICKŪNAS: R. Descartes'as užmiršo filosofijos esmę – meilę išminčiai. Vietoj jos pastatė užsidarėlį, savanaudį, pasaulio pažinti negalintį našlaitėlį. Gamta tapo paneigta, nebeliko jai jokios meilės. Todėl turime tokį siaubingą gamtos niokojimą.

Prieš dvejus metus viešėdamas Pasvalio Mariaus Katiliškio viešojoje bibliotekoje kalbėjote apie globalizacijos iššūkius tautinei kultūrai. Ką daryti, kad „Coca-Colos“, „Budweiserio“ ir kitų globalizacijos simbolių banga mūsų visiškai nenuneštų? Susitikimuose visada akcentuojate mūsų kalbos, liaudies dainų reikšmę. Galbūt tai ir yra tautos išlikimo garantas?

Reklamų kūrėjai apdainuoja „Coca-Colą“ ir „Budweiserį“, daugelį kitų iš chemijos pagamintų skanybių, skirtų liežuviui apgauti. Bet toks apdainavimas nublanksta išgirdus mūsų kalbą ir dainas. Giliausia kalbos ypatybė susijusi su jos balsų, garsų gausumu ir dainingumu. Įvairiuose deriniuose balsas keliauja nuo vienos sudedamosios dalies į kitą taip keisdamas žodžių reikšmę. Tai suteikia mūsų kalbai dainingumo. Jis, anot Vydūno, leido lietuvių kalbai išlaikyti daugybę formų be sutrumpinimų ir galūnių nukirtimo. Toks ritmiškumas parodo, kad lietuviai supranta gamtą kaip savarankišką visumą, o žmogų suvokia kaip priklausantį gamtai, susietą su gamtos balsais. Tai nulemia ypatingą lietuvių kalbos ryšį su daina. Daina kilo (gimė) iš žmogaus sutapimo, susigyvenimo su mišku, žeme, saule ir visa gamta.

Dar Vydūnas rašė, kad lietuvių dainos, nors kartais ir atrodo liūdnos, nėra pripildytos kančios arba skausmo, jos kupinos sutapimo su savimi ir visata. Nors filosofiškai kalbant (t. y. vakarietiškai filosofiškai kalbant) dainos priklauso estetikos arba meno sričiai, lietuvių žodis „daina“ turi gilesnę prasmę. Lietuvių kalba išreiškia lietuvio pasaulio apmąstymą dainomis ir poezija, o ne teorijomis, nes šios nėra lietuviškas kūrinys.

Žodžio „daina“ šaknys glūdi indoeuropiečių kultūroje, jis reiškia „galvoti“, „atminti“, „dūmoti“. Samuelis Grantas Oliphantas atsekė, kad indų vedų žodis dhena net iki dabartinių laikų reiškia kalbą, garsą, žodį, garbinimą, giesmę ir dainą. Manoma, kad dhena kilo iš šaknies dhe („galvoti“). Dainos yra aukščiausios žmogaus širdies ir proto išraiškos. Visa lietuvių gyvenimo filosofija išreikšta dainose, sudarančiose poetinę tradiciją.

Amerikiečių kritikas Robertas Payne‘as teigia, kad Lietuvos dainos yra kaip tie sniego laukai. Jos, atrodo, dainuotos nuo neatmenamų laikų ir vis dar tebedainuojamos. Jų išlikimą lėmė poetinė jėga ir šalis, kurioje gimė. Ji apsupta miškų, pelkių ir jūros, buvo atokiai nuo pagrindinių civilizacijos vieškelių. Dainos atveria poezijos formą, beveik neturinčią lygių senoviniu originalumu. Žmonės, kurie jas rašė ir dainavo, turėjo būti ypatingi. Juk sugebėjo giliai ir tiesiogiai pajusti miškus, srovenančius upelius, mergaičių veidus ir dangaus spalvas. Lietuvių dainos kalba apie saulę su grakščiu draugiškumu ir džiaugsmu be jokių ceremonijų. Mūsų laikmečiu tokie tiesioginiai džiaugsmai tampa reti, baigiame pamiršti, kad kadaise žemėje gyveno džiaugsmas.

Perfrazuodamas prancūzų filosofo René Descartes‘o žodžius „Mąstau, todėl esu“, tvirtinate, kad „myliu, todėl esu“. Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti?

R. Descartes‘as užmiršo filosofijos esmę – meilę išminčiai. Vietoj jos pastatė užsidarėlį, savanaudį, pasaulio pažinti negalintį našlaitėlį. Gamta tapo paneigta, nebeliko jai jokios meilės. Todėl turime tokį siaubingą gamtos niokojimą. Kodėl reikia gerti chemikalų, cukraus, dažų primaišytą vandenį, kai turime girą, sulą ir stipresnių sveikų gėrybių? Kodėl importuojame picą, kai galime pasiūlyti varškėčių, kopūstinės, raugtų agurkų, meduolių (medauninkų), gruzdelių

Ar užmiršome dainuoti, kaip dainuodavome be jokio skatinimo visomis progomis prie stalo, po medžiais, restorane ir net bare? Kodėl dėdės, dėdinai, panytės ir bernai televizijos programose raitosi, vizgina užpakalius, linkčioja, tūpčioja afrikietiškai, beje, labai prastai? Juk turime savo pusės milijono dainų rinkinį. Kiti žavėjosi mūsų dainingumu, giedojimu tekančiai saulutei ir ištekančiai mergelei, mūsų prisirišimu prie gamtos.

Jokia globalizacija mums to nedraudžia, nors kosmopolitai sakytų, kad viešai dainuodami lietuviškas dainas ir džiaugsmingai stebėdami nuo žibuoklių raibstančius laukus tampame nacionalistais.

Maloniai priimame ispanų flamenką, italų operą, vokiečių „Faustą“, prancūzų postmodernizmą, bet privalome priimti ir rūpintis savo didžiuliais turtais. Laikas atsibusti, sveikinti saulutę, apkabinti ąžuolą, pasidžiaugti kad ir šios liaudies dainos žodžiais: „Daug, daug dainelių aš girdėjau tyliuoju vakaro laiku, o kai į tolį jas lydėjau...“ Dėl to mūsų gyvenimas yra „myliu, todėl esu“.

Powered by BaltiCode