Reklama 2

Paliekantiems globos namus – netobulos sistemos grimasos

Savarankiško gyvenimo pradžia daugeliui jaunuolių sukelia nemažai iššūkių. Tačiau paliekančių globos namus jaunų žmonių pirmieji žingsniai nepalyginamai sudėtingesni.

Sulaukę pilnametystės jaunuoliai privalo atsisveikinti su tikrais namais spėjusia tapti institucija ir persikelti į kitą būstą. Vis dėlto socialinių bendrabučių eilės esti milžiniškos, o išsinuomoti atskirą būstą įgūdžių ir didelių pajamų neturinčiam jaunuoliui tampa itin sudėtinga. Jeigu jaunas žmogus tęsia mokslus, jis gali tikėtis mokymo įstaigos bendrabučio, tačiau ne visi nusprendžia juos tęsti.

Į savarankiškumą – iškart po 18-ojo gimtadienio

Anot „A. C. Patria“ savarankiškumo ugdymo centro „Kitaip“ psichologės, socialinės darbuotojos ir jaunuolių palydovės savarankiško gyvenimo link Ingos Rusinaitės-Vaitkuvienės, nors įstatymiškai auklėtiniai gali gyventi globos namuose iki kol pabaigs vidurinę mokyklą, neretai naudojama praktika, kada su jaunuoliu atsisveikinama iškart po aštuoniolikto gimtadienio.

„Apie leidimą globos namuose gyventi ilgiau jaunas žmogus turėtų pradėti galvoti iš anksto, bent jau prieš pusmetį. Tačiau dažnai su jais šiuo klausimu nėra pakankamai sistemingai dirbama. Mažesnių miestelių įstaigose leidimą gauti palyginti lengva, bet, pavyzdžiui, Kaune tai labai komplikuota. Tad jaunuolis tarsi „pakimba“, – teigė ji. Pasak specialistės, į eilę socialiniam bendrabučiui gauti globos namai jaunuolius paprastai įtraukia jiems sulaukus šešiolikos. Tačiau norėdamas apsigyventi būste jaunas žmogus turi būti kažkur deklaravęs savo gyvenamąją vietą.

Praėjusiais metais atsisakius deklaravimo prie savivaldybių praktikos, iškyla nemažai problemų. Kai kurie globos namai net jaunuoliui juos palikus, nepanaikina įrašo apie jo gyvenamąją vietą. Tačiau egzistuojant limitui, kiek jaunuolių vienu metu gali būti registruoti globos namuose, toks problemos sprendimo būdas ne visada tampa įmanomas. Tad jauniems žmonėms tenka ieškoti draugų ar giminaičių, galinčių jų gyvenamąją vietą deklaruoti savo namuose. Dar vienas sprendimo būdas – kelioms dienoms apsistoti nakvynės namuose ir taip pasiekti deklaravimo prie savivaldybės ilgesniam laikui. Tačiau nakvynės namai dėl savo nesaugumo nėra itin trokštamas pasirinkimas. Butus ar kambarius jaunuoliams nuomojantys asmenys taip pat dažniausiai nenori registruoti nuomininkų prie savo būsto.

Biurokratinės kliūtys ir nesaugūs bendrabučiai

Tačiau, anot specialistės, tai ne vienintelis biurokratinis iššūkis. Nemažai tenka pavargti ir tvarkant dokumentus socialiniam būstui gauti. „Jaunuolis privalo surinkti krūvą dokumentų iš skirtingų institucijų. – teigia I. Rusinaitė-Vaitkuvienė. – Privalai deklaruoti savo pajamas, gauti jas įrodančią pažymą iš savivaldybės Socialinės paramos skyriaus, šią pažymą nuvežti į Valstybinę mokesčių inspekciją, ten išsiimti dar vieną pažymą, tada Registrų centre gauti dokumentą, liudijantį, kad neturi ir neturėjai turto penkerius metus. Taip pat reikalinga ir šeimos sudėtį liudijanti pažyma iš seniūnijos. Visi šie dokumentai turi būti pristatyti į savivaldybės Turto skyrių, tačiau tik tam tikru laiku. Visa tai turi atlikti per palyginti trumpą laiką ir negali rinkti šių pažymų mėnesio ar ketvirčio takoskyroje. Pavyzdžiui, pradėjus pažymas rinkti kovą, privalu iki mėnesio galo jas surinkti. Negalima baigti jų registruoti balandį, nes kai kurios pažymos jau nebegalios. Bandome tai paaiškinti savo globojamiems jaunuoliams, tačiau jie ne visada šią painybę iki galo supranta. O ir įgūdžių stinga. ‘‘

I. Rusinaitės-Vaitkuvienės teigimu, nors jaunuoliai į eilę gauti socialinį būstą būna įtraukiami nuo 16-os, laukti jo ir netgi laikino socialinio bendrabučio tenka gerokai ilgiau. Tiesa, Kaune yra pora laikinų būstų Partizanų bei Lampėdžių gatvėse, kuriuos gauti daug lengviau. Vis dėlto, pasak specialistės, šios vietos nėra saugios ir tai tikrai nėra tinkama aplinka į gyvenimą kabintis bandančiam jaunam žmogui. „Šiuose būstuose gyvenę mūsų jaunuoliai pasakojo apie ten vykstančius negerus dalykus. Vienas vaikinas, kuris nenorėjo gyventi mūsų suteikiamame Lydimajame būste, apsigyveno viename iš tų bendrabučių. Iš jo atėmė viską, netgi asmeninius dokumentus. Vaikinas ir taip neturėjo labai daug asmeninių daiktų, bet situacija baigėsi taip, kad jam buvo paliktas tik čiužinys, ant kurio jis miegodavo. Šis jaunuolis taip pat buvo įtrauktas į nelegalią veiklą ir apgautas – jo vardu buvo pasiimta begalė greitųjų vartojimo kreditų. Kita šiame būste gyvenusi mergina prisipažino, kad negali pirkti nieko bent kiek vertingesnio, nes grįžusi tikriausiai neberas“, – pasakojo ji. Pasak psichologės, didžiausia problema yra tai, kad tokiuose būstuose kartu gyvena žmonės iš itin įvairių socialinių kontekstų. Pavyzdžiui, viename bendrabutyje gali gyventi ir žiaurius nusikaltimus įvykdę buvę kaliniai, aukštos socialinės rizikos asmenys, globos namus ką tik palikę jaunuoliai bei daugiavaikės šeimos.

Rizikos lizdai

„Jaunuoliai dar neturi susiformavusių gyvenimo patirčių, jiems sunku pasakyti ne, tad juos labai lengvai galima įtraukti į nusikalstamą veiklą ar įbauginti, – tikino I. Rusinaitė-Vaitkuvienė. – Negalėdami ilgai laukti geresnių būstų, jauni žmonės priverčiami keltis į šiuos. O tai reiškia, kad, vos sulaukęs pilnametystės, dar nemokėdamas iki galo planuoti pinigų ir neturėdamas socialinių įgūdžių, atsiduri tokioje aplinkoje, kurioje nematysi gero pavyzdžio, negalėsi vystyti normaliam gyvenimui reikalingų gebėjimų.“ Ji pateikė Kėdainių vaikų globos namų „Saulutė“ pavyzdį. Šio miesto savivaldybė taip pat skirdavo porą laikinų socialinių būstų, kuriuose būdavo apgyvendinami visi jų prašantieji. Tokiu būdu ilgainiui susidarydavo tikri rizikingos veiklos lizdai. Vis dėlto Kėdainių globos namai su savivaldybe sutarė, kad ši būstus išmėtys po visą miestą, neleidžiant susikurti socialinės rizikos kvartalams. I. Rusinaitė-Vaitkuvienė tikisi, kad kas nors panašaus bus pradėta vykdyti ir Kaune: „Kaunas – daug didesnis miestas už Kėdainius, taigi turi ir daugiau lėšų bei galimybių. Manau, kad dabartinius laikinus socialinius būstus reikėtų uždaryti ir išmėtyti juos po visą miestą. Aišku, nežinau, ką tai reikštų vietiniams gyventojams, bet tokiu atveju neturėtume didžiulės pavojingų veiklų koncentracijos vienoje vietoje“, – siūlo ji.

Dėl būsto reikia kovoti

Specialistės manymu, pernai įvedus tvarką, kada visi laukiantieji socialinio būsto yra įtraukiami į vieną eilę, situacija pablogėjo ir tapo neaiški. „Esant kelių eilių, išskirtų pagal laukiančiųjų kategorijas, sistemai, būdavo lengviau suvokti procesą ir jo greitį. Dabartinė praktika sukėlė visišką chaosą. Pavyzdžiui, jaunuoliui pasako, kad jis – 120-tas eilėje, tačiau neaišku, ką tai reiškia. Būsto reikės laukti dvejus metus? O gal trejus ar ketverius? Globos namai yra atsakingi už jaunuolius, kuriuos išleidžia, tačiau kur apgyvendinti jauną žmogų ir kaip jam padėti, kai tam nėra sąlygų?“, – retoriškai klausė ji. I. Rusinaitė-Vaitkuvienė įsitikinusi: esama tvarka negali užtikrinti jaunuolių saugumo ir gerovės. Ji prisiminė prieš kelerius metus vykusią istoriją: „Viena mūsų globojama mergina vargais negalais gavo laikiną socialinį bendrabutį, tačiau šalia jos buvo įkurdintas švaros ir higienos įpročių stokojantis vyras. Jauna mergina vis kreipdavosi į savivaldybės Turto skyrių su prašymu jai suteikti nuolatinį būstą, tačiau niekaip jo nesulaukdavo. Ji gerai išstudijavo įstatymus ir išsiaiškino, kad, gavus būstą, jame turi būti geros būklės durys ir langai, sutvarkytas tualetas, tvarkinga elektros instaliacija. Tačiau viso to laikinajame būste nebuvo. Mergina bandė kalbėtis su skyriaus darbuotojomis, tačiau jos nesileido į kalbas. Tada ji vieną po kito ėmė rašyti raštus, tačiau ir į juos nebuvo atsakyta. Galiausiai ji vėl raštiškai kreipėsi į savivaldybę su prisegtomis raštų Turto skyriui kopijomis – reikalai pajudėjo, tačiau tam prireikė ne vienų metų. Vyrukas buvo iškeldintas, o būstas sutvarkytas ir paskirtas kaip nuolatinis. Bet ar tikrai privalu kovoti tokias kovas?“ – stebėjosi psichologė.

Verta keisti sistemą

I. Rusinaitė-Vaitkuvienė palietė ir būsto nuomos klausimus. Anot jos, tik palikę globos namus jaunuoliai retai kada ryžtasi nuomotis būstą, kadangi tam prireiktų nemažų lėšų. „Tokio tipo būstas yra kur kas saugesnis, tačiau brangus. Nors savivaldybė skiria 24 eurus per mėnesį kompensuoti nuomos mokesčiams, tokia pagalba ne visada efektyvi. Norint gauti kompensaciją, nuomos sutartis privalo būti įregistruota Registrų centre. Buto savininkai dažniausiai atsisako tai daryti arba nuomos kaštai taip išauga, kad ta kompensacija tampa niekine“,– atskleidė ji. Pastaruoju metu nemažai kalbant apie globos namų pertvarkas, specialistė teigė palaikanti iniciatyvą naikinti globos namus ir jaunuolius iškeldinti į butus. Pasak jos, būtina jauniems žmonėms suteikti savarankiškumo įgūdžių jau nuo pirmų dienų, tačiau tai turi būti daroma atsakingai. „Ši programa turi didelių pliusų, tačiau nereikėtų pamiršti ir šiuo metu globos namus paliekančių jaunuolių. Kol kas nemažai daliai jų vienintelis variantas yra keltis į padidėjusios rizikos laikinuosius socialinius būstus, nes pagyventi globos namuose kol pabaigs vidurinę, jie ne visada turi galimybę.“

Pasak I. Rusinaitės-Vaitkuvienės, miestui ir visuomenei būtų naudingiau, jei jaunuolis įgytų išsilavinimą ir susirastų darbą, o ne taptų socialinės rizikos žmogumi, kuris ima pašalpą. Tačiau siūlomų būstų aplinka jaunus žmones neretai paverčia tokiais. „Jaunuoliai labai greitai įtraukiami į nelegalias veiklas, dažnai įklimpsta į skolas ir galiausiai būna užpjudomi antstoliais, kas atgraso juos nuo darbo ieškojimo. Manau, kad daug vertingiau investuoti į jauną žmogų ir neleisti jam būti sutraiškytam ne visai tobulos sistemos“, – mano specialistė.

„A. C. Patria“ jaunimo savarankiškumo ugdymo centro „Kitaip“ informacija

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode