Reklama 2

Vaikiška tremties istorija ne tik vaikams

Savo žymiojoje knygoje „Ortodoksija“ Gilbertas Keithas Chestertonas rašė, kad pamišimas keroja ne vaizduotėje, o proto dirvoje. Anot jo, beprotis nėra žmogus, kuris neteko proto, tačiau žmogus, kuris neteko visko, išskyrus protą. Beprotis nėra tas, kuris trokšta galva pasiekti padanges. Beprotis esą yra tas, kuris visas padanges stengiasi sutalpinti savo galvoje.

Prisiminiau šias anglų klasiko mintis skaitydamas Jurgos Vilės ir Linos Itangaki knygą „Sibiro haiku“, o tiksliau – mąstydamas apie pagrindinį jos veikėją – berniuką Algiuką, kuriam teko patirti Sibiro kančias ir našlaičių traukiniu sugrįžti jau į pasikeitusią, okupantų nuniokotą ir prispaustą Lietuvą.

Kodėl Algiukas priminė būtent šią citatą? Manau, kad būtų neteisingas supaprastinimas pavadinti „Sibiro haiku“ tik knyga vaikams. Tuomet ir paties Algiuko pasaulio matymą, kuriame kartu su gyvaisiais veikia ir sovietinių budelių pašauto žąsino Martyno ar Sibiro sniege sušalusios mokytojos Žibutės dvaselės, būtų galima įsprausti į siaurus vaikiškumo rėmus. Suprask, suaugusieji nebegali to matyti, suaugusieji nebegali tuo tikėti, jie stoja akis į akį su plika tikrove. Vaikui galimas visoks stebuklas, jam viskas įmanoma, o suaugusiojo tragedija dažnai tampa ne tik tai, kad joks stebuklas tampa nebegalimas, bet pasidavimas determinizmo gniaužtams. Determinizmas atima viltį, išsunkia iniciatyvą, paversdamas žmogų tik didelio mechanizmo maža dalele. Vaikas linkęs lengvai patikėti, o suaugusysis neretai linkęs netikėti niekuo, ypač vaikais, kuriems dar reikia užaugti. Graudžiausi yra tie suaugėliai, kurie dedasi tiek viską žiną ir suprantą, kad labiau ima priminti bepročius.

Knygoje „Sibiro haiku“ galbūt ir vaikiškai, bet toli gražu ne tik vaikams yra pasakojama tremties istorija. Vaikiškame žvilgsnyje galime išskaityti svarbias pamokas, kurios svarbios mums ne tik pasakojant savąją istoriją, tačiau ir aptariant dabartį.

Mes visi, tremtiniai, mylėjom Lietuvą

„Mes visi, tremtiniai, mylėjom Lietuvą. Tiotia Margarita mylėjo visus. Aš mylėjau mokytoją Žibutę ir Verutę. Verutė mylėjo mane. Teta Petronėlė mylėjo Japoniją. Rapolas mylėjo Dalią. Dalia Rapolą“, – pasakoja Algiukas. Meilė tėvynei prasideda nuo meilės žmonėms. Vėlgi tas pats jau minėtas G. K. Chesertonas yra išsakęs tą patį, kalbėdamas apie tai, kad blogiausi šovinistai myli ne Angliją, o Anglijos teoriją. Meilė Lietuvai, o ne Lietuvos teorijai susieja, susaisto žmones. Suartina juos tarpusavyje suteikdamas bendrą tapatybę, susieja su konkrečia vieta, kurioje politine tauta tapę žmonės įgyvendina savo politinį projektą. Tai duoda kryptį ir visiems siekiamiems pokyčiams. Šiuos saitus būtent ir siekė sunaikinti okupantai, nusitaikę į patį tautos žiedą – išsilavinusius, pasiturinčius, pilietiškai ir politiškai aktyvius žmones. Okupantų užmačia buvo ne tik sunaikinti nepriklausomą Lietuvą. Jų siekis buvo sunaikinti pačias šaknis, iš kurių sudygo valstybingumas.

Kaimynėli, ką okupantai pažadėjo, kad spirgi kaip lašinys keptuvėje?

Bičiulė Irena viename pašnekesyje išsakė mintį, kad nacistiniams kraugeriams negali atleisti ne tik už tai, kad jie siekė sunaikinti Lietuvos žydų bendruomenę, tačiau ir dėl to, kad jie savo kruvinais bendrininkais pavertė ir dalį lietuvių, kurie priešingu atveju veikiausiai nebūtų pakėlę rankos prieš savo artimą.

Tas pat pasakytina ir apie sovietinius okupantus. Štai Algiukas pasakoja apie kaimyną Kemsyną, kuris su ginkluotais okupantais įsiveržia tremtin išsiųsti jų šeimos. Tai yra tragiška situacija jau vien todėl, kad okupantai išsinešdino, tačiau kemsynai liko, o kartu liko ir nukentėjusiųjų teisingumo troškimas. Apie šį troškimą taikliai užsiminė Marcelijus Martinaitis rašydamas, kad bolševikai taip sumaišė pasaulį, kad niekas net savo kaulų neatsirinktų paskutinę teismo dieną. „O dabar norime tai padaryti staiga ir teisingai. Pagreitinti Lietuvoje paskutinio teismo dieną“, – teigė jis. Negalime išduoti teisingumo, tačiau užtikrinti, kad teisingumo siekis neišvirstų savo karikatūra ir netaptų neteisingumu. Šią dilemą narpliojame iki šiol.

Lyg šuneliai – piktai loja, o paskui laižo rankas

Algiuko pasakojimas nėra primityvus naratyvas „mes prieš juos“. Jis mato niekšus savųjų gretose ir gerus žmones tarp jų, rusų. Vaikas nepasiduoda kolektyvinėms klišėms. Jis pasakoja apie tiotią Margaritą ir jos sūnų Igorį, grįžusį iš fronto ir vedusį lietuvaitę tremtinę – mokytoją Žibutę.

Jis mato neklaužadas Liovą, Vovą ir Žorą, nuo kurių ne kartą pats nukentėjo. Mato ne kaip nepakeičiamus niekšus, o kaip vaikus, kuriems taip trūksta meilės, kurių tėvai buvo išsiųsti į frontą ir kurie buvo išmokyti dėl to kaltinti fašistus lietuvius. Algiuko kvietimas minėtai trijulei prisijungti prie lietuviško choro nėra kokia nors vaikiška kvailystė. Tai kilnus žingsnis suprantant, kad neapykantos persunktą širdį pakeisti gali ne neapykanta, o žmogiškas dėmesys, jautrumas, kad kerštas nėra geriausias atsakas į patirtą skriaudą. Ir ką gi, Liova, Vova ir Žora tapo choristais.

Ji prilimpa prie mūsų kaip varnalėša

„Nepatenkinta masė – taip ją mokytoja Žibutė pavadino. Išsipūtusi, gliti, slidi, nenusakomos formos ir spalvos, paprastai joje slepiasi net keli surūgėliai, kurie nuolat purkštauja ir keikiasi dėl visko. Visada nepatenkinti jie mato tik tamsiąją mėnulio pusę. Bėda ta, kad kiekvienas tam tikrą gyvenimo akimirką tampame nepatenkintos masės dalimi. Ji prilimpa prie mūsų kaip varnalėša ir ne taip lengva nusiplėšt“, – pasakoja Algiukas apie niurzgas, kurie į Sibirą dardančiame gyvuliniame vagone piktinosi tais, kurie nusprendė pakelti dvasią muzika, kurie jau pačiame Sibire peikė tuos, kurie norėjo rūpintis ne tik kasdieniu kąsniu, bet ir choru.

Žavinga vaikiška pastanga ne piktintis aplinkiniais, o tiesiog pačiam nusipurtyti tas varnalėšas, kad galėtum būti kūrėjas, atveriantis kelią į rytojų, o ne kritikas, brutaliai atimantis iš kitų geresnio rytojaus viltį. Pastanga dar žavingesnė suvokiant, kad tos varnalėšos vis tiek rizikuoja prie tavęs prikibti, todėl privalai likti budrus ir savikritiškas.

Anksčiau nepažinojau alkio

„Anksčiau nepažinojau alkio. Tokio žodžio neprireikdavo. Kaime visad buvo, ką valgyti, tiesą pasakius, apie valgį Lietuvoje mažai tegalvojom. Valgydavom, kas ant stalo padėta, prisirinkdavome sodo ar miško gėrybių“, – pasakoja Algiukas, iš kurio okupacija atėmė ne tik tėtį, namus, šalį, tačiau ir privertė praplėsti savo žodyną. Nuskurdintiems tremtiniams Lietuva ir gerovės kraštas. Ir tai ne tik prarastojo rojaus iliuzija, o tikrovė, atspindinti, kiek toli buvo pažengusi tarpukario Lietuva, ypač lyginant ją su sovietiniu kalėjimu.

Būtent todėl šiandien niekaip negaliu suvirškinti kalbų, kad tame kalėjime esą buvę geriau nei dabar. Suprantu, kad galima skųstis šiandienos Lietuvos problemomis ir siekti pakeisti situaciją, tačiau ilgėtis sovietmečio žinant, kokia neleistina kaina buvo sumokėta už sardeles su garstyčiomis ir batonu, už garantuotus darbo paskyrimus, už viską, kas esą buvo nemokama, už kolchozus ir pan.? Manau, kad tai didesnė skriauda Algiukui nei Liovos, Žoros ir Vovos antausiai.

Bernardinai.lt

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode