Reklama 2

Dvaras, prisikėlęs naujam gyvenimui

 

 

      Važiuojant iš Židikų į Pikelius, prieš pat Lūšę keliukas į kairę nuveda į visiškai kitokį pasaulį – prie Dautarų dvaro, kuris, naujųjų savininkų pastangomis, pradėjo antrą gyvenimą. Čia verda gyvenimas, vyksta įvairūs renginiai, lankosi svečiai ir džiaugiasi dvaro didybe, gražėjančia aplinka ir dvaro savininkų maloniu priėmimu.

Istorijos puslapius pasklaidžius

      Kaip rašoma dvaro internetiniame puslapyje
www.dautarai.lt, Dautarai, kurių pavadinimas kilęs iš žodžių  „daug“ ir tartis“, kalbėtis“, yra Žemaitijos ir  Lietuvos paribyje, tūkstantmečiame kovos lauke.

Spėjama, kad pirmieji medinio dvaro šeimininkai buvo Dautarai – iš čia ir Dautarų vietovės pavadinimas. Jo pradžia, manytina, XIII–XIV a., tačiau rašytinių duomenų nėra išlikę.

Nuo XVI a. vidurio iki XIX a. pradžios Dautarų dvaras priklausė vienai garsiausių žemaičių bajorų giminei – Šukštoms, kurie Žemaitijoje turėjo ne vieną dvarą, tačiau už dvarininkų dalyvavimą 1863 m. sukilime prieš Rusijos imperijos priespaudą caro nurodymu dvarai buvo užgrobti ir pusvelčiui išparduoti. 

Nuo XIII a. Dautarų dvaras, kaip ir kiti tų laikų Žemaitijos pasienio dvarai, buvo ir gynybinis postas. Jį Ordino kariai puldinėjo atkeliavę Venta ir jos kairiuoju intaku Varduva. Žiemą keliaudavo ledu, vasarą – apdžiūvusia upės vaga, nes kitaip prasibrauti pro neįžengiamas, užpelkėjusias Žemaitijos girias buvo neįmanoma.

Apie pusę kilometro į pietvakarius ir dabar yra išlikusi Dautarų pelkė, liudijanti, kad pirmasis dvaras buvo apsuptas pelkynų ir gūdžių miškų, kas sudarė dvaro gyventojams puikias sąlygas gynybai nuo kalavijuočių ir kryžiuočių. Spėjama, kad lietuviškas žodis „vokietis“ kaip tik ir kilęs iš žemaitiškų kovų, iš žemaitiškos nuostabos, atsiradusios vėzdu daužant kryžiuočių šarvus: „Vo kiets.

      Virtualioje Mažeikių krašto enciklopedijoje pasakojama, jog XIX a. dvaras dar vadintas Viktoriške. Pagal 1896 m. inventorių, sodybą sudarė rūmai ir aštuoni įvairios paskirties pastatai. Dabartinį Dautarų dvaro pastatą vokiečių meistrai pastatė XX a. pradžioje. Dvaro stilius panašus į Latvijoje statytų dvarų stilių. Dvarą savo dukrai nupirko Rusijos ministras pirmininkas Piotras Stolypinas, kuri su vyru buvusiu diplomatu fon Bock dvare apsigyveno 1910 m., persikėlę iš Berlyno, ir gyveno iki 1933 m. Į dvarą aplankyti dukters 1911 m. buvo atvykęs ir pats P. Stolypinas.

Pirmojo pasaulinio karo metais Dautarų dvaro pastatuose vokiečiai buvo įrengę maisto ir pašarų sandėlius, paskyrę savo valdytoją.

Nasvyčių nuosavybė

1933 m. fon Bockų šeima dvarą pardavė Nasvyčiui, architektų Vytauto ir Algimanto bei diktorės Undinės tėvui. Tačiau, nors dvaras ir buvo puikiai prižiūrimas, Nasvyčiai čia negyveno, o atvykdavo tik vasaromis. Įsigiję dvarą su visa ekonomine struktūra ir apleistais pastatais, iki 1939 m. Nasvyčiai iš pagrindų viską suremontavo.

U. Nasvytytė savo prisiminimuose rašė: „Mano tėvo Kazio Nasvyčio giminės istorija skaičiuojama nuo 1672 m. sausio 13 dienos, kai jo proseneliui Samueliui Kiltinavičiui buvo suteiktas bajoro titulas. Kiltinavičių herbas buvo „Sirokomlė“. Tokį herbą turėjo ir Goštautai.

     Mano močiutės (tėvo mamos) Anelės Kiltinavičiūtės tėvai valdė šešetą dvarų. Giminės lopšiu laikomas Starlaukis Tauragės apskrityje. Už dalyvavimą 1863 metų sukilime dvarai buvo konfiskuoti.(...)

     1933 metais mano tėvas, karo gydytojas, iš Vilkaviškio buvo išsiųstas į Mažeikius, į naujokų kareivėlių priėmimo komisiją, o jam Žemaitija buvo labai prie širdies, nes pats žemaitis. Tėvas seniai svajojo apie nuosavą dvarelį. Pasidomėjo, kokių dvarų čia esama. Jį nuvežė į Renavo dvarą, supažindino su Renavo grafiene.

     „Būtų gerai ir man kokį dvarelį nusipirkus“, – pasvajojo tėvas. „Pone daktare, yra vienas, – pasakė kažkas. – Dautarų dvaras. Kauno žemės ūkio bankas kaip tik ruošiasi parduoti iš varžytinių.“

     Dvaras buvo Mažeikių rajone, Židikų seniūnijoje, radonų plytų – vokiška statyba. Viskas labai modernu, bet nugyventa, net laikinas tualetas lauke suręstas. Užtat aplinkui nuostabus parkas. Dvarui priklausė 138 hektarai žemės ir trylika pastatų. Tik visa baisiai apleista, žolėmis užžėlę.(...)

     Marija fon Bock ūkininkauti nemokėjo, vis lakstė po užsienius. Pasiskolino iš Kauno žemės ūkio banko pinigų, bet negalėjo atiduoti, nes Stolypinas 1911 m. buvo nušautas. Tada slapta išpardavė, ką galėjo, ir abu su vyru naktį pabėgo į užsienį (...).

     Lūšė buvo paskutinė Mažeikių–Liepojos geležinkelio linijos stotis Lietuvos teritorijoje (...). Pamenu, kažkas pasitiko mus su skėčiais, nes labai lijo. Sėdom į fajetoną ir atvažiavom į sodybą, iki kurios nuo stoties buvo pusantro kilometro. Žliaugiant lietui abu su broliu tekini įbėgom į didelį raudonų plytų pastatą su balkonu ant kvadratinių polių ir didelėmis vazomis ant laiptų. Ir tik tada tėvas pasakė: „Vaikai, čia – mūsų dvaras“ (...).

Pagrindinio namo, kuriame gyvenome, pirmame aukšte buvo virtuvės ir tarnaičių kambariai. Antrame aukšte, į kurį vedė platoki sukti laiptai, buvo tėvo kambarys, mamos kambarys, svečių kambariai ir keletas užkaborių. Tuose užkaboriuose laikydavo kumpius ir vyną, kurį mama darydavo iš serbentų. Trečiame aukšte buvo šeši kambariai: medžiotojų, tėvo darbo kambarys, greta – mano kambarys, už jo – brolių ir pusbrolių, dažnų svečių mūsų namuose.

Tvenkinių buvo keletas – vienas sode, kitas prie kumetyno, dar keli – gyvuliams girdyti. Anuose buvo labai daug vilkdagių ir ajerų. Ant ajerų mama kepdavo duoną. Kepdavo ir pyragus, nes krosnys buvo labai geros (...).

Mano tėvas dvare pailsėdavo dvi tris savaites ir grįždavo į tarnybą, o mes Dautaruose vasarodavome kelis mėnesius. Labai greitai išmokau žemaičiuoti. Sužinojau, kad vašuokle – tai serbentai, įsidėmėjau žodžius: nekriuok, neveiziek, nebūk didele muondrus. Arba būdavo, klausia manęs: „Ar esi lasyt melis? – Ar eisi rinkti mėlynių?“(...)   

     Sovietai mūsų dvarą nacionalizavo, o prižiūrėtoją dėdę Petrą Lukoševičių ir jo žmoną Eleną suėmė ir ištrėmė į Sibirą. Nacionalizuodami dvarą rusai sudarinėjo sąrašus: kiek žemės, kiek pastatų, kiek durpių durpyne, kiek kibirų ūkyje, ir kumečiams liepė sąrašuose pasirašyti. Pirmoji nacionalizacija buvo gana drausminga, viskas sąžiningai suinventorinta, duomenys atiduoti į archyvą. (...)

Vokietmečiu dvarą atgavom, bet jis buvo nuniokotas. Atėjo 1944 metai. Prie Vilniaus artėjant frontui vokiečiai uždarė mokyklas, studentus varė apkasų kasti, jaunimą išveždavo į darbo stovyklas. Galiausiai mama nutarė: metas iš Vilniaus kraustytis į Dautarus. Keliavome keturias paras: pirmiausia iki Kauno, ten pernakvojome pas Bobelius, tad persėdome į kitą traukinį, kuris važiavo iki Šiaulių, ilgai sėdėjome stoty, galiausiai nusigavome iki Mažeikių. Čia pernakvojome ir pagaliau pasiekėme Dautarus (...).

     Atėjus frontui ir ten, Dautarų dvaras patekdavo tai į vokiečių, tai į rusų rankas. Galiausiai dvarą rusai antrą kartą nacionalizavo. Kai dvare vėl apsilankėme po penkiasdešimties metų, viskas buvo baisiai apleista: vietoj parko pamatėme didžiausią šabakštyną, didžiajame kambaryje žmonės laikė šunis. Vienas iš brolių išvis nesiryžo atvažiuoti, tad buvo nuspręsta su dvaru daugiau neprasidėti.“

Atgimęs iš naujo

      Po Antrojo pasaulinio karo, Lietuvą okupavus Sovietų sąjungai, kaip rašoma virtualioje Mažeikių krašto enciklopedijoje, dvaras buvo nusavintas. Jo biblioteka, autentiški baldai ir kitas turtas dingo be žinios, o dvare buvo įkurta pradinė mokykla, vykdavo kaimo vakaronės, šokiai, buvo apgyvendintos neturtingos šeimos.

      Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, dvaras 1999 m. grąžintas Nasvyčiams. Sovietiniu laikotarpiu nė karto neremontuotas dvaras buvo prastos būklės ir 2002 m. Nasvyčiai jį pardavė. Naujieji dvaro savininkai Gražina ir  Antanas Juknevičiai 2005 m. pradėjo dvaro remontą. Jiems įsigijus dvaro sodybą, sodybos pastatai, ypač rūmai, buvo avarinės būklės. 8 ha ploto parkas su daug senų medžių ir tvenkiniu taip pat buvo visiškai apleistas, apžėlęs brūzgynais.

Dautarų dvaras lankytojams atsivėrė 2013 m. birželį. Dvaras pritaikomas turizmui, prasidėjo aktyvus kultūrinis gyvenimas. Nuo 2013 m. organizuojami vasaros muzikos festivaliai, koncertuoja žinomi muzikantai ir dainininkai.

Dvaro ansamblis 2003 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių sąrašą.

Puslapį parengė Gajutė ABELKIENĖ

Nuotraukos autorės, Alinos Jonikės ir iš dvaro archyvo

  1. Dautarų dvaras gyvena naują gyvenimą.
  2. Savininkai G. ir A. Juknevičiai su dukra Aurelija.
  3. Vienas iš dvaro kambarių.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Powered by BaltiCode